PROJEKTAI

Henrikas STUKAS

NEREGIAI MENININKŲ DIRBTUVĖSE

Jau keleri metai sėkmingai tęsiamas projektas "Pažinti meną pojūčiais". Šio projekto tikslas - meninis neregių ugdymas. Projektą koordinuoja Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centro tarybos darbuotoja Danutė Cidzikienė. Šiais metais sutikti prieškalėdinį advento laiką visus neregius bei silpnaregius D. Cidzikienė pakvietė į dešimties dienų meno pažinimo bei neregių meninio ugdymo akciją "Kūrybinės dirbtuvės: svečiuose pas menininkus". 

Akcija - kūrybinės dirbtuvės 

Akcija, kurios tikslas - lavinti meno suvokimą bei liečiamuosius pojūčius, regos negalią turinčius žmones supažindinti su įvairių menų technologijomis, medžiagomis, sukurtais darbais, maketais, o kartu ir neformaliai pabendrauti su meno kūrėjais, išsakyti savo siūlymus bei pageidavimus meno prieinamumo ir kitais klausimais, vyko šių metų lapkričio 20-30 dienomis. Akcija buvo surengta didžiausiose Lietuvos regėjimo neįgaliųjų bendruomenėse Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Vilniuje. Neregiai susitiko su meno kūrėjais: keramikais, skulptoriais, tekstilininkais, lankėsi jų dirbtuvėse, galerijose, parodose, netgi bažnyčiose. 

Įvairių miestų neregiai bei silpnaregiai susitiko vis su kitais menininkais. Daugiausia susitikimų su meno pasaulio žmonėmis įvyko Panevėžyje. Lapkričio 21 d. vyko susitikimai su skulptoriais Juozu Lebednyku ir Algimantu Vitėnu. Menininkai neįgaliuosius priėmė savo dirbtuvėse. Lapkričio 29 d. regėjimo negalią turintys žmonės viešėjo skulptoriaus Kęstučio Krasausko dirbtuvėse Sereikonių kaime, Pasvalio rajone. Tą pačią dieną Panevėžio miesto dailės galerijoje neregiai susitiko su direktore Jolanta Lebednykiene, veikiančios parodos autoriumi dailininku Ramūnu Grikevičiumi bei skulptoriumi, vaikų dailės mokyklos direktoriumi Vytautu Talat-Kelpša. Lapkričio 30 d. Panevėžio aklųjų ir silpnaregių laisvalaikio ir užimtumo centro salėje įvyko susitikimas su studijos "Paletė" dailininkais ir jų vadovu Vladislovu Vaišvila. Lietuvos aklųjų bibliotekos Panevėžio filiale buvo atidaryta unikali šamoto keramikos dirbinių paroda "Meno pasaulyje: knygų grožis molio skulptūrose", kuri veiks iki gruodžio 30 dienos. Parodos rengėja - UAB "Midenė", nuo 2004 m. vystanti akmens masės ir šamoto keramikos dirbinių gamybą.  

Kauniečiai lapkričio 22 d. lankėsi skulptoriaus Stasio Žirgulio skulptūros galerijoje. Klaipėdiečiai lapkričio 28 d. aplankė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrą ir dalyvavo "Meno kiemo" projekte. Čia kiekvienas regėjimo neįgalusis išmėgino jėgas bei gebėjimus jam patikusioje kūrybos srityje. Šiek tiek vėliau įvyko susitikimas su keramiku Jonu Vilimu jo dirbtuvėje. 

Šiauliečiai lapkričio 27 d. turėjo puikią progą Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių filiale susipažinti su liečiamųjų maketų - Vilniaus arkikatedros bazilikos ir Lietuvos valdovų rūmų ekspozicija bei paroda, skirta dainininkei Beatričei Grincevičiūtei. Kitą dieną norintieji aplankė dailiosios tekstilės menininkės, Šiaulių universiteto menų fakulteto Taikomosios dailės ir technologijų katedros lektorės Danutės Kaučikienės kūrybines dirbtuves. 

