LASS LITERATŲ KŪRYBA

Alvydas VALENTA

IMPROVIZACIJA DVIEM


(Ištrauka iš apysakos)  

 

Vasaros atostogų aš išvažiavau pas tėvus, į tvankų prišilusį provincijos miestą, miegantį šimto metų miegu. Tu likai Vilniuje. Mūsų jaunystės laikais buvo toks magiškas trijų raidžių junginys - SSB. Dabar koks nors gudruolis išlukštentų greitai: Satja Saibaba. Tačiau tada mes nežinojome nei apie Saibabą, nei apie jo magiškus sugebėjimus būti žmogumi ir kartu jau lyg ir nebe žmogumi. Mes nieko nežinojome nei apie Indijos asketus, nei apie pavyzdingą krikščionybės šventųjų gyvenimą ir jų pastangas atsispirti šio pasaulio gundymams. Užtat mes buvome jauni, skaitėme pačias geriausias ir pačias kvailiausias knygas, lyg kokį pasiansą ant bendrabučio stalo dėstėme rožines svajones, o SSB tada reiškė - studentų statybinis būrys. Tai štai tu ir likai dirbti viename tokiame tarptautiniame studentų statybiniame būryje. Jokiomis statybomis jis nė iš tolo nekvepėjo, o tarptautinis buvo todėl, kad be lietuvių, kartu dirbo dar ir vokiečiai. Kiek ten dirbote, o kiek gėrėte lietuvišką degtinę, perpus atskiestą pomidorų sultimis ir vadinamą "Kruvinąja Meri", dabar nespėliosiu, tačiau, kai rugpjūčio pabaigoje atvažiavai pas mane į svečius, ant liežuvio galo tik ir buvo: "SSB, Kruvinoji Meri, vokiečių studentės..." Po kiek laiko ir vėl: "Kruvinoji Meri, vakarai, šokiai, vokietės". Aš gi laiką leidau nykiai ir nuobodžiai. Daug skaičiau, eidavau pasivaikščioti prišilusiomis, o vakarop ir visai karščiu tvoskiančiomis gimtojo miesto gatvėmis. Daug valgiau, daug miegojau ir lyg stebuklo laukiau rudens pradžios, kada iš salsvos, sočios, riebaus ir aptingusio katino akimis žvelgiančios kasdienybės vėl galėsiu išplaukti į pačią gyvenimo sraunumą. Tos prišilusios, pridulkėjusios mano gimtojo miesto gatvės dvelkė tokia beprasmybe, tokiu neapsakomu metafiziniu liūdesiu, kad suimdavo beveik nepakeliamas noras viską mesti ir bėgti nuo jų į pasaulio kraštą.  

