LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

BOKŠTAI


(Iš vaikystės prisiminimų) 

Pirmąkart juos - baltus, aukštus - išvydau, kai po žemelę laksčiau septintą vasarą. Važiuodami į didžiuosius Zarasų atlaidus - Žolinę - tais metais namiškiai pasiėmė ir mane: vyriokas jau prakypęs, tai ko nepasiėmus. 

Lineikon sulipom keturiese. Ant tikrosios minkštosios sėdynės įsitaisė senelis, mama ir tėtis. Ant priekinės, kietos sėdynėlės, - klestelėjau aš. Senelę su sesute Janyte palikę dabot namų, išlingavom. Valio, valio, pamatysiu miestą!.. 

Važiavom pro Mukulius. Įkabinę gal paskutinį kelio kilometrą, ėmėm kilt ne stačion, bet ilgon įkalnėn. Ir čia pradėjo vertis vertis... Atsivėrė tokia grožybė, kad net kvapą užgniaužė, net apsalau visas! Žemai, po dešinei, blizga, tyvuliuoja ežeras, apkabinęs didelę salą, nuo rytų pusės žemyn žemyn, ligi paties vandens, leidžiasi miestas - pasiilgtieji, išsvajotieji Zarasai. Dievuliau, kiek visokiausių namų, kokie visi nuostabūs!.. Ir žalumos kiek!.. O pačiam pačiam šito gražumo viršuj - du baltutėliai aukšti bokštai! 

Ne kažin kiek užtrukus, juos mačiau jau iš arti. Iš lineikos mane atsivedė tiesiai šventoriun. Mama įėjo bažnyčion, nes jai reikėjo pašventint mūsų ūkyje užaugusias Dievo dovanas. Mes - trys vyrai - pasilikom šventoriaus pamūrėj, plataus klevo pavėsy. Dūdavo vargonai, giedojo choras - buvo laikomos svarbiausios Mišios - Suma. Sukalbėjęs, kokius mokėjau, poterius, nebeturėjau ką veikt, net nuobodu pradėjo darytis. Bais rūpėjo žvalgytis, spoksot į miestą. O jis gi - visai čia pat: ir už nugaros, ir iš kairės, ir iš dešinės... Pagundoms atsispirt, palikt mandagiu, drausmingu pamaldžiu vaiku padėjo ne kas kitas, o jie, jie - šitie mūriniai dvyniai. Lyg paskendęs maldoj, sukrutindamas lūpas, kartkartėm pakeldavau aukštyn akis, nužvelgdavau tai vieną, tai kitą. Och, dailumėlis, och! Apačioj storesni, į viršų vis plonyn, plonyn... Pačiose viršūnėse po geležinį kryžių, sakytum, jau pačian dangun įsibedusį. Dievulis panorėtų - tik ištiestų ranką ir be jokio vargo pasiektų, katrą panorėjęs. Kiekvienam šone po neplatų, poaukštį langiuką. 

Valentino AJAUSKO piešinysKuo ilgiau apžiūrinėjau, tuo darės nuostabiau. Kaip čia viskas taip vienodai? Aukštumas toks pats, plonėja kaip vienas, visi langiukai tarytum sukirpti, ir nei kairiau, nei dešiniau, nei žemiau, nei aukščiau... Tai bent meistrų padaryta, tai bent! Ir dar - kaip tokiose aukštybėse galėjo dirbt, kaip nebijojo?.. Turėta žmonių drąsos, stiprių galvų būta!.. Įsilipi į medį, pasižiūri žemyn - bemaž kaskart galva susvaigsta, o čia gi - ne medis... Kelis beržus vieną ant kito reiktų sustatyt... Medyje dar tavo abi rankos laisvos. Su viena apsikabini liemenį, su kita - gali laikytis už šakos... Mūrininkų rankos užimtos - reikia košę krėst, plytas lipdyt, kelnios kotu vis pristuksint. Vajei, vajei... 

Grožiuos, stebiuos, pagundos kipšiukas žvalgytis atgal pašonėn nebeniuksi, žiūriuos - ir Mišios pasibaigė. 

Kas pamokslo klausyt nenorėjo, tie patyliukais patyliukais slinko iš bažnyčios. Mes irgi nelaukėm, nes žinojom, kad šventoriuje nieko nesigirdės. Tegul jau mama už visus atklausys. 

