PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

JUK BŪNA PAVASARIAI IR RUDENĮ


Bronė ŠpaginaKai ateina ruduo, kai gelsta ir rausta klevų lapai, į repeticijų sales vėl buriasi dainos ir bendravimo pasiilgę žmonės. Šypsodamiesi sveikina vieni kitus, teiraujasi, kaip sveikata, kaip prabėgo atostogos. Neretai dažnas atsidūsta: "O kada mums ne atostogos"... 

Bet kaip ir tame posme: "Juk būna pavasariai rudenį", taip ir margaspalviame meno mėgėjų būryje, nemažai tokių, kurie visada užsiėmę, kuriems kartais ir diena per trumpa. 

Pasakojimas apie vieną iš jų, Bronę Špaginą, dainininkę, aktyvią moterų klubo "Vizija" narę, "Mūsų žodžio" neetatinę korespondentę, brailio rašto skaitovų konkurso dalyvę. 

Dažnai stebiu ją vieną, einančią gatve. Nežinodamas nepasakysi, kad šitaip pasitikėdama savimi, neskubėdama keliauja neregė. Tiesi it žvakė, dailiai sušukuoti plaukai, kaip ir dera vyresnio amžiaus moteriai, - skoningai padažyti, drabužių spalvos suderintos. 

Smalsumo vedama kartą paklausiau, kas padeda rūpintis savo išvaizda. Bronė sakė, kad jai tai labai svarbu, kad neregės moterys privalo kur kas daugiau dėmesio skirti sau, neišsiskirti iš kitų ir neatkreipti nepageidaujamų žvilgsnių, kurie sakyte sako: "Vargšė nemato - ko čia norėti". O jai pataria, pakonsultuoja marti Jūratė, kurios meniniu skoniu labai pasitiki. Žavus tas Bronės moteriškumas, troškimas nepasiduoti laikui, kuris teka kaip smėlis tarp pirštų. 

O kaip į Bronės Špaginos (Gudonytės) gyvenimą įsiveržė daina? Ne, nesiveržė - tiesiog tyliai ramiai lydėjo dar jos senelius, per Pirmojo pasaulinio karo audras nublokštus į Baltarusijos kaimą Osinovką, vėliau - tėvus, jau per Antrąjį pasaulinį traukiniu vokiečių vežamus nežinia kur. Moteris su skausmu ir džiaugsmu mena tą istoriją: vokiečiai žadėję parvežti lietuvius į Tėvynę - matyt, turėjo kur kas piktesnių kėslų. Traukinys pasuko Lenkijos link ir pasiekė Čenstachavą. Pasklido šnekos, kad vaikai bus atskirti nuo tėvų, vyrai - nuo moterų. Žmonės puolė į neviltį, meldėsi, vėliau ėmė prašyti komendanto, kad jų, niekuo nenusikaltusių, pasigailėtų, leistų grįžti į Lietuvą. Nežinia, maldos ar stebuklas padėjo - traukinys pajudėjo į išsvajotą tėvų šalį. 

Bronės šeima apsigyveno Anykščių rajone, Troškūnų miestelyje. Ji buvo užsispyrusi mergaitė, nemėgo prašyti pagalbos, nesileido lepinama, vedžiojama už rankutės. Viską norėjo daryti pati: mėgo vaikščioti viena, susipažinti su kiekvienu medžiu, takelio vingiu. Miestelis nebuvo klaidus - kelios gatvės, orientuotis nebuvo sunku. Sesutė lankė darželį, aklos mergaitės nepriėmė - būtų per didelė atsakomybė. Ši per daug nenusiminė - savarankiška mergaitė nukeliaudavo iki darželio, atsisėsdavo ant laiptų ir valandų valandas laukdavo sesės. Apimdavo neapsakomas džiaugsmas, kai per Kalėdų eglutės šventę ir ją įsivesdavo į vidų, kur linksmindavosi, šokdavo ir dainuodavo su visais, kur dovanėlių gaudavo. Niekad nenustygstanti mergytė buvo nuolat užsiėmusi: iš vatos ir medžiagos skiautelių siūdinosi lėles. Ne visos reginčios bendraamžės galėjo tuo pasigirti - joms lėles siūdavo mamos. 

Iki šiol jaučiasi dėkinga rašytojo Valentino Zaikausko mamai, įkalbėjusiai tėvus vežti Bronelę į Kauno aklųjų internatinę mokyklą. Jai buvo vienuolika. Per du mėnesius išmoko brailio raštą ir iš 1-osios klasės buvo perkelta į 2-ąją. 

Dainingą mergaitę netruko pastebėti muzikos mokytojas Antanas Adomaitis ir ji jau mišraus choro, mergaičių vokalinio seksteto dalyvė, ne vienas duetas sudainuotas su puikaus balso savininke Irena Stelmokaite. Susidomėjo rankdarbių būreliu, mokytojos Ona Banišauskienė ir Jadvyga Taujanienė išmokė megzti. Dar vienas atradimas - siuvinėjimas. Ant rėmelio ištempiama medžiaga, užklijuojamas trafaretas, o tuščios erdvės išsiuvinėjamos. Imli, mikliais pirštais apdovanota mergaitė greitai perprato ir mezgimo, ir siuvinėjimo gudrybes.  

