LASS LITERATŲ KŪRYBA

Edmundas POCIUS

 


SMEGDUOBĖ 

Petro moteriškė pakėlė aliarmą. Paleido sireną, o akys staiga tapo panašios į neblaivaus patrulio vairuojamos mašinos švyturėlius. Pagaliau visa tai susikristalizavo į:"Kad tu kur skradžiai žemę prasmegtum... tu..." 

Petras taip ir padarė. Toje vietoje atsivėrė smegduobė. Gerai, kad mudu su Jonu stovėjom atokiau, tai tik stryktelėjom kiek į šalį, Petro pati kvyktelėjo ir daugiau nieko neįvyko. Tada aš žvilgtelėjau į Joną, Jonas dėbtelėjo į mane, o Petrienė - į dangų. 

- O dangau, - ėmė melstis. - Tai kaipgi čia dabar? Aš, vadinasi, ką - per kiemą nebegalėsiu pereiti, nerizikuodama įsiversti į tą... 

- Bet rimtai, - pademonstravo supratimą Jonas. - Juk taip galima ir koją išsisukti. 

- Ne, jau visai... O užpakalio išsinarinti negalima? Koją... Ar pagalvojat jūs, kad aš galiu įkristi pas šitą... 

Priblokšti tokios neapsimestos kolizijos, mudu su Jonu tylėjome. Tak tak tak - ėjo sekundės, o faktas stūksojo sau, kaip stūksojęs, - smegduobė, smegduobėje Petras ir reikia skubiai kažką daryti. 

Darėme. Nuėjome į savivaldybę, taip ir taip, sakome, smegduobė, smegduobėje Petras ir reikia skubiai kažką daryti. 

- Taip... Reikia... - sumurmėjo atsakingojo kėdėje stipriai įsitaisęs tas, kas paprastame gyvenime atlieka visai kitokias funkcijas ir nėra toks labai atsakingas. Bet čia buvo. - Tik, matote, mes nesame karstinių reiškinių zonoje ir pagal galiojančias instrukcijas negalime nieko imtis. 

- Bet Petras juk ne karste, - žioptelėjo Jonas. 

- Ir ne zonoje, - paaiškinau. - O smegduobėje. Ir, ko gero, smenga toliau. Smenga ir smenga, - nubraukiau ašarą. 

- Betgi tai puiku, - nudžiugo kėdėje įsikomponavusi substancija. - Įsivaizduokit, koks sąmyšis kils mokslo pasaulyje, kai jūsų Petras pasieks Žemės centrą. Iki šiol dar niekam nepavyko to padaryti, va taip, va. 

Dabar jau žioptelėjome abu. O kadangi vis tiek reikėjo susičiaupti, tai padėkojom ir parskutom namo. Tai mat koks tas Petras. Vienas... Pats vienas užsimanė susišlamšti visus neregėto pasiekimo moksle laurus. 

- Gyvatė, daugiau nieko, - liejosi per kraštus nuoskauda. 

- Rupūžė, nėr ką ir sakyt, - nuoskaudai akompanavo pasipiktinimas. 

Įsivaizdavome, kad Petrui paskyrė Nobelio premiją, ir ėmėme nagrinėti, kaip jis, rupūžės ir gyvatės hibridas, eisiąs jos atsiimti. Gal ir visai smagu bus. 

Taip ir parėjome. Pakeliui dar užsukome pas Petrą - juk vis tiek kažkaip... 

- Klausyk, ar tu dar ten? - pasilenkęs prie smegduobės, riktelėjau. 

- Aišku, kad ten, kurgi daugiau? - atsiliepė Petras. 

- Negali būti... Ir kaip ten? 

- Nieko. Normaliai. Niekas nekaukia. 

- Na, gerai. Bet kaip tu taip... Nes mums savivaldybėje sakė... - Ir labai populiariai paaiškinau, ką mums sakė savivaldybėje. 

- O jei tu ką nors rasi tame Žemės centre, tai tikrai su mumis nepasidalinsi, - dar pagraudeno ir Jonas. 

- Bet aš juk nė jokiame ne centre, - informavo Petras. 

- Tada gali būti, kad mums tiesiog kvailai pakalbėjo? - rimtai suabejojau. 

- Kvailys, - iš gilybių atsiduso Petras, - ne tas, kuris kvailai pakalba, o tas, kuris... ar kažkaip panašiai, neatsimenu. Taip vienas protingas ir žymus žmogus pasakė. 

Aš pažiūrėjau į Joną, Jonas - į mane. Ne, tikrai - Jonas taip dėbtelėjo į mane, jog akimoju sumečiau - rodos, aš tą protingą ir žymų žmogų pažįstu. Dėl visa ko, aišku, reikia pasižiūrėti. Va, pareisiu namo - prieškambaryje yra veidrodis - ir pasitikrinsiu. 

 

Valentino AJAUSKO piešinysBE RYŠIO 

Nuėjau pas Petrą. Kažko man ten prireikė, tai ir nuėjau. 