Nuėjom miestiškan miškeliukan. Švarių takų pakraščiuos tai šen, tai ten stovėjo netrumpi melsvi suolai. Ant vieno jų atsirado vietos ir mums. Senelis ir nesisėdo, iškart nupėdino blizgiais chrominiais čebatais miškeliuko pakraštin, kur atviram lauke kažką pardavinėjo. Sugrįžo nešdamas kaupą geltonos košelės baltam puodeliuky. 

- Te, pasmaguriauk, dar tokios patrovos nesi ragavęs, čia - marozinas. 

Paragavau. O gardumėlis, saldumėlis!.. Tik labai šaltas. 

Lūpos darbo turi, liežuvis darbo turi, o akys visai laisvos. Vis susiranda ir susiranda, kur pasiganyt. 

- O kodėl tas namas kitoks, durys ne kaip visų, geležinės? - prisireikė paklaust. 

- Čia, vaikeli, ne namas, čia - kalėjimas. Vagis, plėšikus laiko uždarytus. Kad nepabėgtų, reikia geležinių durų, - paaiškino tėtis. 

- Aaa, o aš galvoju... 

Iš bažnyčios plūstelėjo žmonės. Nešdamos skalinėlę mus susirado mama. Matyt, žinojo, kur ieškot. Dabar chrominiais nušvytavo tėtis. Irgi parnešė "marozino". Vieną puodeliuką padavė mamai, kitą - man. Tebejausdamas pirmosios porcijos skonį, gavau antrą. Tai pasisekė žmogui... Daviau paragaut ir dovanotojams. Sykį paragavo, o kai pasiūliau dar, tai "nebepanorėjo". Gardžiuojamės, smaližiaujam tik su mama. O iš galvos vis tasai kalėjimas neišeina. Net matyt pradėjau vagis, plėšikus... Tokie apšepę, kudloti, baisiom akim iš padilbų kad subaltakiuos... Brr, kaip nenorėčiau atsidurt tarp šitokių!.. Žiūrėk tu man, kaip išeina: štai šventa vieta bažnyčia, o štai per sprindžiuką nuo jos - kalėjimas, nenaudėliai... 

Kai šaltuosius gardumynus su visais puodeliukais sučiulpėm, miestiškąjį miškeliuką palikom, įsimaišėm smagian atlaidų šurmulin. Vienas kitas šnektelėjimas su kokiu pasimaišiusiu pažįstamu ar gimine, visokios krautuvės... 

Apsirūpinę lauktuvėm, dar šiuo tuo, atpėdinom prie savo bėriuko, prie lineikos. Tada lyg ir papietavom, lyg ir ką. Sudorojom keletą skanių bandelių, prikimštų mėsytės, vyrai išgėrė po butelį pirktinio alaus, mes su mama - taip pat po butelį, tik limonado. 

- O kitais metais mane irgi pasiimsit? - paklausiau pilnas vilties. 

- Jei būsi geras, klausysi, neatsikalbinėsi, - šyptelėjo mano mieloji, geroji. 

Nepasiėmė. Ne todėl, kad buvau negeras, o todėl, kad ir patys nevažiavo. Ne tas rūpėjo. Buvo užėję rusai. Kokie ten be atlaidai. Dar kitąmet irgi atsirado nauja priežastis nevažiuot. Kalbėjo, jog vokiečiai kai kada susimano atiminėt geresnius arklius ar apkeist į nuvarytus, jog Daugpilio plentu, pro pat, pro pat bažnyčią, dieną naktį vienon ir kiton pusėn lakstančios kariškos mašinos... Ir šiaip... Iš kur imsis smagus ūpas, kai karas. Jį iš pat pradžių pajuto mano gimtinė - Aviliai. 

