MUMS RAŠO |
Ona Inga Račkauskaitė BUVAU REABILITACIJOS CENTRE |
Pirmą kartą teko būti Palangos poilsio namų "Baltija" reabilitacijos centre. Gavau 20 dienų kelialapį. Atvykusi į centrą, radau labai jaukią aplinką, geranoriškus darbuotojus ir draugiškus gyventojus. Nuo pat pradžių mane globojo tifloreabilitologė Daina Vitkauskienė. Ji man padėjo įsikurti, parodė, kur man reikės lankyti procedūras, paaiškino, kaip centras pritaikytas regėjimo negalią turintiems žmonėms: tai ir laiptinių turėklai (juos apčiuopusi, lengvai supranti, kuriame aukšte esi), tai ir pirmas bei paskutinis laiptas, nudažytas ryškia geltona spalva, tai ir liftuose prie mygtukų esančios duobutės, kad tiksliai nuspaustum reikalingo aukšto mygtuką, tai ir savaiminis šviesos įsijungimas koridoriuose, ir padidintu šriftu pažymėti kambarių, kabinetų numeriai bei pavadinimai.
Kiekvieną dieną bendravome ir su gydytoja okuliste Jūrate Kaminskiene. Gydytoja, turinti 40 darbo metų patirtį, labai susirūpinusi regėjimo negalią turinčių žmonių ateitimi, kadangi į šį reabilitacijos centrą kasmet vis mažiau jų atvažiuoja. 2007 metais jų buvo apie šimtą, o būdavo metų, kai atvykdavo apie 400. Rajoninės ligonių kasos kiekvienais metais vis mažiau pacientų su regėjimo negalia siunčia į reabilitacijos centrą. Kadangi ligonių kasoms finansavimo niekas nedidina, o Lietuvoje, kaip žinome, viskas tiesiog šuoliais brangsta, tai, aišku, mažėja ir galimybė pasinaudoti šia teise. Yra sakoma - "aklam naujų akių niekas neįdės ir regėjimo nesugrąžins", bet nors šiek tiek pristabdyti regėjimo silpnėjimą yra galimybių, tereikia leisti pacientams pasinaudoti šio centro teikiamomis kasmetinėmis gydymo paslaugomis. Visa tai labai priklauso nuo rajoninių ligoninių reabilitologų supratimo, todėl aš, pasinaudodama šia galimybe, norėčiau padėkoti Vilkaviškio rajono ligoninės reabilitologei J. Kononovaitei ir gydytojai okulistei D. Buragienei už supratingumą, kad suteikė man galimybę pasigydyti šiame reabilitacijos centre.
|