Tačiau vietoj Petro susivėlusios fizionomijos duryse pasimatė kitkas - nei šis, nei tas. Bakstelėjo mane dygiu žvilgsniu. Suskaudo. Pasikasiau. 

- O... A... Šitą... Kur Petras? 

- Petras išjungtas, - atsakė nei šis, nei tas. - Arba yra už ryšio zonos ribų. 

Hm... Hm... Hm... 

- Aha-a...O kas tuomet jūs būsite per...? 

- Aš būsime per Petro žmoną, - pasakė kitkas. 

- Negali būti - Petras neturi žmonos. Vakar tai tikrai neturėjo. 

- O šiandien jau turi. 

Ir todėl yra išjungtas, mintyse nutęsiau, pajutęs, jog dar kiek, ir pats būsiu išjungtas. Todėl paskubom pasitraukiau už ryšio zonos ribų. Išvis mums, protingiems žmonėms, nėra ką veikti toje zonoje. 

Gerai, bet Petrą kažkaip įjungti reikia. Kaip ten būdavo - nori įjungti kokį televizorių ar ką - neįsijungia. Tada tvarkingai stukteli kumščiu - įsijungia. Kartais įsijautęs net perdega. O ką - gal ir visai nieko, turėtų padėti. Tiktai reikia pasikonsultuoti su Jonu ir, svarbiausia, viską padaryti tyliai. 

Jono namelio tarpduryje Jono nebuvo. Tai anaiptol nereiškia, kad visai nieko nebuvo, tačiau tam, kas buvo, taip greitai nesukrapščiau tinkamo pavadinimo. 

- Na? - tarsi būtų išsiveržęs nedidelis vulkanas. 

- O... gerai, o Jonas kur? 

- Jonas be sienų, - vėl sudrebėjo langų stiklai. 

Nu, nu - juk nei gydytojas, nei žurnalistas ir jau be sienų. Dėl viso pikto perliejau žvilgsniu netoliese esančius konteinerius - nieko. Ir niekur nieko. "O jūs kas per?.."- norėjau riktelėti, tačiau laiku susičiaupiau ir neriktelėjau. Juk jei jau lieki kvailio vietoj, geriausia tai daryti tyliai. 

 

PRAEIS 

Ar tiktai ne apie rojų, 

Kurį semtum kibirais, 

Nemigo naktim svajoji? 

Pasvajosi, ir praeis. 

 

Lyg nutrūkęs nuo pakinktų, 

Nesutramdomas darais. 

Kartais šitaip noris rėkti... 

Tai parėk. Tikrai praeis. 

 

O nuščiuvęs pagailėsi, 

Kam problemą sau varais. 

Tik tylėsi ir tylėsi. 

Ir tylėk - pakol praeis. 

 

Į kažką tave jau maino, 

Į kažką tave iškeis. 

Ir jauti - kažkas užeina. 

Ak, palauki, kol praeis. 

 

Apkabint visas galėtum 

Savo bicepsais stipriais - 

Jei mylėti, tai mylėti. 

Bet ir tai turbūt praeis. 

 

Gal kad visos dienos šventė, 

Vyšnios žydi, ir gerai - 

Taip užsimanei gyventi... 

Stop - praeiti tai praeis... 

 

KIOSKAS 

Lyg medis, įsikibęs žemės, laukiu, 

Ganydamas gerokai alkstančias akis. 

Užmetęs žvilgsnį - ant kabliuko jauką - 

Graudžioj vilty skęstu - o gal užkibs? 

 

Bet tavo kioskas stovi uždarytas, 

Ir tu jau bankrutavusi dingai. 

Tačiau vis tiek išaušo naujas rytas, 

Tik aš keistai galvojau - bus kitaip. 

 

Norėjos rėkt. Bet nuplaukė pavėjui 

Tas sielos šauksmas. O ir aš kartu 

Plaukiau... Praeiviai tik kažko žiūrėjo 

Linksmai taip į mane. Bet tiek jau to. 

 

Nenusimink - pakelsiu aš jiems vėją, 

Pakelsiu dar ką nors, gal net minias, 

Kad šitaip mokesčiais tave apdėjo, 

Jog tau nebereikėjo net manęs. 

 

Ne mūru už tave, o plienu stosiu 

Ir jau žinau, kas bus toliau (beveik) - 

Į tavo verslą meilę investuosiu 

Ir nė kontrolinio paketo man nereiks. 

 

Tegul net išvarys mane iš NATO 

Ir iš Europos pasakys man eit - 

Ir eisiu. Ir gerai. Bet Dievas mato - 

Tik su tavim aš eisiu. Būtinai. 

 

Per sieną nebevaikščiosiu, o skrisiu, 

Legalizuosiu kontrabandą ir 

Kai tavo kioską vėl atidarysiu, 

Tave nelegaliai priimsiu dirbt. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]