NAUJOS KNYGOS

 

JUNGIANTI ŽODŽIO SPALVA


Kaip norėčiau matyt Jūsų veidus, 

Bet mus jungia tik žodžio spalva. 

Į gelmynus širdžių nusileidus, 

Pamatysiu - draugystė gyva. 

 

Teofilė Žemaitytė 

 

Almanacho "Žodžio spalvos II" viršelisPo penkerių metų pertraukos, prieš pat Naujuosius metus, silpnaregius ir neregius literatus bei knygų gerbėjus nudžiugino naujas almanacho "Žodžio spalvos II" leidinys. Jį liesti ir čiupinėti be galo smagu - ne vien dėl to, jog čia sudėtos kūrėjų slapčiausios mintys, bet pati knyga yra solidi: celofanuoti kieti viršeliai, standus baltas popierius, pagaliau naujos knygos kvapas. Tad su dideliu nekantrumu puoli sklaidyti šią knygą. 

Almanache "Žodžio spalvos II" publikuojama trisdešimt penkių regos negalią turinčių autorių kūryba. Dešimčiai literatų - tai debiutas. Apie naująjį leidinį žurnalo skaitytojams sutiko papasakoti knygos sumanytojas ir sudarytojas Juozas Valentukevičius

 

"M.Ž." Neregių literatų kūryba pradėta skelbti dar praėjusio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje. Ši nauja knyga - tai senų tradicijų tąsa? 

J. V. Neregių literatų kūrybos leidyba turi senas tradicijas. Atidarius Kauno aklųjų institutą, jau antraisiais metais išryškėjo, kad dalis neregių mokinių, pramokę brailio rašto, bando kurti. Tai pastebėję, instituto mokytojai paskatino leisti almanachą. Pirmasis išleidžiamas 1929 metais. Deja, jis neišliko. Almanachai būdavo leidžiami mokslo metų pabaigoje. Jie buvo "spausdinami" tik brailio raštu. Tiksliau pasakius, perrašomi ranka. Iš viso du egzemplioriai. Vienas likdavo instituto bibliotekoje, o kitas atitekdavo geriausio eilėraščio ar apsakymo autoriui. Keletas neregių literatų savo kūrybą išdrįso spausdinti to meto periodinėje spaudoje: "Aklųjų dalia", "Mūsų aklieji" ir kituose leidiniuose. Po Antrojo pasaulinio karo buvo atnaujintas almanachų leidimas. Ypač aktyviai rašoma bei kuriama 1954-1955 metais. Kauno aklųjų mokyklos moksleiviai savo kūrybą publikuodavo įvairiuose žurnaluose. Dažniausiai moksleivių žurnale "Žvaigždutė". Šiame žurnale aptikau L. Ragėno, A. Katiliaus, A. Venckevičiaus bei kitų dabar žinomų literatų pirmuosius kūrybinius bandymus. 1959 metais, pradėjus leisti žurnalą "Mūsų žodis", publikacijų pagausėjo. Atsirado būtinybė spausdinti neregių ir silpnaregių literatų darbus. Sumanyta leisti almanachą "Vaivorykštė". Iš viso pasirodė 6 tomai. "Vaivorykštė" būdavo spausdinama brailio raštu bei keli egzemplioriai mašinėle reginčiųjų raštu. Visi šie almanacho tomai saugomi Lietuvos aklųjų bibliotekos fonduose. 

"M.Ž." Kodėl atgaivintas almanachas nepaveldėjo senojo, tradiciniu tapusio, pavadinimo? 

J. V. Nesu literatas. Net nemaniau, jog kada nors užsiimsiu almanachų sudarymu. Paskutinis "Vaivorykštės" tomas išleistas 1998 metais. Po kelerių metų mūsų literatai, pajutę savotišką kūrybinį vakuumą, mane pradėjo raginti atgaivinti priblėsusią almanachų leidimo tradiciją. Paskutinį "Vaivorykštės" tomą paruošė dr. Valentinas Vytautas Toločka. Liko nespausdintas nemažas pluoštas neregių bei silpnaregių kūrinių. Jis juos perdavė man. Taigi man nieko kito nebeliko, kaip pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą. Kaip žinome, pirmasis "Žodžio spalvų" leidinys skaitytojų rankose atsidūrė 2002 metais. Kodėl almanachui nepalikome senojo pavadinimo? Priežastis labai paprasta. Kiekvienas pavadinimas yra intelektuali nuosavybė - jis registruojamas. Mes senojo pavadinimo nesuskubome įteisinti. Mus aplenkė Rokiškio literatų klubas. Jis tuo pačiu pavadinimu leidžia savo kūrybos leidinius.  

"M.Ž." Kuo antrasis "Žodžio spalvų" tomas skiriasi nuo pirmojo? 

J. V. Ir pirmasis, ir antrasis tomas yra skirti ne tik neregiams bei silpnaregiams, bet ir platesniam skaitytojų ratui. Šioje knygoje spausdinama gausesnio būrio - 35 autorių - kūryba. Antrajame leidinyje daug debiutantų. Net dešimt autorių pirmą kartą spausdina savo kūrinėlius. Deja, į šį almanachą pakliuvo ne visų norinčiųjų kūryba. 

