LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

JONAS MEŠKERIOJA
(irgi paežerės vaizdelis)


- Žinai, Jonai, man jau laikas prie šieno, plaukiam kraštan, - tarė Jono Neregio pusbrolis, vyniodamas meškerėlę. 

Pažadėjęs labai ilgai neužtrukt, nuvairavo pasiliekantįjį atgal įlankos vidurin. 

- Labiau dešiniu, dešiniu... Gerai, šitaip - tiesiai... Dabar kiek stipriau kairiu... Vėl vos vos dešiniu... Puiku, tuoj žolės, pasiruošk... Viskas, stop! Leisk... 

Prie virvės pririštas akmuo lekia dugnan, laivas sustoja. Jonas vėl meškerioja, tiktai jau vienas. Kad laivo drūtgalis nuo vėjo ir bangelių nesimakaluotų į šalis, dugną pasiekia ir antras akmuo. 

Kurį laiką vyrukas timpčioja dugninę. Beveik nekimba. Šiaip taip išdrebina nupiepusį ešeriuką ir du pasipūtusius gleivėtus pūgžlius. Geresnes grimzdami akmenys kuriam laikui bus išbaidę... Jonui daros nuobodu. Dugninę palikęs mirkt, stvėrėsi spiningo. Vyriškai pasimosuos, prasijudins... Kai aplinkui vien vanduo, tai ir švaistyk sau be baimės į kurią nori pusę. 

Spiningo ritė tik suzirzia, blizgė tik pūkšt... Suzirzia - pūkšt... Apžegnojo visas keturias pasaulio šalis, pradėjo antrąjį ratą. Švystelėjus gal kokį ketvirtą sykį, ritė irgi suzirzė gražiai, ilgai, nepadarydama jokios barzdos, nieko, tik blizgės kritimas pasirodė kažkoks ne toks. Dar lyg spygtelėjo kažkas, lyg ką... Betgi išmesta - reikia traukt. Vos pradeda sukt, ir iškart sunku... Tik sunkumas kaip ir blizgės kritimas kažkoks keistokas, ne žuviškas tarytum. Kokia plūduriuojanti kerplėša bus pakliuvusi, bebro pamestas rąstigalis ar kas... Šitas spėliones iškart paneigė pasijautęs tvirtokas timpt timpt. Na, čia gyvo sutvėrimo esama... Tai gal pačiam bebrui blizgė kailin įsikirto arba besišildančiai ūdrai pataikyta... Bet šitie duotųsi, daužytųsi be perstojo, puškentų kaip pasiutę... O patampymas sakytum tikro didelio lydekio... Na, velniai žino... O gal kieno tinkliuką užkabinau... Yra įsivėlusi kokia stambuolė ir pasidaužo. Štai vėl - timpt trukt... Tas Joną kad užkaitins, kad užkurs... Greičiau sužinot, greičiau, kokis čia galas... Ritės rankenėlė pirštuose it kokiose replėse, pati ritė net braška nuo pasipriešinimo. Laikas spiningą guldyt laivan, pabaigt traukt valą ėmiojant plikom rankom. Taip tiksliau pajunti, kada blizgė jau prie pat. Delnai su pirštais tik dirba, tik dirba prie savęs artindami tą nežinomąjį. Tuoj tuoj turi užsičiuopt plieninių vieliukų pavadėlis, už jo misinginis kaušelis, o paskui ir tasai kažkas. Visgi greičiausiai bus tinkliokas... Sekundžiukė, antra ir, žinoma, užsičiuopia. Tik ne pavadėlis, ne blizgė, o ... žmogaus ranka. Iš netikėtumo Jonas taip išsigąsta, taip staigiai metasi atbulas, kad vos aukštielninkas ežeran neišvirsta. 

- Nepagalvojau, kad taip išgąsdinsiu, labai atsiprašau, - pasigirsta skaidrus moteriškas balsas, - nesupyk, dovanok... 

- Taiii... tai čia Jūs?.. K... kaip čia dabar? 

- Čia mūsų nėr. Čia aš tiktai viena, mielas Joneli. O atsiradau šalia per tamstytės malonę, kad prisitraukei. Kapstausi sau į debesiukus pasižvalgydama, kapstausi, matau - kažkas šone su spiningu šmėsaluoja. Staiga blizgė kad dės tiesiai sterblėn, kad dės... Vienas kablys, nieko nelaukdamas, - šmaukšt sijonan. Pasižiūriu, kas čia toks taiklus... Jergutėliau - Jonas... Matau, tuoj suks, trauks, o sijonas tai ką tik pasisiūtas, sudraskys, išvelnios... Griebiu tą kaproninį šniūrelį, skubiai apie pirštus vynioju, kad nenuslystų... Paskui jau viskas dėjosi, kaip priklauso. Gaudytojas suka, traukia, o žuvis negali netimpčiot. Vienam sukant, kitam timpčiojant, vėjeliui padedant, abiejų rankos ir susiėjo. 

