MUMS RAŠO

Juozas BARTKUS

METAFORA DRAUGAMS


Ką darysime, liūdnas mano broli, 

Kur eisime ir ką veiksime, 

Jei nieko daugiau nemokame, 

Tik skinti jau kartą nuskintas metaforas... 

     (Alvydas Valenta "Laikas") 

 

Susimąsčiau. Nebūdamas nei koks drąsuolis, nei pažindamas Vilnių, kažkada išdrįsau leistis į avantiūrą ir dabar be galo džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad prieš 40 metų mes sutikome vieni kitus universitete. Dabar, jau po keturiasdešimties metų, noriu iš "Mūsų žodžio" puslapių pasveikinti savo mielus studijų bičiulius istorikus, 1973 m. absolventus, ir nuoširdžiai padėkoti už prasmingą, gerą ir smagų laiką - tuos penkerius studijų metus. Buvome paprasti, žemiški, todėl dūmas po dūmo rezgėsi kalba, mezgėsi pažintis ir mano "nežinia" ėmė trauktis. Gražiai susigyvenome ir sugyvenome. 

Jau praėjus gerokai laiko po studijų, skaičiau Karolio Voitylos knygą "Meilė ir atsakomybė" ir užsirašiau sau labai gilią mintį: "Kiekvieno žmogaus sugebėjimas dalyvauti pačiame žmogiškume yra kiekvieno dalyvavimo esmė ir sąlygoja visų veiksmų ir egzistavimo kartu su kitais personalistinę vertę". 

Ką reiškia žodžiai "pačiame žmogiškume", supratau, kai pažinau jus, kai su jumis universitete pralėkė tiek metų. Dabar manau, tai tas laikas, kada klausėme universiteto auditorijose visokios išminties, na,aišku, ir pastudentaudavome. Tas laikas atrodo kaip kokia Dievo dovana, ypatinga man suteikta privilegija. 

Dabar pamąstykime drauge apie Artūro Šopenhauerio mintį: "Jaunystės dienos, kai viskas daro įspūdį ir atsispindi sąmonėje, turi tą vertybę, kad tai dvasios apvaisinimo laikas, pavasaris, kai mezgasi būsimų žiedų pumpurai". Visi mano bičiuliai dabar yra svarbūs, solidūs, puikūs, o kai susitinkam - savi žmonės. 

Gerai prisimenu, kai pro bjaurų blerbimą, ausis ištempę, klausydavom, kas dedasi už "geležinės uždangos", o kai atėjo svarbioji Kovo 11-oji, mūsų bičiulis Vytautas Plečkaitis savo parašu irgi patvirtino Lietuvos nepriklausomybę.  

O kai studentų iškylose Povilas užtraukdavo dainą, skambėdavo Valakampių pušynas, bet jau penkeri metai, kai jam rauda gegutė. Baigdami IV kursą netekome Kęstučio. Skaudus disonansas: jo šviesi jaunystė, pavasaris - ir šalta amžinybė, tai itin sukrėtė mus visus. 

Paskaitos, seminarai, koliokviumai, įskaitos, diferencijuotos įskaitos, egzaminai, kursiniai darbai reikalavo daug pastangų, laiko ir energijos, bet, kai esi jaunas, atrodo, kad to laiko yra daug daugiau. Ir, aišku, jo užteko viskam. 

Džiugu, kai paskambina, kai atsiunčia pasveikinimą, elektroninį laišką, smalsu, kai išgirsti savo bičiulius, kalbančius per radiją ar dalyvaujančius televizijos laidose. 

Salve, alma mater! 

Būkit sveiki, mano mielieji! 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]