NAUJOS KNYGOS

Laima ANGLICKIENĖ

PASAKOS APIE LAUMIŲ VAIKUS

Ką tik pasirodė įdomus, gal šiek tiek ne visai savo idėja įprastas pasakų rinkinys "Laumių vaikai" (Vilnius, 2007). Reiktų padėkoti Henrikui Stukui ir Alvydui Valentai, į vieną vietą surinkusiems pasakas ir sakmes, kuriose veikia neįgalūs herojai.  

Neįgalumas visais laikais traktuotas skirtingai. Ne vienoje senojoje religijoje rasime aklų, raišų, kuprotų ar dar kokią negalią turinčių dievų, pusdievių ar mitinių būtybių. Įvairiose kultūrose kokį nors fizinį ar dvasinį trūkumą turintys žmonės taip pat ne visada buvo priimami neigiamai, kaip tik kartais jie buvo iškeliami, nes manyta, kad jie turi ir dieviškų ar magiškų savybių.  

Rinkinio sudarytojai išties nuveikė milžinišką darbą: peržiūrėjo daugybę per 170 metų išleistų lietuvių pasakojamosios tautosakos rinkinių, atrinko ryškiausius pavyzdžius ir į šią knygą sudėjo 229 pasakas ir sakmes. Gana plačiai ir motyvuotai rinkinio sudarytojai aptarė negalios sampratą ir knygoje spausdinamas pasakas suskirstė į šešis skyrius pagal negalios pobūdį: regėjimas, kalba ir klausa, galūnių pažeidimai, ant kvailumo ir silpnaprotystės ribos, kelios negalios, kitos negalios. Iš surinktų pavyzdžių matyti, kad ne visos negalios yra vienodai "populiarios". Dažniausiai pasakose susiduriame su regėjimo sutrikimais (88 iš 229 pavyzdžių), todėl ši knygos dalis dar skirstoma į smulkesnius skyrius pagal regėjimo pažeidimo pobūdį: akių išdūrimas, vienaakystė-daugiaakystė, neregystė. Galūnių pažeidimų dalis taip pat dar skirstoma į "Nukirstas rankas" ir "Pamuštas kojas". Su kitomis negaliomis pasakose susiduriame šiek tiek rečiau. 

Paprastai skaitydami pasakas dažniausiai net neatkreipiame dėmesio į neįgalumą, į veikėjų žalojimą ar sąmoningą žalojimąsi: trečią brolį, kuriam už duonos kriaukšlelę du gobšūs ir pikti broliai išlupa akis ar nebylę seserį, savo tylėjimu turinčią išlaisvinti iš kerų brolius, paverstus juodvarniais. Į vieną rinkinį sudėtos pasakos ir sakmės mums padeda pamatyti, kodėl tokie, rodos, šiurpūs dalykai yra vaizduojami pasakose. Skaitydami šias pasakas nesunkiai pastebėsime, kad neįgalus žmogus vaizduojamas ne šiaip sau: negalia dažniausiai jis yra išbandomas, tik pergyvenęs negalią jis tampa stipresnis. Kartu už galimybę atitaisyti kokį nors savo fizinį trūkumą veikėjas paprastai iš kitų personažų gauna žinių, kaip padėti kitiems ir šitomis žiniomis nesavanaudiškai pasidalija su aplinkiniais. Na, o tie pasakų personažai, kurie savanaudiškais tikslais, pavyzdžiui, norėdami pralobti, save sužaloja ar gyvena visko pertekę ir nori sužinoti, kas yra bėda, "apdovanojami" kokia nors negalia iki gyvos galvos.  

Kitaip atsitinka sakmėse, kurių šiek tiek spausdinama ir šiame rinkinyje. Paprastai sakmėmis dažniausiai yra aiškinami aplinkos reiškiniai, suteikiama informacija apie žmogų supantį pasaulį. Ne visada tas pasaulis buvo suprantamas, todėl žmonės tikėjo šalia gyvenant kitas mitines būtybes: velnius, laumes, raganas, kartais padedančias, kartais kenkiančias žmonėms. Sakmėse, skirtingai negu pasakose, žmogus šių mitinių būtybių dažnai yra nubaudžiamas negalia - už nusikaltimus, už kokių nors papročių, visuomenės normų nesilaikymą, šventų vietų niekinimą. 

Realybėje žmogus, turintis kokią nors negalią, dažnai ją kompensuoja kitu privalumu, pavyzdžiui, neregys turi gerą klausą, būna gerai išvystyta jo lytėjimo funkcija. Pasakose nuskriausti herojai taip pat yra apdovanojami. Pavyzdžiui, nekalbančios moterys (dažniausiai tai nėra nebylės, bet tik tylėjimu išbandomos ir savo artimuosius taip bandančios išgelbėti moterys) yra labai gražios - jos tampa karalių žmonomis. Tai atitinka tautosakinę paprasto žmogaus idealizavimo tendenciją, nes, kaip pastebėsime, gerieji, dorieji veikėjai pasakose dažnai apdovanojami karaliaus sostu ar dideliais turtais. Taigi šie tautosakos kūriniai mums parodo ir visuomenės, kūrusios tokias pasakas, etines, moralines nuostatas, jos mus ir šiandien pirmiausia moko teisingai elgtis.  

Pasakų rinkinys "Laumių vaikai" turėtų sudominti ne tik neįgaliuosius, kurie pažvelgs į savo negalią šiek tiek kitaip, bet ir visus, kuriuos žavi pasakų pasaulis, kurie kartais nori pabėgti nuo pilkos kasdienybės ir pasinerti į fantazijos platybes: ten, kur nuskriaustas žmogus visada yra apdovanojamas, o piktadarys nubaudžiamas. Jos leis naujai pažvelgti į visiems gerai žinomas pasakas, padės suvokti, kaip buvo suprantama negalia, o, svarbiausia, leis pamatyti, kad nėra aiškios ribos, skiriančios neįgalų žmogų nuo įgalaus, kad, kaip ir pasakose, taip ir gyvenime pirmiausia turi būti vertinamos tikrosios žmogaus savybės: nesavanaudiškumas, gerumas, nuoširdumas, sąžiningumas, pagalba aplinkiniams. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]