LASS LITERATŲ KŪRYBA

Stasys BABONAS

ŽUVŲ GYVENIMAI ŠULINYJE

(Ištrauka iš spaudai ruošiamo romano)

Juodi laukai, juodi keliai... Virš galvos - juodybės plotai: nei mėnulio, nei paklydusios žvaigždės. Tamsybes, kurios aukštai aukštai, ir tos, kurios po kojomis telkšo, vėjo gūsiai ramsto, lyg begalė didžiulių, nematomų šunų, ant užpakalinių kojų atsistoję, snukiais (gal išplėstų akių žiūrėjimu?) neleidžia vienai tamsybei užkloti kitos tamsybės. Horizonte jos jau susiglaudė! Riba, kur susitinka dangus ir žemė, - čia pat. Iš juodumos, iš horizonto išnyra balkšva ranka, melsva (gal šviečianti?) koja. Tikriausiai, batas? Kojos nematyti. Gal juoda koja įgrūsta į šviečiantį batą? Šmėkla... Žmonės apie jas daug kalba. Ne vienas tikino, kad savo akimis regėjo. Dana tik šaipydavosi iš jų... Maskatuoja ranka, šokčioja batas. Kodėl tik vienas? Gal kitą horizontas užklojo? Virš rankos - balkšvas galvos dydžio kamuolys. Šmėklos galva... Nejaugi moteris regi tai, apie ką žmonės kalbėdavo? Žmonės liežuviais veblena, kad... anie susirenka prie rūsio. Rūsį visi žino - tuoj už kaimo, senais topoliais lyg sargybiniais apsuptas pūpso. Kažkas tikino, kad ten buvusios senos senos kapinaitės. Rūsys iš raudonų plytų sumūrytas, storu žemės sluoksniu tarsi kailiniais užklotas. Durų nėra. Metalinės lovos gultas atremtas. Pučiant vėjui, surūdijusių vielų spyruoklės gailiai aimanuodavo. Anie, kurie prie rūsio renkasi, tai kareiviai ir kiti žmonės... Labai dažnai į topolius atsirėmę sėdi, aplink rūsį vaikšto. Rankose laiko išblizgintus ginklus. Šovinių dėklai primena didžiules sraiges. Gali išvysti vieną kitą vyrą, metalo šarvuose užsidariusį. Ilgais kalavijais jie kapoja topolių pumpurus... Prie rūsio atskuba ir moterys. Stiklo (gal ledo?) vėriniai jų kūnus puošia. Jokio kito rūbo! Jaunos. Jų ilgus plaukus vėjas velia, mėnulio šviesa vėl sušukuoja... Čia - ne pasakos. Čia - žmonių kalbėjimai. Žinoma, tik pusbalsiu. Žmonės kalba ir apie didžiulį laužą...Gal tiesa? Šalia rūsio durų yra laužavietė. Ne vienas regėjo didžiulį laužą. Kai danguje nėra mėnulio nei žvaigždžių, aukštos liepsnos stiebiasi į tamsą. Išsipučia lyg burės. Gal apačioje jų - ne rūsys, o neregėtas laivas? Po išskleistomis burėmis sėdi kariai: žvaigždėti, kalavijais ginkluoti, vienas kitas laiko iškėlę kelmus. Ir moterų netrūksta po liepsnų burėmis... Dingo horizontas. Nedrąsi šviesa jį perplėšė. Balkšva. Lyg kapinėse klajojančios mirusiųjų vėlės. Šviesa aukštyn kelia dangaus tamsybę, žemyn spaudžia žemės kelius. Balkšvas žmogus tipena keliu... Gal dieną jo niekas nematys? Ar daug tokių žmonių vaikšto žemės keliais? Šviesoje jie ištirpsta... Kryžių Dana paspartina žingsnį. Pasivys. Padės ranką ant peties. Paklaus, gal labai pavargo? Ar jos ranka pajus keliaujančiojo petį? Gal ten nieko nėra? Gal tik akys taip regi? Dana jo nebijo. Atvirkščiai - jos širdį lyg mažą valtelę šiltos džiaugsmo bangos glaudžia. Balkšvas žmogus - ant galvos užsivertęs šalmą... Nejaugi jis iš tų, kurie prie rūsio ugnį kūrena? Dana pagrobs jo šalmą. Sliekus jame apgyvendins ir pėdins gaudyti žuvų. Grįždama neaplenks Prano sodybos. Mažas žuvytes iš šalmo į šulinį paleis. Ilgai stovės prie paslaptingai ošiančio medžio. Prano namai... Holidi retkarčiais į juos užklysta. Kryžių Dana šulinio vandens į šalmą prisipils. Gers retai, po truputį, lyg vaistus... Šiltos džiaugsmo bangos sūpuoja moters kūną. Tos šilumos, kaip tik tos šilumos jai trūko. Rankų, lūpų, kūno prisilietimo. Ir amžių amžius būti greta... Mažėja atstumas. Bundančio ryto besiraivantis vėjas lyg suglamžytą milžinišką popiergalį link jos stumia... Ką? Kas šalia Danos? Prano šmėkla? Kryžių Dana didžiuliais šuoliais prie balkšvo žmogėno atskuodė, už kepurės stvėrė. Ne šalmas - kepurė... Balkšvas žmogėnas net galvos nekrustelėjo, tipena vieškeliu. Pranas nuėjo! Tikrai, jis. Jo šmėkla... Rankoje balkšvas žmogėnas lamdo kepurę. Iš kur gavo kitą? Kepurės turi šešėlį... Žingsniai turi šešėlius. Ir - keliai. Ir - topoliai, ir... saulė. Kaip atrodo meilės šešėlis? Dana, ar tu amžinai vilksies paskui balkšvą žmogėną? Šešėlis į rūsį įlindo. Negalima žmogui toli nuo šešėlio atsilikti... Moteris viena koja ant mažos pelenų aikštelės užlapatojo. Laužavietė... Balkšvas žmogėnas - rūsyje. Ji į rūsį nesibraus. Laužavietėje stovės. Lauks. Gal rūsyje ne šmėkla, gal jos mylimasis gyvena?

