BRAILIO RAŠTAS IR MES

Henrikas STUKAS

KITOKS

- Vaikeli! Nejau tu ir vėl nori išvykti? Gerai pagalvok, ką darai. Šitiek metų buvai atskirtas nuo mūsų. Kiekgi tau teko iškentėti! Juk nelengva dalia, kai diena iš dienos tave supa vien neregiai... 

Motina, trumpam nutilusi, įdiržusia nuo darbo ranka skarelės kampučiu šluostė akyse sublizgusias ašaras. Šiek tiek nurimusi, gailiai atsidususi kalbėjo toliau: 

- Aš iki šiol regiu tą patį vaizdą: šviesos nutviekstuose koridoriuose būreliais stoviniuoja jaunuoliai ir mergaitės. Jie tokie gražūs, balsingi, išauklėti, bet... Už ką gailestingasis dievulis juos nubaudė? Jie gi akli kaip siena. Pagaliau tu baigei tą mokyklą. Įsidarbink, uždirbk duoną savo rankomis. Vesi, sukursi šeimą. Bus kas tavim pasirūpina. Vaikeli, kam tau, nematančiam, mokslai? Nejaugi tau dar negana? 

Motinos žodžiai jau kelintą dieną gauste gaudė mano galvoje. Jie lyg įkyraus varpo dūžiai pamažėle smelkėsi į ausis, vėliau kilo į pakaušį, o iš jo pamažėle leidosi žemyn, skaudžiai žeisdami širdį bei jausmų stygas. Niekaip negalėjau patikėti, kad man brangiausias žmogus neįvertins ir nepalaikys siekio - būti mokytoju.  

Pirmą kartą nepaklausiau mamos. Brolio lydimas atvažiavau į Vilnių. Pedagoginio universiteto centrinis pastatas dunksojo ant Neries kranto, šalia - studentų bendrabučiai. Nuotolį nuo universiteto rūmų iki gyvenamųjų patalpų skaičiavau žingsniais. Visa tai dariau, nes tvirtai žinojau - čia studijuosiu. Puikiai supratau, jog į paskaitas teks vaikščioti vienam. Stengiausi mintyse susidaryti pastato planą. Išsitraukęs lentelę šį tą pasižymėjau. Brolis kantriai lydėjo mane, dėmesingai padėdamas prisijaukinti dar nepažįstamą erdvę. 

Susipažinę su pastatu patraukėme ieškoti stojamųjų egzaminų komisijos kabineto. Teko pildyti anketą. Ją užpildžiau brailio raštu, o brolis - įprastiniu. Stojamųjų egzaminų komisijos narė peržvelgusi anketą tarė: 

- Jūs nematote, o pasirinkote humanitarinius mokslus. Humanitarui tenka daug skaityti. Skaityti jūs negalite. Todėl jūsų prašymo aš nepriimsiu. 

Iš pradžių nesupratau išgirstų žodžių prasmės. Tik praėjus pirmam šokui, galvoje tvinkčiojo vienas žodis - NEPRIIMA. Burnoje pajutau salsvą šleikštulį, rankos ir kojos pradėjo virpėti. Norėjosi kuo greičiau sprukti ir užmiršti nesėkmę. Gal ir būčiau taip pasielgęs, jeigu ne viduje suskambėjęs įsakmus balsas - KOVOK! Pats nepajutau, kaip ant komisijos stalo su kurtinančiu garsu nukrito lentelė. Tai mane pažadino iš snaudulio. Plūstelėjusi adrenalino banga mėgino padaryti savo juodą darbą. Ir vėl viduje suskambo - NESIKARŠČIUOK. 

Nukritusios lentelės sukeltas triukšmas atkreipė į mus visų dėmesį. Priėjusi stojamųjų egzaminų komisijos pirmininkė pasiteiravo, kas nutiko. Komisijos narė trumpai išdėstė reikalo esmę. Neiškentęs įkišau ir aš savo trigrašį: 

- Leiskite laikyti stojamuosius egzaminus. Tik egzaminuojantys dėstytojai nuspręs, ar būsiu vertas studento vardo. 

Pirmininkė ilgokai tylėjusi pusbalsiu ištarė: 

- Priimkit dokumentus. 

Pagaliau aš studentas. Iki šiol negaliu užmiršti tos pakilios nuotaikos ir virpulio, su kuriuo pirmą kartą įžengiau į šurmuliuojančią, klegančią amfiteatrinę auditoriją. Uoslę dirgino kažkoks malonus, kutenantis kvapas. Lyg senos medienos sumišusios su vašku. Atsisėdęs išsitraukiau lentelę ir kelis sąsiuvinius. Pasiruošiau pirmą kartą konspektuoti. Jaudinausi, mintyse sukosi bendrabutyje išgirsti vyresnių studentų žodžiai: "Saugokitės, rytoj eisite pas kirvį. Oi, čirkšite per jo seminarus - lyg spirgas keptuvėje. Patikėkit, fuksai, ne vienam senis kraują nuleido ir tik dėl jo stipkės nuplaukė". 

