RENGINIAI

Joana JAUTAKIENĖ

AKLŲJŲ MALDOS DIENA

"Skirk laiko maldai, tai - didžiausia jėga žemėje," - sakydavo Motina Teresė. Ir išties tik didžiulė maldos jėga š.m. birželio 13 d. surinko LASS narius ir jų bičiulius į Plungę iš visos Lietuvos. Į 15-ąją aklųjų Maldos dieną Plungės šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje suvažiavo per puspenkto šimto maldininkų, jiems atvežti prireikė net 17 autobusų. Kartu su vietiniais plungiškiais šv.Mišių aukoje dalyvavo daugiau nei 500 asmenų.  

Maldos dienos renginiai prasidėjo šv.Mišiomis už Lietuvos akluosius ir silpnaregius, kurias aukojo Katalikiškojo Prano Daunio fondo prezidentas, Lietuvos aklųjų dvasios vadas monsinjoras Juozapas Antanavičius. Šv. Mišiose skambėjo giesmės, kurias atliko Kauno aklųjų ir silpnaregių centro moterų vokalinis ansamblis "Credo", vadovaujamas nuostabaus balso savininkės Onutės Matusevičiūtės. Jaudinantis ir įspūdingas buvo mons. J. Antanavičiaus pasakytas pamokslas. Graži monsinjoro dikcija, paprasti ir įtaigūs žodžiai nuskambėjo po bažnyčios skliautais tarsi gaivi giesmė.  

Po pamaldų visi pėstute patraukėme į netoliese esančius Plungės kultūros centro rūmus, kur buvom svetingai sutikti šeimininkų - direktoriaus R. Matulio ir vadybininkės D. Gramalienės. Erdvioje rūmų salėje susitikome su vietos bendruomene, klausėmės koncerto. Susitikimo pradžioje mons. J. Antanavičius papasakojo apie Lietuvos aklųjų švietimo pradininką Praną Daunį, apie tragišką jo likimą sovietmečiu, apie jį pažinojusiųjų norą atgaivinti šio aklo šviesuolio atminimą nepriklausomoje Lietuvoje, apie jo vardu pavadintą Katalikiškąjį fondą akliesiems remti ir šio fondo organizuojamas aklųjų Maldos dienas. O tuo metu kultūros centro fojė Lietuvos aklųjų biblotekos darbuotoja Veronika Švilpienė ir energijos bei entuziazmo niekada nestokojanti Birutė Janušonytė įrengė nedidelį prekystalį ir siūlė susitikimo dalyviams įsigyti Prano Daunio fondo išleistus leidinius - maldaknygę silpnesnio regėjimo asmenims "Viešpatie, aš regiu" ir Prano Daunio "Raštus". 

Koncertas buvo trumpas, bet labai įspūdingas. Koncertą vedė ir atlikėjus šmaikščiais komentarais pristatydavo pats monsinjoras. Šiltais plojimais už dvasingas dainas žiūrovai dėkojo panevėžiečiui muzikantui ir dainininkui Arvydui Markevičiui, gėrėjosi sodriu solistės iš Klaipėdos Vidos Miknienės balsu, plojo klaipėdietei Zofijai Vilkienei. O kai scenoje pasirodė neregės lakštingalos O. Matusevičiūtės vadovaujamas moterų ansamblis "Credo" ir vėliau pakviestas kartu padainuoti pats mons. J. Antanavičius, visų mėgstamą romansą "Už tave, už tave atiduočiau" dainavo visa salė. Skambėjo ne tik romanso melodija - salėje iš širdžių gilumos liejosi ir skambėjo draugystė. Tvyrojo neapsakomai graži atmosfera. Toks nuoširdus ir paprastas Lietuvos aklųjų dvasios vadovo ir jo "ganomų avelių" tarpusavio ryšys yra puikiausias labai skirtingų žmonių bendravimo pavyzdys.  

Po pietų maldininkų laukė trys gidai, pasiruošę pavedžioti po garsųjį Plungės parką, supažindinti su kunigaikščių Oginskių ir jų dvaro istorija, papasakoti apie pirmąjį regioninį Žemaičių dailės muziejų. Vilniečių grupei teko bendrauti su šio muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskiene, išties daug žinančia ir mokančia pasakoti mokslo darbuotoja, kraštotyrininke. 

Plungė iki XVI a. buvo nedidelė gyvenvietė ir priklausė Gandingos valsčiui. Tik 1575 metų dokumentuose Plungė paminėta kaip administracinis centras. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Plungės miestelis ir žemės palei Babrungo upelį yra priklausę įvairiems didikams, tarp jų Mykolui Aleknavičiui, Goštautams, Valavičiams, vyskupui Ignui Masalskiui, jo svainiui grafui Vincui Potockiui. Carienė Jekaterina II padovanojo Plungę grafui Platonui Zubovui, o 1873 m. grafo palikuonis Aleksandras Zubovas dvarą pardavė kunigaikščiui Mykolui Oginskiui. M. Oginskis buvo kilęs iš senos ir garbingos Oginskių giminės. Jo senelis Mykolas Kleopas Oginskis mums yra žinomas kaip pasaulinės šlovės polonezo "Atsisveikinimas su Tėvyne" autorius. 

