PARODOS

Valentinas ČYŽAS

PATEISINO LŪKESČIUS

Daugiasluoksnės traukos provincija

Tikras vilioklis tas Kauną ir Klaipėdą jungiantis kelias. Turtingas piliakalniais, pilimis, didingais bažnyčių kuorais, memorialinėmis žymių kraštiečių sodybomis ir viena už kitą vaizdingesne Nemuno panorama. Mielai jį renkasi smalsūs moksleiviai, istorikai - visi, kam dar nesvetima pasididžiavimo verta Tėvynės praeitis. Ne mažiau šis kelias patrauklus meno mėgėjams, pramogų verslo atstovams, profesionaliems kolektyvams ar pavieniams atlikėjams. Mat, be pakeliui drebintų miestelių ir seniūnijų kultūros namų, Jurbarke jų laukia dvi rajono kultūros centre ir savo istoriją turinčioj cerkvėje įsikūrusios koncertų ir parodų salės. Kai šalia viena kitos šitiek erdvės, nenoromis kyla mintis - vietinis žiūrovas tikrai turi iš ko pasirinkti.

Vilties ir nerimo kupinos dienos

Vos išgirdus apie gimtinėje kiek ilgėliau apsistojančią neregių meninio ugdymo parodą "Liečiu - matau", nerimo virpuliukas įsismelkia sielon. Vis nedavė ramybės mintis - ar būsime kraštiečių suprasti? Juk šitiek jie matę, šitiek girdėję... Atidarymo šventė tiek parodos organizatorius, tiek rajono neregių ir silpnaregių aktyvą nuteikė viltingai. Tądien čia buvo galima sutikti vaikų meno studijos, moksleivijos, literatų, pedagogų, kultūrologų, muziejininkų pulkelius, kurie sudarė bendrą, gerokai daugiau nei pusšimtį siekiantį pačių smalsiausių miestiečių būrį. Apie šios parodos atidarymo šventę iliustruotais, vienas už kitą dvasingesniais rašiniais kraštiečius operatyviai supažindino vietinė žiniasklaida. Suprantama, visa tai šaunu, bet šventės juk ateina ir praeina, o kas toliau? Štai klausimas, kuris ir vėl nerimo virpuliuku nuvilnijo per sielą. Juk netradicinei parodai cerkvės erdvėje lemta sulaukti vis labiau įsibėgėjančio pavasario. Gerąja naujiena "sergantiems" šios parodos propagavimo visuomenėje liga būta kovo dešimtosios. Tądien parodų ir koncertų salėje vyko įspūdingas poezijos ir muzikos vakaras, skirtas Bernardo Brazdžionio 100 - osioms gimimo metinėms pažymėti. Išskirtinei mūsų poezijos pasaulyje asmenybei skirtas renginys, be abejo, sukvietė kur kas gausesnę auditoriją nei mūsiškės parodos atidarymo šventė. Nuoširdžiai tikiu, kad vakaro dalyviai bent žvilgsniu kitu prisilietė ir prie parodos "Liečiu - matau", gaubusios juos toje pačioje salės erdvėje. Gali būti ir taip, kad ne vienas jų, nutaikęs laisvesnę savaitgalio valandėlę, kartu su šeima dar grįžo kur kas atidesnei parodos "studijai". Gal net išsinešė iš jos visai kitą požiūrį į negalią turintį žmogų ir ateityje naujai traktuos jo kasdienį buvimą šalia. Viltingas nerimas, abejonės mūsiškės parodos tikslų sėkme, jau besibaigiant jos viešnagei Jurbarke, paskatino praverti masyvias Jurbarko krašto muziejaus duris. Užpraeito amžiaus dvasia tebealsuojančio statinio erdvėje sutikau muziejininkę, edukacinių programų koordinatorę Adeliją Meizeraitienę. Su ja ir pasidalinau savuoju nerimu.

Pasirodo, mes įdomūs ne vien tik sau

- Suprantu aš jus, juk paroda - neregiams, o iššūkis - matantiems, - pradėjo pokalbį muziejininkė. - Vos išgirdus, kad 2007 metai Europoje paskelbti lygių galimybių visiems metais, nuodugniai svarstėme, kuo mes galime prisidėti prie šios europinės idėjos. Kai supratome, kad žymiausių tarpukario Lietuvos dailininkų tapybos darbai šiuolaikinių menininkų pastangomis pritaikyti neregių meniniam ugdymui, mums bus pats tas, parodą "Liečiu - matau" maloniai pakvietėme į svečius. Tuo pat metu patys intensyviai pradėjome rengti pirmąkart netradicinę edukacinę programą, - paslaptingai šypteli ponia A. Meizeraitienė. Rajono savivaldybės švietimo skyriaus vedėjas Antanas Gvildys palankiai sutiko mūsiškį projektą, o mokyklų direktorių pasitarime, suderinus edukacinių užsiėmimų grafiką, atokiau besimokantiems pagelbėjo transportu - džiugiai vieną po kito faktus beria pašnekovė. Parodos "Liečiu - matau" atidarymo šventės maišatyje kiek nedrąsūs moksleiviai su kaupu "atsigriebė" per dailės, etikos, tikybos, pilietiškumo ir kitas pamokas bei ugdomąsias valandėles atėję į muziejų. Čia, koncertų ir parodų salės erdvėje, unikalios ekspozicijos apgaubti, niekieno nevaržomi, jie galėjo, kiek tinkami, grožėtis žymiausių dailininkų darbais, jų atitikmenimis regėjimo negalią turinčiam žmogui, - savoj stichijoj pasijutusi ir mane suintrigavusi muziejininkė tęsia pradėtą monologą.

Pirmiausia tai būta Jurbarko A. Giedriaus - Giedraičio gimnazijos, Vytauto Didžiojo ir Naujamiesčio vidurinių mokyklų moksleivių. Kiek atšilus orams juos pakeitė Viešvilės, Juodaičių, Vadžgirio, Skirsnemunės J. Baltrušaičio pagrindinių mokyklų vaikai, net Jurbarko seniūnijos mokyklėlės - darželio ugdytiniai, kartu sudarę beveik pusę tūkstančio rajono jaunesniosios kartos atstovų. Suprantama, jaunimas nebuvo paliktas vienas sau - edukacinių valandėlių metu šalia buvę mokytojai, muziejininkai provokavo juos diskusijoms, įspūdžių dalinimuisi, išgyvenimų raiškai. Visi jie imlūs, smalsūs, toli gražu ne iškart įsitikiną savo bendraamžių iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro keramikos darbelių autentiškumu, bet paminėjus, kad jiems vadovavo patyręs keramikas Vygandas Vasaitis, - patikėjo. Čia pat, ekspozicijos aplinkoje, vaikams kilo pirmi klausimai, kuo jie galėtų prisidėti prie šio ugdymo centro vaikų meninio suvokimo ir ar būtų suprasti. Čia jau daugiau dailės ir technologijų mokytojams skirtas klausimas, bet jame - ir pirmi vaikų gerumo, atjautos daigai. Ateityje muziejininkai tikisi, kad, padedami moksleivių, technologijų, dailės mokytojų, galės parengti analogišką pagalbos akliesiems ir silpnaregiams ekspoziciją, supažindinančią su kraštiečių dailininkų darbais.

Pavasarėjančiame parke, ieškodami atgaivos, muziejų aplankė kur kas daugiau nei pusšimtis mamų su atžalomis ar ištisos šeimos. Taigi unikali paroda "Liečiu - matau" Jurbarke visiškai pateisino lūkesčius.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]