PORTRETAS

Laima ŽUKAUSKAITĖ

JIS TARSI PAVĖSIS...

Antanas Krutulys buvo vienas iš būrio vilniečių, puoselėjusių lietuvių kultūrą ir kovojusių už gyvo lietuviško žodžio skambėjimą lenkų okupacijos stipriai alintame Vilniaus krašte 1919-1940 m. Tai buvo metas, kada reikėjo tvirtai pareikšti savo tautinę nuostatą ir gelbėti aklavietėje atsidūrusią lietuvių kultūrą. 1936 m. lenkų okupacinei valdžiai uždarius apie 730 įvairių lietuviškų įstaigų, reikėjo kažką daryti, kad neišnyktų lietuviškas žodis, tautinė kultūra. To laikotarpio Vilniaus krašto kultūros istorijoje Antano Krutulio pavardė turėtų būti paminėta, nes jo veikla buvo labai plati ir įvairialypė. Šiandieną muzikologai pelnytai gali tvirtinti, jog Antano Krutulio "Trumpas muzikos žodynas" (1960) yra sudarytas tikrai profesionaliai, laikantis esminių žodyno sudarymo principų. Antrasis šio žodyno naujais terminais papildytas leidimas buvo išleistas 1975 metais. Be šio žodyno negali apsieiti nė vienas nors kiek rimčiau į muzikos studijas žiūrintis studentas.

Ne ką mažiau Antanas Krutulys yra nuveikęs ir medicinos srityje. Pirmajam pasauliniam karui užėjus, Antanas Krutulys buvo mobilizuotas ir baigęs felčerių kursus dirbo karo ligoninėse Daugpilyje, Maskvoje, Minske. Būtent Minske jis kartu su daktarais V. ir D. Alseikomis bei V. Bagdonu ir A. Hagentornu 1918 m. įsteigė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugiją, kuri rūpinosi lietuvių karo pabėgėlių ir tremtinių grįžimu į Lietuvą. Tais pačiais metais karo ligoninė, kurioje dirbo šie gydytojai, buvo pavadinta Nukentėjusių nuo karo šalpos ligonine. Liepos mėnesį jos inventorių pargabenus į Vilnių ir Vilniaus gatvėje suradus tuščias patalpas, buvo įkurta ligoninė ir poliklinika, kurios ūkio dalies vedėjas buvo A. Krutulys. Tuo sunkiu laikotarpiu poliklinika teikė pagalbą paprastiems žmonėms, kariams savanoriams ir belaisviams. Ligoninė gyvavo neilgai - iki 1933 m., tačiau gydytoja V. Alseikienė vien tik kataraktos nemokamų operacijų atliko apie tris šimtus.

Negalime nutylėti ir A. Krutulio pedagoginės veiklos. Daugelis vyresniosios kartos vilniečių Antaną Krutulį dar ir dabar vadina tauriu Mokytojo vardu. 1919 metus mokytojo kūrybinėje biografijoje galime laikyti pradžia ryškių darbų, nuveiktų pedagoginėje ir teatro srityse. Dirbdamas Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijoje, mokytojas subūrė jungtinį chorą, kuris šiuo lietuviams sunkiu metu ėjo į Vilniaus krašto kaimus pėsčiomis dainuodamas lietuvių dainas ir taip skatino kaimo jaunimą dainuoti lietuviškai. O atėjus anksčiau minėtam ypač sunkiam okupaciniam 1936 m. laikotarpiui A. Krutulys ėmė burti meno mėgėjų kuopelę "Milda", kurioje buvo muzikos, dramos, literatūros, šokio ir dailės sekcijos. Surengė daugybę moksleivių koncertų ne tik gimnazijoje, bet ir visame Vilniaus krašte. 1936 -1939 m. mokytojas vadovavo Vilniaus lietuvių artistų mėgėjų teatrui, kuris šiuo laikotarpiu surengė daugiau kaip tūkstantį lietuvių vakarų. Tuo metu tai buvo vienintelis lietuvybės židinys. 1940 m. šį teatrą valdžia suvalstybino ir Vilniuje atsirado jau profesionalus Vilniaus dramos teatras.

Teko A. Krutuliui pabūti ir Vilniaus burmistru. Nors ir nedaug, tik du kartus ir trumpai, tačiau už tai 1945 m. Raudonajai armijai užėmus Vilnių, teko aštuonis mėnesius sėdėti kalėjime. Po to jis pasitraukė iš visuomeninės veiklos ir atsidėjo ūkinei veiklai savo sklype Vilniaus priemiestyje Jeruzalėje, kol 1948 m. buvo pakviestas dirbti akompaniatoriumi ir dėstyti muzikos teorines disciplinas į Vilniaus muzikos mokyklą (šiuo metu Vilniaus konservatorija). Čia jis dirbo iki 1967 m.

Su dainininke B. Grincevičiūte A. Krutulys susipažino Kaune dar 1942 m. pas dailininką Antaną Žmuidzinavičių. Dainininkei 1946 m. persikėlus į Vilnių, bendravimas tęsėsi. Šiuos du žmones siejo nuoširdi draugystė. A. Krutulio muzikinis-teorinis išprusimas galėjo pagelbėti ne vienam muzikantui ir Beatričei taip pat. Dalintis profesine patirtimi yra svarbu bet kokios srities specialistui. Turime prisiminti ir tai, kad Lietuvoje nebuvo jokio muzikinių terminų žodyno. Tačiau ne tik tai siejo šias iškilias asmenybes. Juos siejo ne tik muzika, bet ir išgyvenimai Lenkijoje. Tiesa, mokytojas į Lenkijos Vymyslino mokytojų seminariją įstojo 1901 metais, kurią pabaigė gerokai vėliau, nes buvo iš jos pašalintas dėl dalyvavimo mitinge prieš caro valdžią 1904 m. Beatričė į Varšuvą atvyko gerokai vėliau ir jos patirtis gyvenant pas E. Mlynarskį, be abejo, buvo kitokia. Čia ją supo prabanga, to meto meno pasaulio garsenybės ir "muzikos kalnai". Tačiau svarbiausia, kas šias asmenybes vienijo, - tai nuoširdūs asmeniniai santykiai. Beatričė A. Krutulį vadino Tėčiu. 1972 m. mokytojas apsigyveno pas Beatričę, nes jam stigo kultūrinio gyvenimo, bendravimo ir veiklos, o gyvenant Jeruzalėje dėl amžiaus ir sveikatos tai jam buvo nepasiekiama. Ir kaip mena vyresniosios kartos vilniečiai, mokytojas spinduliavo gerumu ir šiluma. Jo širdies dosnumas pasiliko atmintyje kiekvienam, nors kartą sutikusiam Antaną Krutulį. Tvirtos asmenybės senovėje buvo vadinamos ąžuolais, teikusiais užuovėją šaltyje ir pavėsį - kaitroje. Toks buvo ir mokytojas Antanas Krutulys.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]