NEREGIAI UŽSIENYJE

Audronė JOZĖNAITĖ

NAUJAS ŽVILGSNIS


Anglijos Karališkojo nacionalinio aklųjų instituto logotipasApie Anglijos Karališkąjį nacionalinį aklųjų institutą (KNAI) yra rašyta ne kartą. Ir lankytasi jame ne kartą. Tai, be jokios abejonės, yra pati didžiausia aklųjų organizacija Europoje, turinti labai senas tradicijas ir daranti didelę politinę įtaką tarptautiniam aklųjų judėjimui visame pasaulyje. Jau daug metų ir labai sėkmingai Europos aklųjų sąjungai vadovauja anglai. Nė kiek nepagražinsime situacijos teigdami, kad daugelis naujų iniciatyvų, tokių kaip pritaikyta fizinė ir informacinė aplinka, kino teatrų ir teatrų, televizijos pritaikymas sutrikusio regėjimo žmonėms, atėjo kaip tik iš Anglijos. KNAI labai daug dirba visose srityse ir nacionaliniu, ir tarptautiniu mastu, todėl nenuostabu, kad ir mūsų akys dažnai krypsta Londono pusėn. 

Prieš kelerius metus aklųjų institutas persikėlė į naujas patalpas, todėl labai norėjome pamatyti, kur ir kaip įsikūrę mūsų draugai ir kolegos. Galimybė pasitaikė 2007 metų lapkričio 30 dieną. Tomis dienomis Londone vyko tarptautinė konferencija "Prie meno prisilietus", kurioje dalyvavo mano kolegė Danutė Cidzikienė ir aš. Nutarėme pasinaudoti proga ir užsukti į institutą. Kadangi nuo seno palaikome neblogus ryšius, puikiai pažįstame EAS prezidentą serą Koliną Low, kuris yra ir aklųjų instituto pirmininkas, nebuvo sunku susitarti dėl kelių valandų vizito. 

Pirmiausia rūpėjo pamatyti patį naująjį pastatą, nes senasis, nors ir neblogoje vietoje, nors ir didelis, ir galbūt turintis istorinę vertę, buvo tikrai nepatogus: labai siauri koridoriukai, senamadiškas ir nepatogus liftas, maži kambariukai. Ir apie kokią pritaikytą fizinę aplinką neregiams čia galima buvo kalbėti, tuo labiau jos reikalauti iš valdžios.  

Naujoji būstinė iš pirmo žvilgsnio nepasirodė labai įspūdinga - tai senos statybos 4 aukštų namas po kapitalinio remonto. Pastato vidus kur kas įspūdingesnis. Ryškios, patrauklios spalvos, taktiliniai ženklai, patogus kabinetų išdėstymas, puikus kalbantis ir, suprantama, su brailio ženklais liftas, patogios ir erdvios poilsio zonos, daug atvirų darbo vietų. Pirmame aukšte yra įsikūręs informacinis centras ir pagalbinių priemonių parduotuvė. Tiesiog pribloškia priemonių gausa! Knygutės, atvirukai, daugybė įvairių lazdelių, laikrodžių, buitinių rakandų, vaikiškų ir nevaikiškų žaidimų...O ką jau kalbėti apie didinimo priemones, diktofonus ir kompiuterius. Čia pat katalogai: gali užsisakyti viską, kas tik pagaminama ar pritaikoma akliesiems pasaulyje.  

Mus labiausiai domino nauji projektai, naujos veiklos kryptys. Kalbėjomės su specialistais, atsakingais už nacionalinę politiką ir vykdomas akcijas. Sužinojome, kad kurį laiką ir Anglijoje buvo blaškomasi nežinant, kokius rinktis prioritetus, ir tik visai neseniai KNAI taryba patvirtino šešis veiklos prioritetus, kuriais bus vadovaujamasi organizuojant įvairias kampanijas per kitus kelerius metus. Tai išvengiamo aklumo profilaktika, sveikatos ir socialinės apsaugos, informacinio prieinamumo ir informacinių sistemų, įsidarbinimo galimybių akliesiems ir silpnaregiams gerinimas, kampanijos siekiant padidinti aklųjų ir silpnaregių pajamas, televizijos, audiovizualinės kultūros ir viso gyvenimo mokymosi galimybių didinimas. Iš šių šešių prioritetų galima išskirti dar du - aklumo profilaktiką ir sveikatos apsaugą bei įdarbinimą. Tai prioritetų prioritetai. Mes Lietuvoje skundžiamės labai prasta sveikatos apsauga ir niekad nesibaigiančiomis reformomis šioje srityje, bet atrodo, kad anglai taip pat negali pasigirti geresne situacija. Teko išgirsti, kad jau reikalas bręsta iki bylinėjimosi teismuose, tik Anglijoje į šį reikalą žiūrima rimčiau. Ten joks stebuklas reikalauti savo teisių teisme. Anglai taip pat labai nepatenkinti aklųjų ir silpnaregių įsidarbinimo galimybėmis. ES direktyva, nustatanti vienodų sąlygų taikymą užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, turėjusi tokį teigiamą poveikį Lietuvos akliesiems ir silpnaregiams, visai neatnešė laukto efekto Didžiojoje Britanijoje, todėl anglai ir toliau priversti dirbti šia linkme. Beje, susitikime buvo prasitarta, kad Anglijoje sklando gandas, jog vyriausybė jau planuoja visiškai naują strategiją socialinio aprūpinimo ir darbo srityje. Ketinama smarkiai apkarpyti visas išmokas. Kad dosnios išmokos neskatina žmonių dirbti, kalbama jau labai plačiai visoje Europoje ir jos užkulisiuose. Kas, kada ir kaip garsiai iškels šią problemą - spėlionių objektas. Gal tai bus Anglija, kapitalo ir tradicijų kraštas?  

