MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

AKLASIS Dž. DŽOISO "ULISE"


Pats Džeimsas Džoisas (James Joyce) savo romaną "Ulisas" vadino "dienos istorija". Ta diena -1902 m. birželio 16 -oji, kai Leopoldas Bliumas, vienas iš trijų garsaus airių rašytojo romano veikėjų, pradeda odisėją po Dubliną: eina pavalgyti, lankosi laikraščio redakcijoje, laidotuvėse, ligoninėje, bibliotekoje, viešnamyje. Ne veltui birželio 16-ąją Džoiso gerbėjai vadina Bliumo diena. Kaip tik ta diena, anot J. Lechte, "pateikta kaip populiari romanizuota Homero poemos versija", tampa savotišku literatūriniu kosmosu. "Sąmonės srautas" daro kūrinį polifonišką, daugiasluoksnį, paverčia "Ulisą" vienu didžiausių XX amžiaus šedevrų, kuriame - viskas: ir visuomenės istorija, ir kultūros simboliai, ir visapusiška žmogaus sielos analizė. Veriasi žmogaus prigimties gelmė - patenkame į slapčiausius pasąmonės užkaborius, esame apraizgomi prisiminimų, sapnų ir nuojautų, apsvaiginami intymumo ir erotizmo. Įžymusis Džoiso romanas buvo išleistas 1922 metais. Kai, norėdama apsaugoti savo piliečius nuo pornografijos, Amerikos cenzūra iškėlė Džoisui bylą ir kai garsaus rašytojo kaltintojas įrodinėjo, kad per visą gyvenimą jam nešovė nė viena iš tų šlykščių minčių, kokių esama "Ulise", Džoiso advokatas atkirto:" Matote, sere, jus, deja, aplenkė laimė būti keltu - ir dar pavasarį." Filosofas prof. A. Andrijauskas mano, kad būtent keltų, t.y. pagoniškosios kultūros, sluoksnis "Ulise" bene labiausiai sietinas su Odisėjo mito gaivališkumu. Ieškoma romane ir įvairiausių pasakojimo būdų, ir simbolių prasmės, ir to, kas airiška, ir to, kas amžina, bendražmogiška. Kur ir kaip "Ulise" pavaizduotas aklasis, kokių minčių jis sukelia Bliumui? 

Visų pirma reikėtų pasakyti, kad pats Džoisas buvo silpno regėjimo, kad tas regėjimas vis labiau silpo. Anot literatūrologo D. Judelevičiaus, paskutinis Džoiso dešimtmetis, turint omeny rašymo intensyvumą, yra "didžiulis žygdarbis". Kita vertus, tai perša mintį, kad vaizduodamas akląjį, Džoisas čia buvo sukaupęs nemažai savos patirties.  

Aklasis vaizduojamas aštuntajame romano skyriuje "Lestrigonai". Pagal schemą, kurią Džoisas padiktavo savo pirmajam komentuotojui S. Gilbertui, kiekvienas skyrius turi analogą "Odisėjoje", savo pasakojimo techniką, spalvą, konkrečiai įvardijamą vietą, laiką. Kiekvienas epizodas siejamas su kokiu nors žmogaus organu, o jie visi kartu tartum sudaro žmogaus kūną. Lestrigonai - žmogėdros, pas kuriuos pateko Odisėjas, kai išplaukė iš Eolo salos. Šio skyriaus metaforos, palyginimai susiję su maistu, ryškus dantų įvaizdis, organas - virškinimo traktas, vieta - užkandinė, laikas - pietų metas, pirma valanda, apie kurią Bliumas mąsto: "Tai pati blogiausia dienos valanda. Nekenčiu šios valandos. Jaučiuosi, lyg būčiau sukramtytas ir išspjautas". Stebėdamas Djuko gatvėje Bartono restorane valgančius vyrus, Bliumas šlykštisi jais, mato tik "ėdančius gyvūnus", mato, kaip jie "lyg vilkai pilna gerkle ryja varvantį maistą". Pats Bliumas pasirenka D. Berno užeigą, valgo "su maloniu pasibjaurėjimu kojomis dvokiantį žaliąjį sūrį", geria vyną.  