Diena buvo graži - vasariškiausia vasara. Koks debesiukas kur ne kur, oras net dūzgia, net mirguliuoja. Visų darbai įprasti: kas laukuos, kas daržuos... Trinuos po kiemą, žvilgt miestelio pusėn - ogi čia dabar kas? Taku pro Bronkos pirtį, kiek įkerta sprunka uniformuotas neaukštas žmogus. Ta uniforma rodė, kad tai Avilių milicininkas Bivainis, mažiau nei prieš metus atėjęs užkuriom už vyresniosios Mediniotės. Jį vijosi ilgas kaip kartis kažkoks bernas, kokio Aviliuose nesimatė niekad. Iš kur dabar ėmės?.. Vėliau teko nugirst jo pavardę - Paškonis. Milicininkas, matyt, spėjo įnert pakalnėj į krūmus ir pasislėpt, nes bernas pro tą pirtį visai netrukus nužirgliojo atgal tuščiom. Jau kad pasidarė įdomu, keista... Ką matęs, pasakiau senelei. Senelė persakė tėčiui, kieme į koras kinkančiam arklį, besiruošiančiam vežt šieną. Tėtis išklausė, sužiuro, ar neprisigalvojau, ir, užuot važiavęs pievon, nubolavo drobiniais marškiniais miestelin. Bematant parskuodė namo. Toks visas nei šioks, nei toks. Nė neatsikvėpęs pranešė: 

- Karas prasidėjo, karas! 

- A tikrai? Kas pasakė? - paliovė slėgusi sūrį senelė. 

- Tikrai, tikrai, po namus zuja kažkokie nematyti, ieško komunistų. Ruso valdžios Aviliuose nebėr. 

Per pačius pietus pamatėm lėktuvus. Nebe rusiškus, o vokiškus - su juodais kryžiais geltonumose. Buvo trys, skrido rytų pusėn. Dar motorams danguj nenutilus, gavom progą "pasigrožėt" tokiu reginiu, kad net išsižiojom. Tiesiai per vasarojų, per rugius, kaip kokie maišu trenkti, atstatę šautuvus, Remeikinės miško pusėn brovės keli vyrai. Pasiekę sodželkas nuo išdegusių durpių, sustojo. Traukdami ten, iš kur atrūkę, pasuko mūsų namų link. Atšlaime paklausė: 

- Ar nematėt prabėgančių bobų? Dvi raudonos kurvos prapuolė. 

Kai išgirdo, jog nematėm ne tik bobų, bet išvis nieko, priekaištaudami pamokino: 

- Atokiau nuo kitų, netoli miško, gyvenat - reiktų žiūrėt, reiktų matyt... 

Man pasidarė labai keista, gal ir kitiems, kad tarp svetimųjų buvo ir šiaučiaus Plešono Juza. Šautuvo neturėjo, nuleistoj rankoj laikė braunyką. 

Neprašytiems svečiams prašapus, kažkodėl beveik pašnibždom mama prasitarė: 

- O aš mačiau. Ropojo paruge, paskui Jurgio pievos grioviu... 

Kiek vėliau užvirė košė. Ištįsusiu retu būriu nuo miestelio pasipylė aviliškiai. Visi, kaip susitarę, lėkė pro mus. Bernai, berniokai, mergos, mergiotės, net dėdulės su žile pluošė neatgaudami kvapo. Kažkas šūktelėjo: "Enkavedistai!" Žmonėms iš paskos pasileido galukluony ganęsis veršiokas. Nurūko uodegą užrietęs, it bizdėlės įgeltas. Kas jam susidėjo - dievai žino. 

Tada pradėjo šaudyt. Per kokį puskilometrį nuo mūsų namų, ant Ulevičiaus kalno, už vieškelio, dygo pridygo mėlynų enkavedistų figūrų. Davė davė, net ausys kurto, atsisukę ton pusėn, kur nubėgo žmonės su veršioku. 

Įpuolėm gryčion, kad į akis šaudytojams nekristumėm. Visų veidai gandę persigandę - kas toliau bus?! Mane su Janyte iškart nugrūdo užkrosnin. Jei išklotų kitus, tai nors vaikai gal paliks gyvi. Kodėl dideli nesumojo užsiglaust už mūro, nesuprasi. Ačiū Dievui, trobon neįšvilpė nė viena kulkelytė, gyvi, sveiki palikom visi. 

Šautuvams nutilus, ramybei pasitęsus ilgėliau, sijonais atšlamėjo Plešonienė. Jau iš tolo ėmė šaukti: 

- Jėzus, Marija! Jėzus, Marija! Paėmė, išsivežė Juzoką. Durnius - kartu neišbėgo. Kad jau su braunyku, kad papečy... Kaip lupo!.. Neišturėsiu, sudurniuosiu, ratavokit!.. 

Kas galėjo ją "išratavot", negi valerijono užpilėlis?.. 

