ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Andrius VAINORAS

KAI KALBA KŪNAS

Nereikia ypatingos išminties, kad suprastum, jog kūnas kalba net tada, kai žmogus tyli. Tyli it žuvis arba nelyg vandens į burną prisisėmęs. Kūnas yra išdavikas, jis kalba net tada, kai to nenorime! Mums, neregiams, ypač jeigu nematome nuo vaikystės, ta kūno kalba - sunkiai įkandamas riešutėlis. Daug ko nematėme, tai ir nežinome, negalime pakartoti. Kai ką žinome, bet nevartodami pamirštame, kai ko regintys draugai nepasako tiesiog iš mandagumo arba manydami, kad tai mus gali įžeisti, sukomplikuoti santykius ir taip be galo ir be pabaigos...  

Negalima sakyti, kad kūno kalbos mūsų niekas ir niekada nemokė: mokykloje daugelis dalyvaudavome įvairiuose montažuose, literatūrinėse ir muzikinėse popietėse, koncertuose - kitaip sakant eidavome į sceną, o ir šiaip apie kūno kalbą kada nors ką nors skaitėme ar girdėjome. Taigi nesame visiški analfabetai. Deja, viena yra kažką lyg ir žinoti, būti kažkur girdėjus, o kita - tuo "kažkuo žinomu" vadovautis. Birželio 30 - liepos 4 d. LASS poilsio bazėje "Zelva" pirmą kartą Lietuvoje surengti kūno kalbos kursai "Kūno kalba - kelias į sėkmę". Kursuose dalyvavo 16 visiškai nematančių arba labai silpnai matančių žmonių iš visos Lietuvos. Beveik pusę jų sudarė integruotai besimokantis jaunimas arba šiaip jauni žmonės, kuriems reikia ir dar reikės bendrauti su darbdaviais, kitais žmonėmis, kurie vertina ne tik tai, ką pašnekovas žino, bet ir tai, ką ir kaip kalba jo kūnas. Kursams vadovavo teatro mokytoja Audronė Masiukienė ir choreografė (judesio mokytoja) Lina Auksoriutė. Kursų dalyviai mokėsi taisyklingos stovėsenos, eisenos, laikysenos kalbant prieš publiką, mandagiai nusilenkti, "lipdė" gyvas skulptūras ir patys tapdavo jomis.  

"Stovite gerai, atrodote visai neblogai, tačiau ką daro jūsų rankos?" - klausė A. Masiukienė. Iš tiesų, tuomet, kai "išeidavome" kalbėti prieš publiką, daugelio mūsų rankos darė keisčiausius dalykus: kažkodėl nuolat glamžė sijonus ar kelnes, gniaužė pirštus ar kaip nors kitaip nepakluso gero tono reikalavimams. Pasirodo, tada, kai kalbame prieš auditoriją, rankos turi būti nuleistos ir neatlikinėti jokių neaiškios paskirties judesių. O jos, žiūrėk, ima ir nei iš šio, nei iš to tuos judesius pradeda atlikinėti... Tai, kad galva turi būti savo vietoje, nei per daug nuleista, nei pernelyg iškelta į viršų, lyg ir aišku. Tačiau veido raumenys mūsų klauso ne visada, todėl vienai kursų dalyvei A. Masiukienė ant nosies net lipnios juostos gabaliuką užklijavo, mat tą nosį ši dalyvė nuolat nevalingai suraukdavo. Kursų metu daug dėmesio buvo skirta kaip tik veidui: dalyviai mokėsi atpalaiduoti jo raumenis, darė įvairias grimasas. 

Kūno kalba, judesiais galima išreikšti tam tikrą nuotaiką, net negyvus objektus, todėl žmonės "virsdavo" savo pačių sukurtais daiktais, lipdė gyvas skulptūras, kuriomis išreiškė džiaugsmą arba liūdesį.  

Per judesio pamokas choreografė L. Auksoriutė kursų dalyvius paversdavo ant vienos kojos stovinčiais medžiais, karingoje pozoje išsižergusiais karžygiais, "katinais" arba "šuniukais". "Žingsnelis į kairę, žingsnelis į dešinę, sukamės aplink savo ašį, kraipome klubus, suplojame rankomis..."  

Darant tuos judesius atskirai, viskas lyg ir aišku, atliekant keletą judesių vienu metu, dažnai jau nebeaišku niekas. Be abejo, per keletą dienų negalima žmogaus išmokyti šokti ar rangytis tarytum neturėtų kaulų ar būtų be sąnarių, tačiau parodyti kiekvieno mūsų kūno galimybes - galima. Kursų dalyviai mokėsi Lotynų Amerikos šokių, lietuviškos polkos žingsnių. Vieniems sekėsi prasčiau, kitiems geriau, bet smagumo užteko visiems. Paskutinę dieną kursantai "Zelvoje" poilsiaujantiems žmonėms parodė trumpą judesio spektaklį - tai buvo lyg ir ataskaita, ko per penkias dienas jie išmoko. Iš pradžių spektaklis turėjo vaizduoti pirmąją meilę, tačiau galutinis jo variantas virto visai šauniomis vestuvėmis su šokiais, dainomis, nusilenkimais publikai.  

Jau minėjome, kad tokie kursai Lietuvoje surengti pirmą kartą. Jų patirtis liko užfiksuota nuotraukose, vaizdo juostoje. A. Masiukienė ir L. Auksoriutė neslėpė, kad kursų metu jos pačios nemažai išmoko ir nemažai suprato. Reikia manyti, kad ta patirtis dar pravers. Jau dabar aišku, kad tokio pobūdžio kursai yra reikalingi, kad jie galėtų būti organizuojami reguliariai, ir nebūtinai kartą per metus, nebūtinai "Zelvoje". Galima diskutuoti dėl atskirų detalių: galbūt, pereinant prie konkrečių pratimų ar užduočių, reikėtų tvirtesnio teorinio "pamušalo", kodėl taip, o ne kitaip? Gal, užuot kūrus įvairius teatrinius žaidimus, daugiau dėmesio skirti konkretiems praktiniams sunkumams ar keblumams, su kuriais kasdien susiduria neregiai ir pan. O gal priešingai: jaunimui kaip tik reikia daugiau teatrinių žaidimų, kad išmoktų improvizuoti, kad pajustų improvizacijos malonumą ir skonį? Ateityje, organizuojant tokio pobūdžio kursus, matyt, reikėtų rinkti panašaus amžiaus grupes, su skirtingomis grupėmis kiek skirtingai ir dirbti. Bet tai tik bendro pobūdžio samprotavimai, su kuriais lygiai vienodai galima sutikti arba nesutikti. Akivaizdu tai, kad kūno kalbos mums reikia, kad be jos niekur nedingsime ir, kad jos turime mokytis.  

Baigiant šį trumpą pasakojimą, reikia deramą pagarbą atiduoti kūno kalbos kursų organizatorei LASS centro tarybos darbuotojai Danutei Cidzikienei. Tai ji beveik prieš dešimtmetį sumanė ir pradėjo vykdyti ilgalaikį projektą "Pažinti meną pojūčiais", tai ji nutarė, kad pagaliau atėjo laikas ir kūno kalbai. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]