Molio simfonija 

Vilniečiai neregiai bei silpnaregiai lapkričio 22 d. turėjo unikalią galimybę pasinerti į "Molio simfoniją". Neregius meno mylėtojus į susitikimą pakvietė keramikė docentė Gražina Švažienė. Susitikimas vyko Vilniaus dailės akademijos keramikos kūrybinėse dirbtuvėse. Keramikė G. Švažienė neregiams papasakojo Dailės akademijos įsteigimo istoriją. "Dailės akademija yra įsikūrusi Bernardinų vienuolyno patalpose. Dar 1919 metais vienuolyne buvo įkurta dailės mokykla. Po Antrojo pasaulinio karo dailės mokykla reorganizuota į Vaizduojamosios dailės institutą. 1955 metais Kauno taikomosios dailės institutas buvo sujungtas su Vilniaus vaizduojamosios dailės institutu. Kaune liko tik dailės mokykla," - pasakojo G. Švažienė. Docentė neregiams ir silpnaregiams parodė lauke esančias molio degimo krosnis. "Norint išdeginti paprastą puodą reikia ne mažiau kaip 1000 laipsnių temperatūros," - pasakojo keramikė. Apčiupinėję degimo krosnis, akcijos dalyviai buvo pakviesti susipažinti su keramikos dirbtuvėmis. 

Dirbtuvėse ant stalų puikavosi keramikės G. Švažienės pakabinti dekoratyviniai keramikos dirbiniai bei įvairiausi studentų darbai. Apčiupinėję įvairiausių dydžių puodynes, vazas, puodelius bei sudėtingas keramikos kompozicijas "Molio simfonijos" dalyviai patraukė į žiedimo klasę, kurioje studentai mokomi žiesti. Tie, kurie domėjosi dirbiniais, sužinojo, kad žiedimo ratai yra dvejopi: mechaniniai, varomi koja, ir elektriniai, reguliuojami specialiu pedalu. Žiestas molio gaminys kelias dienas džiūsta. Vėliau jis degamas ir glazūruojamas. Šis procesas yra kartojamas kelis kartus.  

Neregiai su malonumu trumpam tapo studentais. Jie sėdosi prie žiedimo stalų ir mėgino vientisą molio gabalą paversti puodeliu, vaza ar kitu meno kūriniu.  

Keramikas Saulius supažindino su keramikos technika ir parodė dirbtuvių degimo krosnis, kurios įkaista iki 2500 laipsnių. Jos didžiulės ir masyvios. Į jas be vargo gali tilpti žmogus. Geriausi studentų darbai yra saugomi specialioje patalpoje. Saulius juokdamasis šį kambarį pavadino "lobynu". Įžengęs į šią patalpą apstulbsti. Akys raibsta nuo gausybės meniškai padarytų keraminių gaminių. Jų čia tūkstančių tūkstančiai - išdėliotų ant stalų, pūpsančių lentynose. Akcijos dalyviams neregiams ir silpnaregiams buvo padaryta išimtis - leista čiupinėti visus eksponatus. Tiesa, norint paliesti visus, tektų sugaišti ne vieną dieną. 

Po šios ekskursijos dalyviai nuskubėjo į šalimais esančią Bernardinų bažnyčią, kurioje laukė staigmena, - Skandinavijoje gyvenančio verslininko iniciatyva visiems akcijos dalyviams buvo įteiktos namuose megztos pirštinės. Po to vyko susitikimas su Bernardinų bažnyčios klebonu Arūnu Peškaičiu. Bernardinų bažnyčios klebonas visus pakvietė prie altoriaus. Čia jis papasakojo apie bažnyčią: "Bernardinų bažnyčia yra viena iš seniausių Vilniaus bažnyčių. Jos išskirtinis bruožas - medinis altorius. Deja, altoriaus bažnyčiai išsaugoti nepavyko. Jos likimas nepavydėtinas. Sovietmečiu ji buvo atiduota Dailės institutui. Joje buvo ketinta įkurdinti sporto salę. Tiksliau, krepšinio aikštelę. Laimei, studentai atsisakė čia sportuoti. Pernelyg šalta ir drėgna. Tuomet Dievo namai buvo paversti sandėliu. Visas bažnyčios dekoras suniokotas. Dievo valia po ilgų dešimtmečių bažnyčia sugrįžo mums, vienuoliams. 1994 metais čia pradėjo melstis broliai pranciškonai. Nuo 2001 metų Užupio parapija atiduota pranciškonams. Bernardinų bažnyčia tapo parapine bažnyčia. Aišku, suniokotą bažnyčią tenka žingsnis po žingsnio atkurti. Siekiame atkurti tai, kas buvo. Tiesa, mes stengiamės "nedailinti", palikti iš anų laikų likusias bažnyčios žaizdas. Tai žmonėms patinka ir tuo ši bažnyčia yra unikali". 