Tada dar nesupratau žodžio "kirvis" reikšmės. Įtariau, jog kalbama apie labai griežtą ir reiklų senyvo amžiaus dėstytoją. Mano mintis nutraukė staiga nutilusi auditorija. Išgirdau lėtus žingsnius ir pasisveikinimą. Dėstytojas be didesnių įžangų pradėjo paskaitą. Puoliau konspektuoti. Auditorijoje suskambo sparnelio melodija. Man ji buvo įprasta. Konspektuodamas nugara pajutau kažką neįprasto. Sprandas ir ausys pradėjo kaisti. Mane apniko jausmas, lyg šimtai žvilgsnių varstyte varstytų. Įsigilinti į šį jausmą nebuvo laiko. Vos spėjau užsirašinėti dėstytojo mintis. Tiksliau sakant, nespėjau. Supratau, jog be trumparaščio neišsisuksiu. Sukau galvą, kaip geriau trumpinti žodžius. Nusprendžiau dažnai kartojamus valstybių pavadinimus rašyti viena raide, kai kurių žodžių rašiau tik pirmus skiemenis. Konspektuodamas vos spėjau keisti sąsiuvinio lapus. Sparnelį laikantis pirštas sudrėko nuo prakaito. Skubėdamas kartais išdurdavau ne tuos taškus. Taisyti laiko nebuvo. Dėstytojas nelaukė. Jis be jokio atokvėpio pasakojo apie man dar nežinomus dalykus. Tiesa, kartais jis nutildavo ir lyg kažko suklusdavo. 

Įsigilinęs į brailio trumparaščio paiešką ne iš karto supratau, kas vyksta auditorijoje. Dėstytojas vis dažniau ir dažniau sustodavo. Per trumpą atokvėpio akimirką stengiausi atpalaiduoti sparnelį laikantį pirštą. Išgirdęs balsą vėl puldavau darbuotis. Rašydamas pajutau, jog dėstytojo balsas irzta. Iš pradžių jo balse suskambo vos juntamos nepasitenkinimo gaidelės. Vėliau nepasitenkinimas peraugo į suirzimą, galiausiai į pyktį. 

Staiga dėstytojas, nebaigęs sakinio, pratrūko: 

- Jums čia ne mokykla. Atminkite, kolegos, jog jūs esate aukštosios mokyklos studentai. Jūsų niekas varu nevarė. Čia mokomasi, o ne užsiimama vėjais. Kodėl man trukdote? Kas tušinuku beldžia į stalą? Dar kartą išgirsiu, tikrai turėsite rimtų nemalonumų. 

Dėstytojas piktai atsidusęs tęsė paskaitą. Vėl konspektavau, bet neilgai. Netikėtai išgirdau garsų pliaukštelėjimą. Dėstytojas nesitverdamas pykčiu rikte suriko: 

- Ar aš jūsų neįspėjau! Kas vėl beldžia? 

Auditorijoje įsivyravo mirtina tyla. Niekas neprisipažino. 

- Niekingi bailiai, nesubrendėliai. Iš čia sėdinčiųjų šimto dvidešimties neatsirado nė vieno tikro vyro. Subrendusi asmenybė atsako už savo veiksmus ir prireikus nesislepia už draugų nugarų. 

Klausydamas monologo viską supratau. Širdis krūtinėje pradėjo pašėlusiai plakti. Pajutau, kaip veidą muša raudonis. Nežinojau, kaip elgtis. Svarsčiau ir nesiryžau prisipažinti. O dėstytojas dar kartą pakartojo: 

- Jūs, bailiai, neatsakantys už savo veiksmus. Po kelerių metų turėsite savo auklėtinius, kaip jiems pažvelgsite į akis? Gaila... 

Sukaupęs paskutinius valios likučius, linkstančiomis iš baimės kojomis atsistojau iš savo vietos. Drebančiu iš susijaudinimo balsu pratariau: 

- Dėstytojau, dėl keliamo triukšmo esu kaltas. Aš nematau, todėl esu priverstas rašyti brailio raštu. O juo tyliai rašyti neįmanoma... 

Ištaręs šiuos žodžius pats nepajutau, kaip susmukau ant suolo. Akyse sužibo nuoskaudos ašaros. 

Auditorijoje įsivyravo slogi tyla. Visiems tai buvo šokas. Po kiek laiko išgirdau žodžius: 

- Kolega, atleiskite man, senam, už mano netaktą. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]