Valentino AJAUSKO piešinys

Neseniai vėl buvau nuvažiavęs į savo vaikystės miestą - vaikščiojau iki skausmo pažįstamomis gatvėmis, klydinėjau po senąjį parką. Nenusakomas jausmas, kažin kokia didelė, žodžiais neišreiškiama tuštuma. Pats miestas gal net niekuo dėtas, nors savo veido, kiek atsimenu, jis niekada neturėjo. Kaskart su didesniu liūdesiu pradedu suprasti, kad tos "nacionalinės" mano šaknys man pačiam vis mažiau tereiškia. Dar daugiau - gyvenime man jos tik kliudė ir tebekliudo. Matai, be kitų nelaimių, esu tipiškas dzūkelis ir nieko daugiau. Taigi visiška priešingybė tau, kiekviena, net menkiausia proga pabrėždavusiam savo žemaitiškumą. Paklausi, kodėl esu toks žiaurus savajai genčiai, - pabandysiu paaiškinti. Tiek mūsų grožinėje literatūroje, tiek ir šiaip kiekvieno doro tautiečio sąmonėje, Dzūkija yra dainų, raudų, smėlynų, grybų ir vargo kraštas. Dėl pirmųjų jos apibūdinimų nesiginčysime, o prie skurdo ir vargo bei sunkiai triūsiančių, nuoširdžių dzūkelių verta apsistoti kiek ilgiau. Vienas amerikiečių psichologas parašė knygą apie žaidimus, kuriuos žaidžia suaugę žmonės. Toje knygoje jis daro išvadą, kad visi mes iš vaikystės atsinešame gyvenimo scenarijų, kurį vėliau visokiais būdais stengiamės pateisinti. Scenarijai, anot jo, yra trys: laimėtojo, pralaimėtojo ir banalusis. Tenutrenkia mane kerštingasis Perkūnas, teužgriūva visa Dainavos kunigaikščio Šarūno rūstybė ar prikempa už piktžodžiavimą prie gomurio liežuvis, tačiau daugelis mano sutiktų dzūkelių buvo arba tebėra tikriausi banaliojo ar net pralaimėtojo scenarijaus įkūnytojai. Įžeistas gentainis pasakys: o narsieji Dainavos šalies berneliai, o Čiurlionis, o Krėvė... Bet čia ir viskas arba beveik viskas. Na, o jeigu ir ne viskas, jeigu tikrai buvo tie Dainavos berneliai, tai galvoje turiu ne juos, ne sugebėjimą į kairę ir į dešinę mojuoti kardais ir ne tas trumpas heroizmo akimirkas, kai keturiasdešimt šeštaisiais ar keturiasdešimt septintaisiais grupelė drąsuolių kelioms valandoms ar dienoms, gerai net nežinau, iš milžiniškos sovietų imperijos buvo atsikovojusi Merkinę. Galvoje turiu kitką. Užtekdavo nuvažiuoti į Dzūkijos kaimą ir prasidėdavo rypavimai, verkavimai, dejavimai: "Sunku, vargas spaudžia, darbai praeiti neduoda, kiaulės žviegia, karvės gerti prašo..." Tarytum kiaulės turėtų bliauti ar žvengti, bet ne žviegti, o karves reikėtų girdyti tiktai šitame raudų ir smėlynų krašte... Kada jūs girdėjote dejuojantį žemaitį ar suvalkietį? Lygiai taip pat retai, kaip dzūkelį nedejuojantį ir nerypuojantį, visų vargų ir vargelių tarytum pintinės pririnktų grybų prieš artimą savo neišverčiantį. Rypavimas rypavimu, kas kaip nori, taip ir išreiškia, kas ant širdies guli - čia dar būtų pusė bėdos. Blogiausia, kad rypuodamas ir dejuodamas, nuolatos skųsdamasis, jog jam sunku ir visi pasaulio vargai vargeliai jį spaudžia, žmogus iš tikrųjų įtiki, kad šiame gyvenime jam skirta vien vargti, aimanuoti ir graudžias ašaras lieti. "Gražiausios moterys mums, žydras dangus mums", - jeigu ne visai taip, tai labai panašiai sakė Nyčės Zaratustra. Tikras dzūkelis nedvejodamas pasakytų: "Gražiausios moterys kiciem, mumi užtenka ir viducinių, cik kad liktų ne pacios prasciausios". Bet kipšas nematė tų nacionalinių jausmų - čia be galo opus ir slidus reikalas. Vienas neatsargus žodis dorą gentainį iš tikrųjų gali ne juokais įžeisti ar bent jau smarkiai suerzinti. Juo labiau, kad bet kokie panašaus pobūdžio apmąstymai yra tik vidurkis, tam tikra statistika ir visada galima rasti pavyzdžių, prieštaraujančių to vidurkio ir tos statistikos logikai. Aš tikrai nieko nenorėjau įžeisti ir nieko bloga nenorėjau pasakyti nei apie dainų, grybų ir smėlynų kraštą, nei apie biednus, bet nuoširdžius jo gyventojus - dzūkelius. Aš tik norėjau pasakyti, kad didesnė dalis kada nors mano sutiktų dzūkelių dažniau aimanavo ir rypavo, negu neaimanavo ir nerypavo, vargo vargelį, negu jo nevargo. Tie nuolatiniai rypavimai, kalbos apie kasdieninę duoną, rublį, kurio visada trūko, negalėjo neveikti mano paties supratimo apie pasaulį. Eiti per gyvenimą iškėlus galvą, kvėpuojant pilna krūtine, man atrodė tiesiog nusikaltimas. Ir vėl taikau į apibendrinimus, tačiau, atvirai kalbant, iki šiol neįsivaizduoju Dzūkijoje gimusio poeto, galėjusio parašyti kad ir tokias eilutes:  

 

Praeinančiam pasaulyje praeisiu  

Kasdien suduždamas, bet išdidus,  

Mylėdamas skurdžiosios žemės vaisių  

Ir moteris, ir saulę, ir sapnus. 

 

O juk Mačernis parašė! Parašė būdamas dvidešimt vienerių ar dvidešimt dvejų - maždaug tokio amžiaus, kokio tada buvau aš.  

Virš gimtojo mano miesto jau seniai nusileido naktis ir įsižiebė žvaigždės. Mudu sėdime pusiau apšviestame kambaryje, lėtai gurkšnojame šaltą degtinę ir kalbamės apie praėjusią vasarą - darbą SSB, "Kruvinąją Meri", vokiečių studentes. Tiksliau pasakius, kalbi beveik pats vienas, o aš tik klausausi. Paskui einame į balkoną - rūkome, vėl kalbamės. Tada sugrįžtame, dar kartą įsipilame degtinės ir dar kartą išgeriame. Jau aiškiai justi rudens alsavimas - dar kelios dienos ir mes vėl atsidursime pačioje gyvenimo sraunumoje. Tad pirmyn, visomis pasaulio burėmis, visais galimais ir negalimais balsais tik pirmyn! 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]