Aklą paauglį, bilsnojantį lazdele, Bliumas pamato gatvėje ir iškart suvokia, kad "šis nori ją pereiti". Bliumas paslaugus: neregiui paaiškina, kur šis yra ("jūs Domeno gatvėje"), kokia eismo situacija ("kelias laisvas"), siūlosi padėti ("pervesiu jus per gatvę") ir iš tikrųjų palydi neregį ten, kur šiam reikia. Aklasis nekalbus - pamini tik Frederiko gatvę, palydėtas Bliumo, padėkoja ir nueina. Taigi išorinio veiksmo beveik nėra, daugiausia - Bliumo minčių. Jose - viskas: ir Bliumo nuovokumas (stebėdamas akląjį Bliumas nusprendžia, kad "tik nereik užuojautos"), ir visokiausių svarstymų apie aklo žmogaus gyvenimą ("Ar galėtų eiti tiesiai, jeigu neturėtų tos lazdelės?", "Matyt, keistą vaizdą apie Dubliną susidaro stuksendamas per akmenis"). 

Bliumas puikiai įsivaizduoja, kad aklumą kompensuoja kiti pojūčiai: "Turbūt jo uoslė stipresnė. Kvapai iš visų pusių susilieję." Svarsto ir apie aklojo jutiminį santykį: "Kaip, po galais, jis sužinojo, kad ten furgonas? Turbūt pajuto. Gal mato daiktus kakta." "Uliso" veikėjas pastebi, kad daug informacijos aklajam suteikia ir balsas: "Žino, kad aš vyras. Iš balso." Taigi Bliumo "sąmonės sraute" pamažu ryškėja regėjimo netekusio žmogaus orientavimosi ypatumai ir jie nusakomi gana tiksliai. 

Neužmirštos įvardyti ir tos aklo žmogaus kūno dalys, kurios tarsi "regi" dvigubai, ir tos, kurios praradusios šį sugebėjimą. Įdomu tai, kad apie tas kūno dalis kalbama su regėjimu ar nematymu susijusiais įvaizdžiais: minima "gležna" ranka, "neregės" kojos. Atkreiptas dėmesys ir į veidą: vienur - jis "sustingęs", kitur - "bekraujis, dievobaimingas kaip jaunuolio, besiruošiančio tapti kunigu". Taigi esama aklųjų išorės gana charakteringų bruožų: jautrios rankos, neryžtingai judančios kojos, užgesę veidai.  

Ateina Bliumui minčių ir apie tokių žmonių mylėjimąsi, sugebėjimą dirbti, pomėgius. "Žiūrėk, kiek visokių dalykų jie gali išmokti," - svarsto vyras ir mintyse vardija: skaito pirštais, pina krepšius, siuvinėja, derina fortepijonus. Įsivaizduodamas aklo žmogaus bendravimą su moterimi Bliumas mano, kad jis "ne taip gėdijasi, kai nemato". Kaip tik pamatęs gatve einančią panelę vyras nusprendžia, kad "būtų keista nematyti jos," - tokia ji matoma, "viską apsivilkusi". Visai kitaip aklajam, bet, anot Bliumo, jam padeda vaizduotė ir tada jis "beveik mato linijas, apvalumus". Apibendrinimas toks: "Tamsos žmonės, taip jie vadinami".  

O kaip valgymas, gėrimas? Juk tai šio skyriaus leitmotyvas. Visų pirma Bliumas pastebi ant aklo paauglio švarko dėmes ir daro išvadą: "Matyt, nemoka nesitaškydamas valgyti. Viskas jam kitokio skonio. Iš pradžių jį reikia maitinti šaukštu. Ranka kaip vaiko." Vėliau kalbama apibendrintai - minimas visų pirma rūkymas, kuris atseit "tamsoje neteikia malonumo", ir vyno gėrimas - "sako, kad negalima ragauti vyno užsimerkus arba peršalus."  

Taigi matome, kiek daug nedidelėje ištraukėlėje minčių apie akląjį, kuris tebuvo palydėtas į reikiamą gatvę. Čia ir užuomina apie tai, kaip reikėtų su tokiais žmonėmis elgtis, ir svarstymai, kaip jie orientuojasi, kaip valgo, ką dirba, kaip mylisi. Pažvelgta ir į kūną, ir į sielą. Trumpoj teksto atkarpėlėj, be jokios abejonės, ryškėja meistriška Džoiso ranka, visur įsismelkiantis žvilgsnis, kuriam, rodos, nėra jokių uždangų, jokių kliūčių. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]