GYVENIMO AKTUALIJOS

Augustinas ROTUNDAS

SOCIALINĖS POLITIKOS POKYČIAI


Gyvename tokiais laikais, kad tik spėk suktis, spėk dairytis! Perfrazavus vieną Antano Baranauskio eilėraštį: "Reformos ant reformų, o ant tų reformų mažos reformėlės..." Jau ir mūsų organizacija tapo ne šiaip Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, bet asociacija (toliau pavadinimas toks, koks ir buvo), buvusios apskričių tarybos virto regionų centrais, o LASS rajonų organizacijos - LASS filialais. Kaip gyventi ir išlikti naujomis sąlygomis? Žodis "gyventi" gal ir ne visai tinka, nes gyvena ir šuo su kate, ir stogo virš galvos neturintis "bomžas". Klausimą turbūt reikėtų formuluoti taip: kaip gyventi, kad ir toliau būtume matomi ir girdimi, kad savivaldybėse, kitose valstybės institucijose bei struktūrose būtume partneriais, o ne ranką ištiesusiais prašytojais. Kad patys galėtume ne tik imti, bet ir duoti: teikti paslaugas, padėti tiems, kam tos pagalbos reikia daugiau nei mums.  

Rugsėjo 25 - 26 d. LASS savo padalinių - regionų centrų ir filialų - vadovams surengė seminarą "Socialinės politikos pokyčiai". Be abejo, visų socialinių pokyčių vieno seminaro metu aptarti neįmanoma, todėl daugiausiai dėmesio buvo skiriama socialinėms paslaugoms, jų teikimui per nevyriausybines organizacijas, LASS filialų (buvusių rajonų organizacijų) veiklai.  

Seminaro metu

Socialinių paslaugų politiką, jų teikimo ypatumus apžvelgė dvi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) atstovės - socialinio darbo ir socialinių paslaugų skyriaus vyriausioji specialistė Almyra Gecevičiūtė ir šio skyriaus vedėjo pavaduotoja Eglė Radišauskienė. Nuo 2010 metų iš žmonių, teikiančių specialiąsias socialines paslaugas, bus reikalaujama turėti aukštąjį socialinį išsilavinimą. Keisis lėšų, skirtų socialinėms paslaugoms teikti, gavėjai - jos bus nukreipiamos ne per neįgaliųjų organizacijas, bet per savivaldybes. Visiems šiems pokyčiams reikia ruoštis, o kad pasiruoštume, pirmiausia, be abejo, juos reikia žinoti.  

LASS centro tarybos pirmininko pavaduotojas Sigitas Armonas apžvelgė socialinio darbo aktualijas mūsų organizacijoje, o tarybos darbuotoja Audronė Jozėnaitė - LASS filialų veiklą. Jos pranešimas sulaukė bene karščiausių diskusijų. Taip atsitiko todėl, kad patys filialai, jų vykdoma veikla labai skiriasi. Vieni turi geras ar bent jau neblogas, šiuolaikiškai suremontuotas ir įrengtas patalpas, kiti glaudžiasi ankštuose, daugelį metų neremontuotuose kambarėliuose. Vieni su savivaldybėmis palaiko artimus, draugiškus ryšius, nuolat jaučia jų moralinę ir materialinę paramą, kiti su savivaldos institucijomis bendrauja tik tiek, kiek būtina, ryšiai formalūs, parama "mizeriška". Iš vienų filialų savivaldybės perka socialines paslaugas noriai ir su pasitikėjimu, kitiems savo partnerystę reikia nuolat įrodinėti. Apskritai tiek A. Jozėnaitės pranešime, tiek ir diskusijose ne kartą buvo atkreiptas dėmesys, kad LASS filialų ir savivaldos institucijų ryšiai turi būti kuo glaudesni - tik tada galima tikėtis rezultatų. Antraip turėsime kalbėti ne tik ir ne tiek apie blogus rezultatus, kiek apskritai apie nevyriausybinės organizacijos išstūmimą už "žaidimo aikštelės" ribų. 

Ne mažiau nei socialinės paslaugos, neįgaliems žmonėms yra svarbios įvairios pagalbinės priemonės. Iki 2006 m. pabaigos akliesiems jas skyrė pati LASS, nuo šių metų sausio 1 d. - prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veikiantis Techninės pagalbos neįgaliesiems centras (TPNC). Nors apie centro veiklą ir naująją pagalbinių priemonių skyrimo tvarką jau buvo rašyta ir "Mūsų žodyje", nors apie ją nuolat kalba patys centro darbuotojai, žmonėms vis dar iškyla daug neaiškumų. Ir ne tik dėl priemonių skyrimo tvarkos. Žmonės klausia: "Jeigu gyvenu ne apskrities centre, o kokiame mažesniame Lietuvos miestelyje, tai nejaugi baltosios lazdelės ar "kalbančio" laikrodžio turėsiu važiuoti parsivežti į Vilnių, Kauną, Klaipėdą? Kiek tai kainuos, kur rasti palydovą?"  

Leisiu sau perpasakoti vieną pokalbį tarp neregio ir TPNC darbuotojos, kurį išgirdau praėjus bene dviem savaitėms po seminaro. Neregys: "Ar turi jūsų centras grifelių?" Darbuotoja: "Ne, grifelių neturime. Turime brailio mašinėlių, bet jos brangios, todėl skiriame tik moksleiviams arba studentams". Neregys: "Mašinėlės man neduosite, grifelių neturite. Išeina taip, kad ateityje negalėsiu visiškai rašyti brailio raštu. Nei laiško į "Mūsų žodį", nei šiaip kokios minties atėjusios į galvą užsirašyti".  

Be abejo, kol gyvename, visada iškyla problemų ir visada jų iškils. Tačiau, atrodo, kad prie pagalbinių priemonių problemos, jų skyrimo tvarkos turėsime grįžti dar ne kartą. Atsakingiems SADM darbuotojams, LASS atstovams, matyt, dar sykį reikėtų susėsti ir kaip reikiant viską aptarti.  

Seminaras "Socialinės politikos pokyčiai" nedavė konkrečių atsakymų ar receptų. Vis dėlto ne vienas žmogus iš jo išvyko šiek tiek daugiau žinodamas, šiek tiek labiau pasitikėdamas savimi. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]