PORTRETAS

PUODELIS KAVOS SU POVILU DOBKEVIČIUMI

Spausdiname kiek sutrumpintą "Šiaulių naujienų" žurnalistės Romualdos Urbonavičiūtės pokalbį su vitražo meistru Povilu Dobkevičiumi. 

Tarptautinę baltosios lazdelės dieną Šiaulių aklųjų ir silpnaregių kultūros namuose veikė paroda, kurioje savo darbus eksponavo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Šiaulių miesto ir rajono filialo nariai. Šioje parodoje labiausiai nustebino... vitražų nuotraukos. Tad ir nuvykome pas Povilą Dobkevičių - profesionalų vitražistą ir LASS narį. Jis dirbo - traukė ir mums rodė spalvingus piešinius: 

- Tai vitražų projektai moterų vienuolyno Kristaus Širdies koplyčiai Kaune: reikia ir įtikti užsakovui, ir dar turėti savo mintį. Apsišaukėlis menininku nepasidarys: reikia ir gabumų, ir kvalifikacijos. Tik sudėlioti stikliukus ir sujungti juos švinais kiekvienas gali - tai ir diplomantai daro, nors jie tik pusę metų mokosi. Aš su vienu savo diplomantu, su Rimvydu Daužvardžiu, jau keturiolikti metai kartu dirbu, su juo vitražus koplyčiai ir darome. Kadangi esu LASS narys, tai techniškai nieko vienas nebegaliu padaryti. Gal ir galėčiau, bet dirbčiau 10-20 kartų ilgiau. 

Aš vitražo mokiausi pas Algimantą Stoškų dabar vadinamoje Dailės akademijoje. A. Stoškus yra Stasio Ušinsko mokinys. Ir pas Stasį Ušinską, Lietuvos vitražo tėvą, man teko šiek tiek mokytis - vieną semestrą. Tai didelė garbė, nes jis mokėsi Prancūzijoje pas monumentalistą Fernaną Ležė. Taip jau atsitiko, kad Lietuvoje susikūrė praktiškai prancūziška vitražo mokykla. Latviai irgi vitražą turi, bet ne tokio aukšto lygio, nes jie perėmė vokiečių mokyklą.  

Vitražas yra monumentaliosios tapybos šaka. Norint daryti rimtus vitražus, šiuolaikines kompozicijas, daugiafigūrines, reikia sugalvoti mintį, užuominą kaip ir kiekviename mene. Gotikos laikotarpiu vitražas klestėjo, buvo apogėjuje, o XIX amžiuje atsidūrė dekadanse, nes vitraže atsispindėjo beveik molbertinė tapyba. O juk vitražas yra dekoratyvus, taip kaip tapyboje jo nepadarysi, jo kiti privalumai, jam perspektyva nebūtina. Vitražas yra labiau susijęs su grafika - čia daug juodo, balto, o švino jungtis turi ne tik jungiamąją funkciją, bet ir perteikia kūrinio ritmiką ir sumanymą. Algimantas Stoškus to ir mokė nuo pirmojo kurso. 

- Ar vitražistai bendradarbiauja su architektais, ar tik vėliau pradeda dirbti kaip dekoratoriai? 

- Jei pastatas tik statomas, bendradarbiaujame. Dabar aš darau vitražus jau pastatytai koplyčiai, bet tai nedideli formatai - apie 17-18 kvadratinių metrų. Bet šiaip klausimas geras: mokydamiesi mes dirbdavome su architektais, nes vitražas yra sintezė su architektūra.  

* * * 

Povilas Dobkevičius rodo: "Čia, mano namų lange, yra mažas gabalėlis iš didelio vitražo, kuris buvo prieš septynerius metus sunaikintas banke prie jūsų. Tik įeini, ir įstrižai buvo šitas vitražas. Ačiū Dievui, kad ten dirbo mano draugo Stasio Kuzmos brolis, tai paskambino man: "Ateik, Povilai, ir jei nori, pasiimk, jei ne - išmesime". Aš ir susirinkau - kaip čia dabar. Vienintelis tai atvejis, nes apie kitus mano sunaikintus vitražus visai nieko nežinau. Pavyzdžiui, kur dingo "Saulutės" vitražai". 

