REABILITACIJA

Daina VITKAUSKIENĖ

KAIP IŠSAUGOTI ŠVIESOS POJŪTĮ


Taip susiklostė gyvenimo aplinkybės, kad 2004 metais man teko didžiulė garbė, o kartu ir atsakomybė pakeisti savo kolegę, draugę ir bendramintę Danutę Balčiūnienę. Nors su Danute daug darbų buvome nudirbusios kartu, puikiai žinojau, kas vyksta reabilitacijos centre, tačiau prieš apsispręsdama ilgai galvojau. Jutau didelį palaikymą iš LASS vadovų. Pati jau kelerius metus dirbau LASS poilsio namuose "Spindulys" Šventojoje, teko derinti abejas pareigas. Viena laimė, kad ir į Šventąją, ir į reabilitacijos centrą atvyksta tie patys neregiai ir silpnaregiai. Tiesiog turėjau dar glaudesnį ryšį su regos negalią turinčiais žmonėmis.  

Pradėjusi dirbti poilsio namų "Baltija" reabilitacijos centre radau jaukų kabinetą, gražias tradicijas, supratingus vadovus ir mielus bendradarbius. Taip pat radau puikiai dirbančią akių gydytoją. Prieš dešimt metų pradėjus dirbti tifloreabilitologei, ilgainiui paaiškėjo, kad be socialinės tifloreabilitacinės pagalbos neregiams būtina ir okulisto pagalba, ypač po akių operacijų atvykstantiems ligoniams. Taip 2000 metais pradeda puse etato dirbti akių gydytoja Bronė Stukelienė, apie kurią ligoniai ir šiandien labai gerai atsiliepia. Čia nepakanka būti geru gydytoju, čia dar reikia būti ir geru žmogumi. Gydytojai išėjus į užtarnautą poilsį, 2003 metais ją keičia kita specialistė - Regina Mačiulienė. Man įstrigo Reginos nuostaba, kai jauna mergina, beprarandanti regėjimą, nuoširdžiai lankosi akių kabinete su viltingu prašymu: "Daktare, padėkite man išsaugoti šviesos pojūtį...." 2004 m. vasarą akių gydytojo kabinete pradeda šeimininkauti ilgametė akių gydytoja Jūratė Kaminskienė, kuri pas mus atėjo su didele patirtimi, 40 metų darbo praktika Palangos poliklinikoje. Tačiau, tik praėjus kuriam laikui, gydytoja prasitarė: "Aš tik dabar pažinau tikruosius neregius ir labai džiaugiuosi, kad tai atsitiko, tik gaila, kad tai neįvyko anksčiau".  

Poilsio namai

Dirbant akių gydytojoms, įvertinus regos funkciją pradėtas taikyti sistemingas gydymo kompleksas, gerinantis ir stiprinantis regėjimą bei bendrą organizmo būklę. Akių kabinete visiems neregiams, ir ne tik jiems, taikoma spektro-kvanto terapija, per akies organą skleidžianti šviesos impulsą į visą organizmą. Regėjimas taip pat stiprinamas masažuojant sprandą, taikant magnetolazerio procedūras, visas organizmas stiprinamas mankštomis, vandens procedūromis, vaistažolių kokteiliu, o kur dar psichoterapijos užsiėmimai, pasivaikščiojimai. Žmonės su negalia turi galimybę puse kainos nusipirkti papildomų procedūrų. Po reabilitacijos iš karto sunku įvertinti gydymo efektyvumą: nėra galimybės išmatuoti regėjimo pagerėjimą, tačiau ligoniams paryškėja matymas, spalvų ir kontrastų skyrimas, pagerėja erdvinis suvokimas, pagerėja nuotaika, sustiprėja savijauta, atsiranda didesnis pasitikėjimas savimi. 

Vasarą ligoniai daugiau laiko po procedūrų praleidžia lauke, o šaltu metų laiku galime daugiau laiko skirti reabilitacijai, įgarsintoms knygoms skaityti, popietinėms arbatėlėms, bendravimui. Laikas bėga, ir kai kas keitėsi aklųjų gyvenime reabilitacijos centre. Danutė Balčiūnienė atsisveikindama paliko dovaną: parašiusi projektą iš Vokietijos aklųjų organizacijos gavo nemažai pinigų, kurie leido pagerinti sąlygas atvykstantiems neregiams. Pastatas buvo dar geriau pritaikytas žmonėms su regos negalia, atsirado pandusai ir ryškūs orientyrai kieme ir pačiame pastate, o visame pastate - nuo judesio daviklio užsižiebiančios lempos. Tifloreabilitacijos kabinete atsirado naujovė - kompiuteris su dideliu monitoriumi. Tai dar vienas langas neregiams į visavertį gyvenimą. Ačiū LASS vadovams ir LASUC kompiuterių technikos taikymo skyriaus darbuotojams, prakalbinusiems kompiuterį. Naudodamiesi JAWS sintezavimo programa ir neregiai gali pasinaudoti kompiuteriu. Ne vienam, atvykusiam į reabilitaciją, tai būna pirma pažintis su kitokiu kompiuteriu. Čia jiems pirmąkart suteikiu žinių apie darbą su kompiuteriu. Nusimanantys neregiai mielai kompiuterį suderina, atnaujina programas. Jiems taip pat dėkoju.  