Paskui susižinojom, jog išsivežė ne vien Juzoką. Sugraibyta buvo ir daugiau aviliškių, prie Smetonos kažkam ten priklausiusių. Kur tom valandom buvo dingę ruso valdžios Aviliuos nuvertėjai su visom "kačergom", niekas nei regėjo, nei girdėjo. "Raudonas" bobas gaudyt tai buvo drąsūs, o kai pamatė atvažiuojantį enkavedistų autobusą, - prapuolė kaip dūmas pavėjui," - vėliau šaipėsi žmonės. Labai gailėjaus dėdės Petro. Kas dabar pavežios dviračiu, kas leis pripumpuot gumas, pagros gramofonu?! 

Šitą pačią dieną, gal kitą, užsidegė Zarasai. Juodi dūmai net nuo mūsų, bemaž per dvidešimt kilometrų, matės. Man ėmė vaidentis - pleška ne tik namai, sykiu su jais dega ir žmonės. O aviliškiai, enkavedistų nugabenti, irgi ten, ne kur kitur... Kokiam antikristui parūpo uždegt?.. Dūmams dar nenuslopus, juodai marškai tebedengiant dangaus pakraštį, aplėkė, apskriejo ir smagesnė žinia - aviliškiai pargrįžo! Pargrįžo visi aliai vieno. Tai dėdė Petras nesudegė, nesudegė! Taip džiaugiaus, kad net ašaros pasipylė. 

- Tai gal tie enkavedistai ne tokie blogi?.. Mūsų trobon nešaudė, į kitas trobas irgi nešaudė, tik Rameikinės pusėn... O sužinoję, kad žmonės niekuo neprasikaltę, ėmė ir paleido, - tokias mintis išsakiau garsiai. 

- Niekas, vaikeli, jų nepaleido. Pasisekė pabėgt, - žinančio balsu ištarė senelis, spėjęs pabūt miestely ir išsiklausinėt, kas kaip. 

- Pabėgt, - perklausiau, - tai enkavedistai apsižioplino? 

- Apsižioplins - lauk... 

- O tai kaip tada pasisekė?.. 

Čia senelis platesnių šnekų su manim vedžiot nebepanorėjo, tarė: 

- Palūkėk, kai susirinks vienon vieton visi, per vakarienę ir papasakosiu, ką girdėjęs. 

Šiuokart vakarienės laukiau labiau nei kitais kartais. O sulaukęs sužinojau tokius baisiai įdomius, tokius baisiai baisius dalykus, kad net... Trumpai persakant, tai buvę šitaip. Aviliškiai, nuvežti, įgrūsti kalėjiman, visai nenutuokia, ką jiems darys toliau. Žinia, kad prasidėjęs karas, kalėjimą jau buvo pasiekusi ankstėliau. Žmonės kaip ant keptuvių jautės. Niekas jų nebetardė, nebedaužė, užtat grupelėm pradėjo kažkur vežiot. Išveža - po kurio laiko mašina vėl prie vartų stovi tuščia, vėl laukia naujų "keleivių". "Šaudo, ne kitaip!.. Pavėžėja kur už miesto ir šaudo antikristai..." Iš lūpų į lūpas eina baisi spėlionė. Mūsiškiai jos pritrenkti. Kaip?! Be teismo, be nieko?! Ir už ką?! Stebėkis, piktinkis kiek nori, o mintys jau sukas apie savo gyvenimo "amen". 

Staiga viskas pasikeitė. Už sienų ėmė dėtis kažkas neįprasta. Degančio miesto dūmai jau pirmiau užplūdo, graužia akis, gerkles, dabar gi ėmė girdėtis šūviai. Mūrai slopino juos, bet vis vien girdėjos. Pliekė iš šautuvų, sukalendavo kulkosvaidis. Enkavedistai daugiau nebesirodė, nieko nebegraibė, pro vartus nebevarė. Nereikėjo būt Saliamonu, jog susigaudytum: kalinius kažkas gina. Kulkų lietum enkavedistų artyn nebeprileidžia. Pagalba atgaivino pasmerktųjų jėgas. Kad ims laužt užraktus, kad ims... Čia pat ir vartai... Tik kad baisiausiai tvirti... Ogi žiūrėkit - kažkas padeda iš anos pusės. Teisybė pasakyta: "Kur du stos, visados..." Galų gale bjaurioji geležis prasivėrė. Nė nepamatę, kas padėjo, kaliniai spiečium puolė laukan, pagūžom lėkė kur katras, slėpės, glaudės. Jonuko dėdė Petras su Antose nešė kudašius petys petin, net nenuklausę žmoniškai, iš kur šaudoma. 