Dar prieš kelerius metus tarp prioritetų buvo minimas fizinės aplinkos pritaikymas. Pasiteiravus, ar ši sritis jau nėra aktuali, buvo pasakyta, kad šioje srityje yra jau daug nuveikta, procesas įgavęs pagreitį ir todėl nėra reikalo organizuoti didesnių kampanijų. Ir tikrai, niekas negali nuneigti, kad šiandien fizinė aplinka Londone yra kur kas draugiškesnė neregiui. Visur, kur tik vaikščiojome (žinoma, reikia pripažinti, kad į Londono pakraščius nebuvome nuėjusios), visose sankryžose, prie visų perėjų yra taktilinės šaligatvių plytelės. Viešasis transportas taip pat puikiai sutvarkytas. Švieslentės, garsinė informacija - visa tai jau Londono realybė. 

Londono teatrai ir kino teatrai taip pat jau pritaikyti akliesiems. Visi Londone demonstruojami filmai turi garsinį komentarą. Žinoma, tai nereiškia, kad į bet kurį seansą atėjęs aklasis jau gali naudotis šia paslauga. Internete, KNAI informaciniame centre, galima rasti informaciją, kokiame kino teatre, koks filmas ir kelintą valandą bus rodomas, teikiant tokia paslaugą ir akliesiems. Panaši situacija ir su teatro spektakliais. 

Apie Anglijos Karališkąjį nacionalinį institutą galima kalbėti labai daug. Jame dirba daug profesionalų, inicijavusių daug puikių projektų, bet dabar dar norėtume papasakoti apie iniciatyvą, kurią anglai perėmė iš Australijos ir Kanados. Tai neregių "telefoninė draugystė". Projekto esmė - galimybė bendrauti. Kaip bekovotume su fizine ar informacine atskirtimi, ji buvo ir bus mūsų visuomenėje, nes visada bus žmonių, kurie dėl mobilumo ar kitokių problemų bus priversti apsiriboti namų aplinka. Kaip pasakojo šio projekto vadovė, aklieji ir silpnaregiai labai pasigenda bendravimo, ypač gyvenantys mažuose miesteliuose ir kaimuose. Žmonės tiesiog nesusiranda draugų, neturi su kuo padiskutuoti jiems rūpimais klausimais. Bandydamas spręsti šią problemą, KNAI ėmėsi kurti bendraminčių grupes. Šiuo metu yra 69 tokios grupės. Kiekvienoje grupėje yra maždaug po 9 žmones. Žmonės į grupes yra skirstomi pagal poreikius, interesus, amžių. Kiekviena grupė turi po vieną savanorį. Tokia grupė bendro pokalbio telefonu kviečiama kartą per savaitę vienai valandai. KNAI šiam tikslui yra sudariusi sutartį su viena iš telefonų kompanijų. Būdami institute mes turėjome galimybę stebėti, kaip praktiškai vyksta darbas. Projekto vadovė skambina telefono kompanijai ir pasako, kad dabar ji pokalbiui jungs tam tikrą grupę - tuo metu tai buvo jaunimo grupė. Tada paskambino visiems nariams ir juos visus prijungė prie tinklo. Na, ir prasidėjo telekonferencija. Teko truputį pasiklausyti, apie ką jie šneka. Ogi apie paprasčiausius dalykus, apie praėjusį savaitgalį: kas, kur buvo ir ką nuveikė. Savanorio pareiga - stebėti, kad koks nors vienas ar du plepūnai neužgožtų visų kitų dalyvių. Jo reikalas - paskatinti ar palaikyti pokalbį. Atrodytų - anokia čia naujovė! Dabar tiek galimybių visur, ypač internete. Bet kodėl tada šis projektas toks populiarus? Kodėl tokių pokalbių laukia tiek daug žmonių? Ir kainuoja šis projektas nepigiai. Patys dalyviai už valandos pokalbį moka po du svarus ir praktiškai kompensuoja ryšio kainą, bet KNAI primoka dar po 8 svarus, kurie reikalingi visai sistemai palaikyti. Visi savanoriai dirba namuose, o jų šiame projekte yra apie 100, dauguma jų - patys silpnaregiai.  

O gal ir mums perimti tokią patirtį? Juk mes visi norime bendrauti. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]