Pasikeitė dar tai, kad dabar visuose kambariuose, kur gyvena ir neregiai, yra televizoriai, tad silpnaregiai jau gali sukišę nosytes stebėti, kas vyksta ekrane, o neregys - klausytis. Nuo to šiek tiek nukenčia įgarsintų knygų skaitymas. Jas jau skaitome iš kompaktinių diskų, kuriuos nuolat keičia Lietuvos aklųjų bibliotekos Klaipėdos filialas. Atsinaujinome ir nuomojamus magnetofonus.  

Deja, kai kas ir blogėja. Jau kuris laikas negalime pasigirti ligonių gausa. Nors visi įstatymai lyg ir veikia, bet vis mažiau ligonių su regos negalia atvyksta į centrą. Paskutiniais metais jų sulaukiame vos per šimtą. Liūdniausia man ir akių gydytojai, kad pas mus neturi galimybės atvykti ką tik apakę, jauni žmonės. Jiems yra būtina tokia visavertė medicininė ir tifloreabilitacinė pagalba, nes žmogus pabuvęs mūsų reabilitacijos centre paprastai atsikrato minčių apie gyvenimo pabaigą, žino, kur kreipsis grįžęs į namus, ką darys, kur stos mokytis, kuria planus, kaip vėl sugrįžti čia, į poilsio namų "Baltija" reabilitacijos centrą. 

Manęs dažnai neregiai klausia, kokias jie turi galimybes atvykti į reabilitacijos centrą. Ką tik apakę neregiai ir silpnaregiai dvejus metus gali atvykti su reabilitacinio gydymo kelialapiu. Vėliau jie turi teisę ne dažniau kaip kartą per metus pasinaudoti palaikomosios reabilitacijos gydymu. Iš ligoninių po akių operacijų ligoniai atvyksta sveikatinio gydymo. Dar yra propaguojamas ambulatorinis gydymas, kai ligonių kasos moka tik už gydymą ir procedūras, o maitinimu ir gyvenimu žmogus rūpinasi pats, tačiau tai nėra populiarus gydymo būdas. Negavę kelialapio akims gydyti vis dažniau neregiai atvyksta ir su kitomis ligomis. Jiems taip pat teikiame visas paslaugas kaip neregiams. Palaikomosios reabilitacijos kelialapiai platinami per LASS, dar reikia rasti bendrą kalbą su gydančiu gydytoju ir gauti ligonių kasų kvotas. Deja, realybė yra kitokia. Ligoniai papasakoja, kiek nervų ir pastangų jiems kainuoja kelialapis į reabilitacijos centrą. 

Sumažėjus neregių skaičiui, mano darbas taip pat šiek tiek pasikeitė. Bendraudama su neregiais, dar dirbu socialinį darbą su kitomis ligomis sergančiais ligoniais, atvykstančiais reabilitacinio gydymo. Tiesiog sprendžiu jų socialines problemas, kalbamės apie galimą negalios nustatymą darbingame amžiuje ir specialiųjų poreikių nustatymą pensiniame amžiuje. Jau pora metų, kai pasikeitė neįgalumo nustatymo tvarka. Žmones dažnai neramina klausimai, kodėl jiems atėmė invalidumo grupę, ar būtina keisti invalidumo pažymėjimą ir t.t. Tenka pastoviai gilinti savo žinias ir nuolat stebėti pasikeitimus. Svarbiausia yra tai, kad su žmogumi kažkas pasikalba, jį išklauso. Visa patirtis sukaupta dirbant su neregiais man labai praverčia. 

Neretai tenka pristatyti savo darbą ir tifloreabilitacijos kabinetą į centrą atvykstantiems svečiams: tai valdžios atstovai, įvairių institucijų darbuotojai, studentai, besidomintys neįgaliųjų integracija, pradinių klasių mokinukai ir neregiai, apsilankantys pajūryje. Žmonės, išgirdę apie neregio kasdienybę, palietę brailio knygą, paklausę, kaip "kalba" kompiuteris, priartėja bent žingsneliu prie aklųjų pasaulio. 

Reabilitacijos centre per 10 metų apsilankė daugiau kaip 2 tūkstančiai aklųjų ir silpnaregių. Kai kurie čia sugrįžta vėl ir vėl. Norisi tikėti, kad neregiai ir toliau gydysis ir reabilituosis prie Baltijos jūros, pavasarį rengs meno mėgėjų koncertus - šventes. Poilsio namų "Baltija" direktorius Jonas Juchnevičius ir visas darbuotojų kolektyvas su meile lauks aklųjų ir silpnaregių Palangoje. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]