"M.Ž." Ne paslaptis, jog kūrinių lygis yra labai skirtingas. Kokiais principais vadovavotės atrinkdami literatų darbus?  

J. V. Tai buvo tikrai nelengva užduotis. Vertinant reikėjo pasitelkti visas turimas dalykines ir diplomatines žinias. Smagu, jog norinčių publikuoti savo kūrybą atsirado daugiau, negu galėjome talpinti naujajame almanache. Todėl pateiktiems poezijos ir prozos kūriniams buvo taikomi atrankos kriterijai. Almanache spausdinome ne tik žinomų autorių, bet ir pradedančiųjų kūrybą. Į šį darbą buvo įtrauktos Lietuvos aklųjų bibliotekos filialų darbuotojos. Sumanymas pasiteisino. Gausiausiai publikuota Vilniaus ir Vilniaus krašto literatų kūryba - atrinkta 11 autorių. Nedaug atsiliko panevėžiečiai - 9. Smagu, kai atrandi tiek daug naujai kuriančių žmonių, gyvenančių atokiau nuo didmiesčių. Gal jų kūryba nevienodo meninio lygio, bet tebus jiems paskata kurti ir tobulėti. 

"M.Ž." Papasakokite apie naujuosius atradimus ir kuo jie nustebino? 

J. V. Daugiausia naujų autorių, kilusių iš Panevėžio krašto. LAB filialo vedėja Aldona Galadauskienė sugebėjo suburti neregius literatus. Ji aktyviai ragina rašyti pradedančiuosius. Štai Aušrinė Brazauskaitė - jauna pradedanti poetė. Ji eilėraščius kūrė sau. Paraginta leido paskelbti kelis kūrinėlius. Talentingo žmogaus atsivėrimas. Panevėžietis Arvydas Griškevičius daugeliui žinomas kaip puikus muzikantas ir dainininkas. Su juo pasikalbėjus paaiškėjo, jog jis savo kuriamai muzikai dažnai rašo tekstus. Almanache spausdinami keli jo eilėraščiai: "Man šnara beržai", "Lietuvai", Gyvenimas" ir kt. Švenčionių krašto atstovas Marijonas Svirbutavičius turi ne vieną, o kelias negalias. Nepaisant tokių sunkių susirgimų, žmogus randa savyje jėgų kurti ir į pasaulį žvelgti kitomis akimis. Sušvyti kaunietės Aldonos Brašiškytės mintys - tikras atradimas. 

"M.Ž." Jūs minėjote žodžius "proza" ir "poezija". Kas mūsų literatams artimiau? 

J. V. Iš tiesų neregiams, kuriuos aplanko kūrybinė mūza, labiau patinka eiliuoti, negu rašyti proza. Viena iš priežasčių - nepakankamas brailio rašto mokėjimas. Eiliuoti paprasčiau ta prasme, kad eiles galima užrašyti ne tik į brailio lapą, bet ir įskaityti į diktofoną arba išmokti atmintinai. Kuriant proza, būtinas brailio raštas arba kompiuterinis raštingumas. Ilgo apsakymo ar novelės atmintinai neišmoksi. Rašyti į diktofoną - taip pat ne pats geriausias sumanymas. Noriu pasidžiaugti, jog neregių literatų kūryba - daugiatemė. Čia ir egzistenciniai apmąstymai, ir buities vaizdeliai, ir nepakartojamo gamtos grožio apdainavimas, meilės išaukštinimas, istorinės temos. 

"M.Ž." Kokia yra knygos struktūra? 

J. V. Almanachas sudarytas iš dviejų dalių: pirmojoje dalyje publikuojama poezija, antrojoje - prozos kūriniai. Kūryba pateikiama autorių pavardžių abėcėlės tvarka. Skaitytojas patinkančią poeto ar prozininko kūrybą knygos turinyje tikrai nesunkiai susiras. Knygoje prie pavardės yra nuotrauka bei trumpos žinios apie patį autorių. 

"M.Ž." Tiek pirmasis, tiek antrasis "Žodžio spalvų" tomas išleisti rėmėjų lėšomis. Kaip pavyko juos įkalbinti? 

J. V. 2002 metais leidžiant almanachą "Žodžio spalvos", pavyko prikalbinti Vilniaus sostinės LIONS klubo narius. Jie mielai sutiko remti šios knygos leidybą. 2006 metais Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centre įvyko susitikimas su "Liūtų" klubo nariais. Aš priminiau jų pažadą. "Liūtai" duoto žodžio laikėsi. Jie sumokėjo už visus knygos spausdinimo darbus. Paruošiamuosius knygos sudarymo, redagavimo darbus apmokėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, už ką mes rėmėjams visi esame labai dėkingi.  

"M.Ž." Kada skaitytojams laukti naujo "Žodžio spalvų" leidinio?  

J. V. Jeigu mūsų literatai kurs, tai tikrai trečiasis tomas bus. Jau formuojasi tradicija tokį almanachą leisti kas penkeri metai. Tikriausiai naująsias "Žodžio spalvas" išvysime 2012 metais. Baigdamas norėčiau pridurti, kad naujasis almanachas jau pristatytas Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje. Netrukus jį galėsime skaityti brailio raštu ir klausyti kompaktinėje plokštelėje.  

"M.Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]