* * * 

Kai čia, universitete, dėsčiau vitražą, jokių architektų nebuvo. Kur bus, jei sausį studentai vitražo pradėdavo mokytis, o birželį baigdavo. Tuos mūsų vitražus nelabai kas puoselėjo, nors mano sudaryta baze (tai yra visa įranga) buvo galima naudotis. 

- Ar vitražus daro tik vienas vitražistas, ar su komanda? 

- Iš pradžių mano Rimvydas buvo tik pameistrys, kol išmoko, o paskui aš pasakiau: "Būkim bendraautoriai". Gal aš daugiau patirties turiu: šešeri metai akademijoje, tai ne pusmetis čia. Šiaip vitražus sukuria autorius ar keli autoriai, o paskui meistrai atlieka visus darbus. Kazys Morkūnas jų turėjo, atrodo, keturis: vieni buvo atsakingi už piešinio pervedimus, kiti - už montažą ir taip toliau.  

- Kokie yra reikšmingiausi jūsų darbai? 

- Šiauliuose esu nuo 1975 metų, o pirmas darbas ir buvo tame banke 1981 metais. O iki tol šešerius metus nedariau vitražų, nes neturėjau su kuo daryti, todėl vis važiuodavau kaip bitė į Vilnių: pirkau valcavimo stakles, susirinkau medžiagas. Manau, kad mano pirmas darbas yra gana reikšmingas. Nors prieš tai vitražą buvau padaręs bažnytėlei su bendrakursiu - bet tai dar nebuvo tai...  

Paskui iš reikšmingesnių buvo Bijotėje "Trys mūzos", "Saulutės" kavinėje, Verslo centre. Didesnių darbų buvo, bet aš nežinau, ar jie man reikšmingi. Pavyzdžiui, vitražas šalia universiteto rektorato ar penkiasdešimties kvadratinių metrų vitražas Nuklone. 

Visi trys mano reprodukuoti vitražai man reikšmingi, nors (tai kaip užkeikta) visi sunaikinti. O kiti stovi kaip stovėję, pavyzdžiui, vandentiekio bokšto trylika vitražų.  

Visai neseniai jau su Rimvydu padarėme vitražą mokslininkui Teodorui Grotusui Likėnų biuvetėje. Šis, sakyčiau, irgi gan reikšmingas: jis nedidelis, bet... Mes pasistengėme padaryti ne tradicinį vitražą rėmuose, o tokį, kad susilietų su gamta, kad langas neužsimūrytų, todėl jis yra pakabinamas. Tai vienas iš užsakyminių vitražų. Daug pridaryta privačių, bet juos aš eliminuoju, nes vitražas yra daugiau visuomeninis menas. Už pinigus, žinoma, gali daug ką padaryti, bet yra kažkoks garbės jausmas. 

- Problemos dėl akių - kada jos prasidėjo? 

- Pirmą kartą 1968 metais, kai rusų armija įžengė į Prahą. O antrą kartą - po dvejų metų. Va tada ir ėjau į akademines, o grįžęs į ketvirtą kursą, papuoliau pas S. Ušinską. 

Į akis man niekas, aišku, nedūrė, bet... Aš ir motociklu važinėjau, ir akimis nesiskundžiau, bet gydytojai akių dugne rado degeneraciją - vadinasi, kažkokie ten reiškiniai vyko. Gydytojai, atrodo, klaidingai pripažino man akių džiovą, todėl iš pradžių gydė nuo džiovos - varė į užpakalį streptomiciną tris mėnesius. Dvi tris savaites švirkštė į dešiniąją pusę, kai tą koją pradėjo skaudėti, perėjo į kairę, tada kairę koją pradėjo skaudėti. Be viso šito, buvo ir alijošius, ir vitaminas C. Vitaminą B1 leido kažkodėl į smilkinį - trakšt trakšt... O baigus institutą, kai Vilniuje dirbau tapybos katedroje, mane griebė į armiją ir teko gultis į ligoninę. Pas gerą gydytoją pakliuvau ir jis ištyrinėjęs pasakė, kad akių džiovos man nėra.  

- Ar šios problemos netrukdė jums dirbti Šiaulių pedagoginiame institute, kurti vitražus? 

