LIETUVOS AKLŲJŲ ŠVIETIMUI - 80

Vladas VERBAUSKAS

DVIDEŠIMT PENKERI


Kūrinėlis, kurį netrukus perskaitysite, parašytas daugiau nei prieš pusšimtį metų. Jo autorius - tuomet dar jaunuolis - būsimasis matematikos mokytojas Vladas Verbauskas, panoręs poetiniu žodžiu išreikšti savo mintis ir nuotaikas. 1953 metais Kauno aklųjų institutas turėjo minėti savo veiklos dvidešimtpenkmetį. Tačiau, kiek eilėraščio autorius prisimena, jokio minėjimo nebuvo. Klasės auklėtoja Aldona Baltramiejūnienė per klasės valandėlę priminė: "Vaikai, mūsų mokykla gyvuoja 25 metus. Gal kuris nors pabandytumėte apie tai parašyti, sukurti kokį eilėraštį?"  

"Nebuvau nei poetas, nei rašytojas, - sako V. Verbauskas, - bet pamaniau - kodėl nepabandžius? Eilėraštis nebuvo niekur spausdintas. Paskui jį visiškai užmiršau. Prisiminiau tik dabar, artėjant aklųjų švietimo aštuoniasdešimtmečiui. Eilėraštis sukurtas 1953 metų rugpjūčio 31 dieną prieš prasidedant naujiems mokslo metams." 

 

Kauno aklųjų instituto pastatas

 

* * * 

 

Kelionė baigta, autobusas sustojo,  

Iš vietų pakilo keleiviai.  

Kiekvienas savo lagaminų ieškojo,  

Visi čia mes buvom moksleiviai.  

 

Draugai keturiese išėjom į gatvę.  

Čia būsimas medikas Jonas,  

Daug metų svajojęs inžinierium tapti,  

Stasys ir Kazys - agronomas.  

 

Bet laikas brangus - atsisveikinti reikia.  

Sėkmės viens kitam palinkėjom,  

Mintis, kad pirma ryt, taip šventiškai veikia,  

Su ja į mokyklą skubėjom. 

 

Prie savo šventovės aš greit priartėjau,  

Jos grožis tuoj žvilgsnį patraukė,  

Ji rytmečio saulėj didingai švytėjo  

Ir mūsų sugrįžtančių laukė.  

 

Brangi ir šventa, tik viena Lietuvoje,-  

Ji mūsų viltis ir paguoda.  

Čia ketvirtį amžiaus aklieji kovoja  

Prieš skurdą ir neviltį juodą.  

 

Prie sodo vartelių hidrantas čiurlena -  

Akliesiems puikus orientyras,  

Dažnai pradinukai čia žaidžia, pliuškenas,  

Vanduo jo toks šaltas ir tyras.  

 

Galingi kaštonai, akacijų krūmai  

Nuo saulės alėją užstoja.  

"Alėjos gale nuostabiausieji rūmai", -  

Žodžius šiuos aklieji kartoja.  

 

"Sveiki," - tariau rūmams, širdis smarkiai plakė, -  

"Senokai buvau jus palikęs!"  

Aplinkui lyg viskas sujudo, pasakė:  

"O sveikas, o sveikas parvykęs!" 

 

Koridoriuj būrį draugų pastebėjau,  

Tuoj sveikint viens kitą pradėjom.  

Visi jie linksmi ir gerai pailsėję,  

Tik Jonas ir Petras liūdėjo.  

 

Susivokiau greitai, ko jiedu paniurę,  

Kas verčia juos šiandien liūdėti.  

Rytoj mes įžengsim į klasę aukštesnę,  

O jiems toj pačioj teks sėdėti.  

 

"Rytojus rytojus, - vis noriu kartoti, -  

Paimsime brailio lentelę,  

Geri pedagogai, troškimas žinoti  

Ves mus į didelį kelią." 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]