Įsigijęs Plungės dvarą, kunigaikštis M. Oginskis 1879 m. pastatė puikius neorenesansinius rūmus su daugybe pastatų, koplyčia, oranžerija, laikrodine (vadinta dziegorine), didžiulėmis arklidėmis, sutvarkė parko teritoriją (ji užėmė per 70 ha), pastatė tiltus per Babrungo upelį, įrengė tvenkinius, rūmų aplinką papuošė skulptūromis. Lietuvos kultūros istorijoje kunigaikštis Mykolas Oginskis minimas kaip filantropas, mecenatas, lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio rėmėjas. Jis aktyviai parėmė vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdį, prie dvaro įkurtoje prieglaudoje užaugino apie 200 našlaičių (savo vaikų neturėjo). Kunigaikščiai Oginskiai garsėjo kaip didelės ir turtingos bibliotekos šeimininkai, buvo sukaupę daugiau kaip 100 tapybos ir skulptūros kūrinių, prie dvaro buvo įkūrę muzikos (orkestro) mokyklą, kurioje 1889-1892 m. mokėsi M. K.Čiurlionis. Jaunieji orkestrantai, kurių būdavo 30-50, gyveno atskirame pastate, mokėsi muzikuoti įvairiais instrumentais, ypač vargonais. Vėliau kunigaikštis M. Oginskis finansavo M. K.Čiurlionio studijas Varšuvoje ir Leipcige.  

Po kunigaikščio M. Oginskio mirties muzikos mokykla ir orkestras nustojo veikti. Kunigaikščio žmona Marija tęsė filantropinę vyro veiklą, toliau globojo našlaičius, o 1903 m. prie dvaro slapta įkūrė Plungės mergaičių mokytojų seminariją, kuri turėjo paruošti daraktores lietuvių kaimo vaikams mokyti. Lietuvių kalbos draudimo laikais tai buvo drąsus žingsnis, todėl oficialiai seminarija buvo vadinama mergaičių rankdarbių mokykla.  

Daug visko papasakojo kraštotyrininkė Jolanta, vedžiodama po Žemaičių dailės muziejaus, įsikūrusio Oginskių rūmuose, sales. Pamatėme daugybę meno kūrinių, kuriuos sukūrė ir čia suvežė žemaičiai, išsibarstę po visą pasaulį. 

Sugrįžome prie mūsų laukiančio autobuso daug sužinoję ir praturtėję dvasiškai. Gal todėl pakeliui į Vilnių nenutilo dainos.  

* * * 

2008 m. aklųjų Maldos diena - jau 15-oji. Tai nedidelis Maldos dienos jubiliejus. Šiandien jau galime apžvelgti Maldos dienos nueitą kelią, prisiminti svarbesnius įvykius. Prasidėjusi 1994 m. Šiluvoje ir rengiama kasmet, Maldos diena jau aplankė Vilnių, Kauną, Šiaulius, Žemaičių Kalvariją, Panevėžį, Kuktiškes (Utenos raj.), Sintautus (Šakių raj.), Druskininkus, Upytę (Panevėžio raj.), Švėkšną (Šilutės raj.), Žagarę (Joniškio raj.), Lazdijus, Svėdasus (Anykščių raj.), o šiais metais atkeliavo į Plungę. Per tuos 15 metų Maldos diena tapo visų laukiama kasmetinė LASS šventė. Į Maldos dienas labai noriai suvažiuoja aklieji, silpnaregiai ir jų bičiuliai iš visos Lietuvos. Jau susiklostė tradicinė šios šventės renginių tvarka, sustiprėjo kultūrinis švietėjiškas Maldos dienos vaidmuo. Aklųjų maldos dienos dalyviai kelis kartus yra gavę specialų šv. Tėvo Jono Pauliaus II palaiminimą, kurį tradiciškai per šv.Mišias perskaitydavo P. Daunio fondo prezidentas mons. J. Antanavičius.  

Aklųjų maldos dienoje beveik visada dalyvauja parapiją kuruojančios vyskupijos vyskupas. Maldos diena prasideda šv.Mišiomis, kurias aukoja dalyvaujantis vyskupas, mons. J. Antanavičius ir priimančios parapinės bažnyčios kunigai. Pamokslą visada sako mons. J. Antanavičius, pasižymintis oratoriniu meistriškumu ir kalbantis visiems suprantamais, paprastais ir širdį uždegančiais žodžiais.  

Po šv.Mišių prasideda kultūrinė pramoginė Maldos dienos dalis, organizuojamas susitikimas su vietos bendruomene ir koncertas. Tam skiriamos 1,5-2 valandos. Vietos savivaldybė Maldos dienos dalyviams paprastai suteikia erdvią kultūros centro salę ir padeda organizuoti koncertą. Tarp LASS narių yra daug talentingų ir balsingų atlikėjų, kurie visada sutinkami šiltais plojimais. Susitikimuose yra koncertavęs choras "Vilnius", dainavę Vilniaus A. Jonyno mokyklos moksleiviai. Susitikimą įžanginiu žodžiu visada pradeda, o vėliau koncertą šmaikščiai veda mons. J. Antanavičius.  