- Pranai, jei tu tikras, prabilk žmogaus balsu. Pranai, aš nieko šioje žemėje nebijau. Nebijau ir pragaro. Dangaus gal bijočiau... Jei ne tu, tai tavo dvasia, tegul ima mane už parankės, tegul veda prie žemės kauburėlio, po kuriuo tavo kaulai guli. Aš kantri, bet daugiau nelauksiu - įlįsiu į rūsį, surasiu tave. Tu nežinai, ką gali moteris, tiek metų troškusi meilės!

Juodame stačiakampyje (durų nėra) sucypsi pelės... Gal taip kalbasi balkšvos šmėklos? Seniai Kryžių Dana buvo sutikusi Praną. Irgi naktį. Sušalusį, drybsantį ant kelio. Netoli ežero... Atkaukė automobilis. Praną išsivežė medikų rūbais vilkintys žmonės. Apie tai Dana ne vienam kalbėjo. Nykščius įremia į smilkinius, delnais mojuoja išgirdusieji. Jie žinojo, kad Pranas Giržadas prigargaliavo šulinyje. Gal pats įkrito, gal Holidi įmetė? Niekas neklausė, kur jo kapas. Tarsi visi žinotų. Prano kapo kaimo kapinaitėse nėra. Gal jis - šulinyje? Dana, praeidama pro šalį, vis įmesdavo tai didesnį, tai mažesnį akmenį. Jais moteris užpildys gelmę. Ir žuvis paleisdavo gyventi šulinyje...

- Pranai, ar tavo akys regi mano širdį? - moteris trypčioja ant mažos pelenų aikštelės. Laužavietė... - Pranai, duok ženklą, kur tavo kapas? Aš gėlių pasodinčiau. Pražydusias aš perriščiau baltu kaspinu... Gražiai atrodytų mūsų vestuvinė puokštė. Pranai, aš sugalvojau - tu vėl tapk žmogumi. Su akim ir su rankom. Kvėpuojančiu... Pranai, duok ranką ir einam pas mane.

Juodame rūsio stačiakampyje sublizga dvi rankos... Pirštai išskleisti. Nejaugi balkšvas žmogėnas, šmėkla, dvasia mūvėjo pirštines? Rankos nejuda. Kažkur toli (gal giliai?) žlegsi vanduo. Nejaugi šmėklų rankos šviečia? Kapinėse žmonės regi klajojančias ugneles. Gal jie regi šmėklų rankų lopinėlius? Šviesa melsva. Kaip aiškiai šviečia! Matosi net delnų linijos. Gal jonvabaliai ant ištiestų iš rūsio gelmės rankų gyvena? Jų daug. Tūkstančiai. Tūkstančių tūkstančiai. Dana išties savąją ranką. Prano ir jos delnai susitiks. Tarp jų jonvabaliai spurdės, apšvies delnų linijas. Virš šviečiančių delnų suboluoja... Iš toli toli, gal iš giliai giliai, artėja trys juodos dėmės ovaliame balkšvume. Dvi viršuje (viena šalia kitos) ir viena apačioje... Kaukė? Gal kaukolė? Riba... Už ribos slepiasi Prano veidas. Gal ne?

Kur Kryžių Dana buvo? Ten netiksi laikas. Ten ištiesta ranka nespaudžia kitos rankos. Tikriausiai ir lūpos nesiglaudžia prie lūpų. Ten - tik šviesos raibuliavimas. Ir šilumos lopinėliai...

Rankomis į šulinio kraštą įsikabino. Kūnas prakaite skendi, lyg didžiulėje, jį atkartojančioje vonioje. Karšta... Gal ji miegojo prie šulinio, po medžiu? Virpa paslaptingas medis. Nejaugi jis gyvas? Ko bijo medis? Prano sodyba... Prano šulinys. Prano medis... Ir - jos. Moteris palinksta virš šulinio gelmės. Rankas lyg nereikalingus baslius į jos tamsybes nuleidžia. Ar čia Prano kapas? Tyliai žmonės kalbėjo, kad jo kūno niekas iš šulinio neištraukė, kad jo sūnelis į šulinį akmenis ritina. Pro Prano Giržado sodybą dažnai prazvimbia žaliojo amerikono "Honda"... Kartais stabteli. Išlenda žaliasis amerikonas iš "Hondos", prie šulinio ilgokai stovi. Gal jis atvažiuodavo aplankyti Prano kapo?

- Pranai, sugrįžk pas mane.

Šulinio gelmė suraibuliavo. Balkšvos bangelės skuba į kraštą, glaudžiasi viena prie kitos. Balkšvas ovalas sušvinta! Gal mėnulio pilnatis padangėse žėri? Balkšvame ovale juoduoja trys dėmės... Kas šviečia į šulinio gelmę? Dar gili naktis... Nėra mėnulio disko. Gal medis skleidžia paslaptingą šviesą? Gal (nejaugi, tiesa?) šviečia Prano veidas? Sapnas...

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]