Neapsieita be romantiškų meilės istorijų. Nusižiūrėjo Bronelę klasės draugas Alfonsas, iki ausų įsimylėjo. Negana to, visai mokyklai apsiskelbė. Įsijautęs parašė rašinėlį "Mano draugė", išklojo savo meilės paslaptį supykdydamas merginą. Rašinys buvo pripažintas pavyzdiniu, perskaitytas klasėje. "Nors mirk iš gėdos," - juokiasi Bronė. 

Baigusi vidurinę, kaip ir daugeliui neregių, kelias vedė į LAD Kauno GM kombinatą. Bandė verti šepečius, tačiau šis monotoniškas darbas buvo ne jai. Daug įdomiau spaustuvėje, kur buvo korektorė. Bėda ta, kad tikrinant klaidas reikėjo braukyti pirštais per aštrią skardą. Skaudžiai kentėjo jautrūs pirštai. Vėliau šis procesas buvo patobulintas - tekstus korektūrai pradėta spausdinti ant popieriaus. Ir varge, ir džiaugsme daina buvo šalia. Ji gydė sielos žaizdas, tildė nuovargį. Retkarčiais pasvajodavo apie įdomesnį, patrauklesnį darbą. Tad sunku nupasakoti, kaip ji apsidžiaugė išgirdusi, kad Kaune kuriamas profesionalus aklųjų ir silpnaregių pučiamųjų instrumentų orkestras. Per vieną vasarą, vadovaujama kantraus, profesionalaus ir akliesiems atsidavusio saviveiklinio orkestro vadovo Aleksandro Rozės, išmoko pūsti altą. Dalyvavo muzikantų atrankoje ir buvo priimta. Kolektyvui trūko valtornistų. Muzikali, užsispyrusi moteris įvaldė ir šį instrumentą. Metai orkestre Bronei Špaginai - auksiniai gyvenimo puslapiai, patys įdomiausi ir kūrybiškiausi. Žinojo, kad čia jos vieta, bendravimas su meninių polinkių žmonėmis skatino tobulėti. 

Atėjus Atgimimui, pradėjo trūkti lėšų orkestrui išlaikyti. Po 21 metų su ašaromis akyse atsisveikino su juo - kolektyvo nebeliko. Veikli, energinga moteris sunkiai išgyveno šį laikotarpį, nuolat pasiilgdavo repeticijų šurmulio, smagių koncertinių kelionių, scenos. Tačiau ne jos būdui užsidaryti namuose, tarp keturių sienų. Gelbsti daina ir meno mėgėjų kolektyvai - atsvara, padedanti paįvairinti gyvenimą. Dalyvauja organizuojamuose brailio rašto skaitovų konkursuose, vėliau tampa viena aktyviausių moterų klubo narių. 

Šeimyninio gyvenimo nelaiko itin sėkmingu, bet turi ir kuo pasidžiaugti. Su vyru Vladimiru išgyveno 14 metų, bet jo polinkis nuolat kilnoti ugninio vandens taurelę ardė darnios šeimos pamatus. Nenorėjo, kad dukra Inesa ir sūnus Gintaras augtų tokioje aplinkoje. Išsiskyrė, gyvenimas tekėjo ramesne vaga, nors nebuvo lengva vienai neregei moteriai išlaikyti visus keturis namo kampus. 

Vaikai seniai užaugo, anūkai irgi jau nemaži. Turi didelį rūpestėlį Bronė, kaip ji pati sako, didelį skaudulį - negirdintį anūką Evaldą. Daug laiko leidžia abu, susikalba. Berniukas, nors ir sunkiai, bet taria žodžius, kartais prireikia pirštų pagalbos. Bronė pasiryžusi išmokti taktilinę abėcėlę, kad bendravimas su anūku dar palengvėtų.  

Nuobodžiauti nėra kada, čia bėga į moterų vokalinio ansamblio "Credo" repeticijas, čia į moterų klubo "Vizija" užsiėmimus. Radusi atokvėpio valandėlę griebiasi mezginio. Ypač smagu megzti batelius ar kojinaites naujagimiams - kiek tokių miniatiūrinių rankdarbių išdalinta, išdovanota, jau nebeskaičiuoja. Pagloboja silpnesnės sveikatos bičiulę Jadvygą Savickienę. Į maisto parduotuvę palydi, pasivaikščioti pakviečia, paguodžia, kai prireikia moralinės paramos. 

Aktyviai seka Kauno aklųjų ir silpnaregių centro kultūrinį gyvenimą. Ne tik pati renginiuose lankosi - jie atsispindi ir rašinėliuose "Šulinyje". 

Moterų vokalinio ansamblio vadovė ir kaimynė Ona Matusevičiūtė sako:"Bronė yra tas žmogus, kuris niekada neverkšlena, nesiskundžia, negandas išgyvena pati. Stropi, pareiginga, gabi ir atsakinga. Dainininkei rūpi, kaip atrodys scenoje ne tik ji, bet ir ansamblio kolegės. Mėgsta gerus kvepalus. Nuoširdi, sugyvenamo būdo moteris". 

Niekada neprarandanti vilties, kad rytojaus diena bus šviesesnė, Bronė galėtų būti puikus pavyzdys daugeliui savo dalia besiskundžiančių likimo sesių. 

Tokiu viltingu akordu ir baigiu šį pasakojimą tikėdama, kad labai labai norint galima išgyventi pavasario nuotaikas rudenį. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]