- Iš pradžių ne. Palaipsniui, kokiais 1989 metais, man jau pasidarė sunku. Iš pradžių dar kiek akiniai padėdavo, vėliau darėsi vis blogiau. Dabar aš jau vienas nieko technologijoje nepadaryčiau. Projektus dar šiaip taip padarau, kadangi gali pasididinti kartoną - gaunasi didelis formatas, o technologiškai sumontuoti, nors aš pats to išmokiau Rimvydą, man sunku. Štai restauravome vieną suniokotą A. Stoškaus vitražą Naujojoje Akmenėje prieš trejus ketverius metus, tai Rimvydas padaro penkis blokelius, o aš - tik vieną. Ir tai dar nelabai kokybiškai. 

Dabar aš jau net pirmą invalidumo grupę turiu. Iš darbo išėjau 2000-aisiais. Vitražus mano liga tiek netrukdė kurti, kiek trukdė pedagoginiam darbui. Pačiam darbui ne, bet kai ateidavo darbų peržiūros... Aš baisiai kompleksuotas ir man būdavo gėda, kad nematau užrašytų pavardžių, todėl ir prašydavau sekretorės pagalbos. Ir žiniaraštį būdavo sunku surašyti. Galvojau, išeisiu, ir išėjau: perrinkimai buvo tokie, kad aš nebegavau septintos kadencijos. 

Savo problemą, po biesais, nugalėdavau su meistrų pagalba. Vitraže svarbiausia popierius - projektus, paskui kartonus padaryti. 

- Jums buvo sunku įstoti į LASS? 

- Aš pats net nestojau, viską Lietuvos aklųjų ir sipnaregių sąjungos Šiaulių miesto ir rajono filialo pirmininkė Ginta Petrauskienė padarė. Kai gavau antrąją grupę 1998 ar 1999 metais, gydytojai, matyt, visas žinias perdavė LASS, tai Ginta paskambino ir paklausė, ar norėčiau įstoti į sąjungą. Aš neužsispyręs: nuvažiavau - liuks. Juk ir magnetofoną iš ten gavau, ir ten biblioteka liuksusinė. Jei nebūtų tos bibliotekos, garsinių knygų... Aš naktimis dabar tas knygas varau. 

- Ar niekada nepagalvojote, kad negalėsite daryti vitražų? 

- Dar nekilo tokia mintis. Gal ateis. Bet aš turiu gerą kolegą. Visada mąstau taip: mano darbas kaip estafetė ir tą estafetę aš perduosiu Rimvydui. Kol kas aš dar pirmas bėgu, bet ateis laikas ir jis mane aplenks - aš jam lazdelę perduosiu. Man bus gerai ir dėl to. Gerai, nes žinosiu, kad mes tą patį reikalą toliau varome. Aš padėjau jam į Dailininkų sąjungą įstoti, parašiau rekomendaciją - dabar mes vienareikšmiai.  

- O gal užsiimtumėte kita menine veikla? 

- Aš esu gal nelabai užsispyręs, nes žmonės įvairius dalykus net visai akli padaro. Tai žinau, bet kažin ar aš išmoksiu. Be to, kam to mokytis, jei aš vitražą gerai žinau ir tam esu gerai adaptavęsis. Jei aš iš karto būčiau atsidūręs tokioje situacijoje, kokioje dabar esu, tai, ko gero, būčiau pasimetęs, bet viskas vyko palaipsniui ir vyko adaptacija: tamsoje nueini ir iš karto randi jungiklį. Panašiai yra ir vitraže, ir tapyboje, ir kitur.  

* * * 

Vitražistas Povilas Dobkevičius: "Pernai vasarą mane dviem mėnesiams Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių filiale įdarbino darbininku nešioti stalus ir kartu kaip kuratorių, kad sukomponuočiau viską. Salėje reikėjo ne bet kaip lentynas sukomponuoti. Sugalvojau, kad turime gražiai lentynas sustatyti, kad atsidarytų erdvė ir kad nebūtų tradiciška. Tai ir sustatėme įstrižai ir dar laiptuotai. Taip atsirado nenuobodi ritmika. Atvažiavo vilniečiai ir sako: "Ooo... ir sugalvojote..." O juk aš ne profesionalas šitų reikalų - sugalvojau, ir tiek. Juk biblioteka perėjo iš baisių žiurkinių patalpų į naujas, šiuolaikines. Ten dabar smagu, ten dabar ir du mano paveikslai kabo, ir parodėlė yra, ir mudviejų su Rimvydu vitražiukai". 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]