Atgavus bažnyčią teko ieškoti naujo altoriaus. Jį sukūrė skulptorius Rimantas Sakalauskas. Jam už šį ir kitus altorius 2006 metais buvo suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. R. Sakalauskas gerai pažįstamas neregiams bei silpnaregiams. Skulptorius daug metų dirbo Vilniaus aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje dailės mokytoju. Kartu neregius mokė keramikos paslapčių. R. Sakalauskas net nesvajojo, jog jam teks kurti bažnyčios altorių. Vieną vakarą R. Sakalausko kaimynystėje gyvenantis, ką tik tikinčiųjų atgautos Bernardinų bažnyčios klebonas brolis Benediktas užėjo pas jį ir tarė: "Tu sukursi altorių!" Rimantas trumpam neteko amo. Benediktas neklausė skulptoriaus, ar jis nori, ar ne imtis šio nepaprastai atsakingo darbo. Rimantas tik sumojo paklausti: "Iš ko daryti?" Brolis pranciškonas atsakė: "Iš ko nori, iš to ir daryk". "O kokį?" - dar spėjo paklausti Rimantas. "Kokį nori!" - tarė klebonas ir išėjo. "Mane sukaustė ledinis išgąstis. Supratau, jog atsisakyti negaliu. O kaip altorių daryti - nežinojau. Nuėjau į bažnyčią. Ji man priminė išdraskytą žmogaus kūną. Ilgai joje sėdėjau. Grįžęs namo mėginau daryti molinius altorių maketus. Jų pridariau visą dėžę nuo batų. Deja, nė vienas man nepatiko. Kankinausi beveik pusę metų. Birželio 10 d., per savo gimtadienį, nuėjau į bažnyčią ir ilgai ten sėdėjau laukdamas įkvėpimo. Deja! Tada nuėjau ant Vilnios kranto ir lyg mažas vaikas iš nevilties apsiverkiau. Nežinau, kiek laiko verkiau, bet į dangų pakėlęs akis pamačiau vieną iš Bernardinų bažnyčios bokštų. Staiga praregėjau! Supratau, jog altorius turi būti bokštas. Tik daug kartų mažesnis. Nedelsdamas nuvažiavau į dirbtuvę ir padariau molinį maketą. Jis broliui Benediktui patiko. Tai pirmasis mano Dievo stalas," - prisiminė skulptorius. 

Altorius yra aštuonkampio formos. Stalo plokščioji dalis - plytų imitacija. Vieta, kur kunigas per mišias bučiuoja Dievo stalą, yra stiklinė. Po stiklu ilsisi iš Italijos atsigabenti šventųjų kaulelių fragmentai. Pats altorius bokštas yra aukštas - beveik trijų metrų. Tiesa, aukščio nesimato, nes altorius kyla iš rūsio. Įėjus į rūsį, kuris yra po altoriumi, matome lopinėlį šviesos, nes altoriuje tuo tikslu yra palikta kiaurymė. Altorius padarytas iš terakoto. Tai pagerintas molis. "Baigiant įrengti altorių į bažnyčią sugužėjo didelis italų turistų būrys. Jie tarp savęs gyvai kalbėjosi. Darbų vykdytojas Petras mokėjo itališkai. Jis gyvai bendravo su turistais. Turistams išėjus paklausiau, ko gi jie taip klausinėjo. Petras juokdamasis atsakė: "Jie manęs klausė, ar pirma buvo pastatytas altorius, ar bažnyčia?" Tuomet supratau, jog ne be reikalo taip ilgai brandinau altoriaus idėją," - šypsodamasis pasakojo skulptorius Rimantas Sakalauskas.  

Keramikas Tomas J. Daunoras pakvietė apsilankyti keramikos studijoje galerijoje GOBIS. KERAMIKA. Dirbtuvė įrengta senuose, XVIII amžių menančiuose arkiniuose rūsiuose. Ant stalų buvo išdėlioti keli altorių maketai. Po apžiūros prasidėjo praktiniai užsiėmimai. Kiekvienas akcijos dalyvis gavo po molio gabalą, iš kurio galėjo nulipdyti, ką tinkamas. Lipdymas vainikavo visos dienos kultūrinę pažintinę programą. Šis sąlytis su menu visiems sukėlė daug teigiamų emocijų. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]