Rūtos BARADINSKAITĖS piešinys

- Tai gal užgavo? Gal sopa?.. 

- Bent kiek užgavo, bet nieko tokio, tik nežinau, kaip kablį reikės atkabint neišdraskius tos išeiginio vietos... 

Jonui lyg priekaištas pasigirdo. Kiek patylėjęs pasakė: 

- Iš bėdos vienas būdas yra - nulaužt. Tai pamėginkit. Jei atsargiai lenksit, tai nė žymelės neliks. 

Tylus blizgės skimbtelėjimas, drabužio sušlamėjimas, o paskui papūstalūpės pasiskundimas: 

- Nieko neišeina, nelūžta, tik piršai skausta... 

- Hm... Tai ką dabar daryt?... 

- Ką? Teks tamstytei imtis darbo. Sykiu bus proga mergos kojas čiuptelt... Įdomu gi mergos kojos, ar ne?.. Visi vyrai tokiuos reikaluos smailūs... 

Čia ūmai pratrūksta, nuskardena žavingiausias juokas, meškeriotoją suglumindamas dar labiau nei tie keistoki šelmiški žodžiai. 

- Tai vis dar nepažinai, neatspėjai, ką prisitraukei, su kuo šnekies... Ak, tu, užmirštuoli, užmirštuoli... Na, pagalvok dar... 

- Hmmm... - tęsiamai numykė mūsiškis, - balsas tikrai girdėtas, tik bijau spėt, kam priklauso. 

- Taigi aš tavo buvusi klasiokė Danguolė. Nejau taip smarkiai pasikeičiau?.. 

- Danguolė! Ak, kad tave paibelis, sakau, kas čia tokia drąsi ir be ceremonijų... Imk, pasitaikyk šitaip, šimtą metų nesimačius, - išsyk atsipalaidavęs žvaliai sušneko Jonas. - Nagi, duokš delną, pasisveikinkim. 

Dviejų susiglaudusiu laivukų šonai tykiai brūžinasi, du jauni žmonės stipriai spaudžia vienas kito ranką. Paskui žvejukui parūpsta sužinot, kur klasės draugė plaukusi, kaip čia atsiradusi. 

- Plaukiau pas tetą, bet dabar nebeplauksiu niekur, nebegaliu. 

- Tai mat sutrukdžiau, norėč ir dar patrukdyt. Savo gyvenimus papešiotumėm, žalias lankas prisimintumėm... 

- Ne dėl žalių lankų nebeplauksiu, dėl daug svarbesnio reikalo. Matai - esu sugauta, dabar turėsi mane neštis namo, na, vestis. 

- Tai kad aš negreit, dar sugrįš pusbrolis. 

- Nieko, palauksiu. Kitos žuvelytės irgi laukia. Tėvukams pasakysi, kad ištraukei mergą ir dabar turėsi pačią. 

- Na, Danguole, tu ir skaldai, na, ir duodi... Nepasikeitei anei kiek. 

- Nieko aš neskaldau, aš visai rimtai. Kabinaus, kabinaus anais metais, niekaip neprisikabinau, paskui susigalvojai išsipyškint akis, miestuos išdūmei - visai atitrūkai. O aš irgi išdūmiau, tik per atostogas pasirodau... Žvalgiaus, ieškojau - nėr baltam sviete tokio kaip Jonelis... Maniau, taip ir paliksiu sena merga, bet pasirodo - yra Dievas, yra! Pagaliau bus pasisekę - patsai savo rankomis sumeškeriojai... 

- Juokauk, juokauk toliau, padūkėle tu, moki pralinksmint, moki... 

- Ot ir nejuokaunu, ot ir iš tikrųjų... Nereikėjo pasigaut, aš čia niekuo dėta... Kas paleidžia gerą žuvelę?.. 

Jonui Neregiui jau daros nebeaišku - erzina, juokauja ar nejuokauja... Net mintelė galvon trinktelėjo: "O gal čia mano tikra laimė šitaip, per juokus glėbin spraudžiasi?.." 

- Tai ko čia, ponuli, raukai kaktą? Ko raudonuoji? Nežinau, ką ir daryt reikės su tokiu užaušėliu, su tokiu stuobriu... Nagi laužk tą savo kablį. 

- Tai kad matai jį reikia suimt iš abiejų rūbo pusių... 

- Rado žmogus bėdą... Kas reikia, tą ir daryk. Svarbu, kad sijonas liktų sveikas. Sakiau - naujai pasiūtas. 

Viena išraudusio Jono sauja valu nuslenka prie blizgės, kita ieško antros sijono pusės. 

- Oi, nekutenk, nekutenk! Negaliu kaip bijau kutenimo. Ir žiūrėk, nulaužto smaigalio Danguolės šlaunytėn neįvaryk. Oi, kaip kuteni, oi!.. 

Ir sulig tais žodžiais per vandenis nuskardena, nuaidi su žavingais spygčiojimais sumišusi nauja kvatonė... 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]