Savo pasakojimą senelis užbaigė Antosės prisipažinimu. Kai dūmais paėjęs miestas pasilikęs toli už nugarų ir pabėgėliai pasijutę saugūs, nes drožę ne vieškeliu, o laukų takais, keleliais, vienoj pamiškėj stabtelėję kvėptelt. Sužiurę vienas į kitą, o paskui kad jau puls glėbesčiuotis, kad jau puls, dar paskui taip išsibučiavę, net lūpos paskaudusios. 

- Žadėjau persakyt trumpai. Išėjo nelabai trumpai. Ką padarysi, būna... 

Mamai šita Antosės išpažinčiukė sukėlė šiokių tokių pošviesių minčių. 

- O ką, - pasakė, - abu jauni, gražūs, neženoti... Tie pasibučiavimai gal bus insimylėjimo pradžia? Visai graži pora išeitų. 

- O gelbėtojams kažin ar enkavedistų kulkos nepataikė? Jie gi tai matė, iš kur jų padus svilina, - pasvarsčiau. 

- Kas žino, kas žino, galėjo ir pataikyt, lengviausiai galėjo... - padūsavo senelis. 

- O aš nenoriu, kad būtų pataikę. 

- Kas nori? Bet matai, jeigu ne jų pasiryžimas, rizikavimas, mūsų aviliškiai dabar, ko gero, gulėtų su kitais žemėm užpilti. 

Frontas zovada nudūmė į rytus. Likę gyvi žmonės gyveno toliau. Kur dings... Tai vienas, tai kitas jau ir sudegintus Zarasus aplankė, papasakojo, kaip atrodą, apskelbė, iš kur gintas kalėjimas. Pasirodo, iš bažnyčios bokštų. Įsitaisę sukilėliai aukštai ir ėmę laistyt kulkom visus priėjimus, visus privažiavimus. Enkavedistai, žinoma, nelikę skolingi: tratinę į bokštus iš savo ginklų. Siutas gi ėmęs - taip gerai sekęsi kalinius šaudyt, o čia galvijai neraliuoti sumanę trukdyt smagų darbą. Kažkas iš aplinkinių net apie kalinių sušaudymo vietą buvo nugirdęs. 

Pašiurpo apylinkės, kai ties Baltriškėm buvo iškloti mūsų krašto žydai. Net senelė iš siaubo numirė. Ne mažiau šiurpo ir nuo vis daugėjančių žinių, ką pridarė enkavedistai besitraukdami. Ne vien Zarasuos, visoj Lietuvoj kruvini pėdsakai paliko. 

Labai norėjau ir aš pakliūt į savo svajonių miestą. Tegu nukentėjęs, tegu ne toks gražus... Bet nė kiek ne mažiau traukė nuostabieji bokštai. 

Proga atsirado po kokių trejų metų, kai senelis (visur tasai senelis, bet ką aš padarysiu) važiavo turgun: vežė šį tą ūkiško parduot, prasimanyt markių. Apvaikštinėjau griuvėsiais pavirtusius plotus, iš naujo apžiūrėjau ir tą kalėjimą (nesudegė, rupūžė!), patraukiau prie bažnyčios. Dievulėliau tu mano, kas buvo padaryta gražiesiems, aukštiesiems... Ištrupinti, iškapoti, išduobėti... Tankiausia kulkų žymių - ties langeliais. Tai gal kai ką ir kliudė, gal tikrai padėjo kas nors galvą už kitus?.. Stoviniavau, vaikštinėjau palei šventorių, beveik nematydamas, negirdėdamas visai čia pat, Daugpilio plentu, kriokiančių dengtų kariškų mašinų, prakleketuojančių motociklų su lopšeliais, vežančių po tris šalmuotus kareivius. Žemai žemai vidum lenkiausi nepabijojusiems mirties nežinomiems drąsuoliams, sužeistiesiems savo bokštams lenkiaus taip pat. Juk su drąsuoliais ėjo išvien, tvirtais savo mūrais dengė juos... 

Sako, esat vėl lyg gulbės. Tai gerai. Gal ir dar koksai vaikelis jumis pasigrožės. Per savo pirmąją Žolinę. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]