Po koncerto visi Maldos dienos dalyviai pakviečiami bendrų pietų. 

Po pietų prasideda Maldos dienos pažintiniai švietėjiški renginiai. Kiekvienais metais maldininkai nuvežami į pagrindinį to krašto muziejų, aplankomos iš ten kilusių žymių žmonių gimtosios sodybos ir jų amžino poilsio vietos, pasiklausoma įdomių pasakojimų. Maldos dienos dalyviai jau yra aplankę Vilniaus arkikatedros bazilikos požemius, viešėjo Kauno kunigų seminarijoje, pabuvojo garsiajame Kryžių kalne ir ten pastatė kryžių, kuriame iškaltas užrašas: "Viešpatie, kad regėčiau", lankėsi Šiaulių krašto muziejuje Meškuičiuose, prie poeto Vytauto Mačernio kapo klausėsi jo eilių, vėliau pabuvojo poeto gimtojoje sodyboje Šarnelės kaime Plungės rajone, kur tebegyvena jo brolio šeima. Sintautuose maldininkai aplankė Prano Vaičaičio kapą ir klausėsi vietinės mokytojos pasakojimų apie šį liūdno likimo poetą. Prie Vinco Kudirkos kapo sugiedojo "Tautišką giesmę", pražingsniavo V. Kudirkos aprašytuoju tiltu. Druskininkuose Maldos dienos dalyviai lankėsi M. K.Čiurlionio memorialiniame muziejuje, klausėsi simfonijos "Miškas". 2003 m. maldininkai apžiūrėjo Lino muziejų, įsikūrusį sename vėjo malūne, išbandė linų mintuvus ir šukas, vėliau aplankė J. Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejų, įkurtą senosios Vidugirių sodybos svirne Ustronėje (netoli Krekenavos), klausėsi muziejaus vadovo Audriaus Daukšos pasakojimų apie knygnešius. Švėkšnoje Maldos dienos dalyviai pabuvojo Pliaterių dvaro parke, rankomis galėjo paliesti išlikusį saulės laikrodį. 2006 m. po pamaldų Lazdijų šv.Onos bažnyčioje aplankė Metelių draustinį, Metelių gamtos muziejų ir Trijų Kryžių koplyčią, kur saugomas Švč.Mergelės Marijos paveikslas, paliktas 1703 m. kareivių, paskubom bėgančių nuo švedų puolimo, prausėsi šalia koplyčios esančiame ir legendomis apipintame šaltinyje, vėliau kopė į Prelomciškės piliakalnį. Pati įspūdingiausia aklųjų Maldos diena įvyko 2000 m., skirta Prano Daunio gimimo 100-osioms metinėms paminėti. Prasidėjusi Kuktiškių parapijos bažnyčioje labai iškilmingomis šv.Mišiomis, dalyvaujant Kaišiadorių vyskupui J. E.Juozui Matulaičiui, P. Daunio giminėms, Lietuvos kariuomenės ir SKAT atstovams, LR Seimo nariui J. Šimėnui, Utenos savivaldybės Tarybos nariams ir daugybei garbių svečių, Maldos diena vėliau persikėlė į P. Daunio gimtąjį Paneveržio kaimą, kur labai iškilmingai buvo atidengtas koplytstulpis šiam neregiui šviesuoliui atminti. Skambėjo "Vilniaus" choro atliekamos giesmės ir oratorijos, aidėjo šūvių salvės, iškilmingai pražygiavo Lietuvos kariuomenės būrys. Šalia koplytstulpio buvo pasodinti 4 ąžuoliukai. Po to visus iškilmių dalyvius kariai pavaišino tradicine koše, o P. Daunio giminaitė Gražina Sluckaitė-Imbrasienė palydėjo būrelį smalsuolių į netoliese esančią Daunių šeimos sodybą, kur dar išlikę autentiški kluonas ir klėtis. Po pietų Maldos dienos renginiai persikėlė į Uteną, ten kultūros centro salėje vietos meniniai kolektyvai ir choras "Vilnius" surengė puikų koncertą. Tai buvo šventė, kai iš nepelnytos užmaršties vėl buvo prikeltas P. Daunio atminimas. 

Visų aplankytų vietų neįmanoma net išvardinti, bet maldininkų patirti pažinimo įspūdžiai yra išlikę ilgam. Juk ne vienas iš jų per savo gyvenimą net nebūtų turėjęs galimybės aplankyti tiek žymių vietų. Ir tikriausiai ne vienas skaitytojas, susipažinęs su aklųjų Maldos dienos penkiolikos metų istorija, gali pavydėti jos dalyviams sukauptos pažinimo patirties. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]