NAUJOS KNYGOS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

PAGERBTI ŠIMTAMEČIAI

"Ši knyga apie tris kauniečius - Vincą Lukoševičių, Alfonsą Valašiną, Kazimierą Mirinauską, garsius savo darbais, atsidavimu neregių reikalams, išsiskyrusiais iš kitų savo ryžtu ir darbais. Jie - mūsų šimtamečiai ąžuolai, Lietuvos aklųjų sąjungos pamatų kūrimo liudininkai ir svarbių jos veiklos sričių pradininkai. Šie trys žmonės, kartu su neregiais gyvenę neramiame, sudėtingame dvidešimtajame amžiuje, nusipelnė mūsų pagarbos ir atminimo."

Tai mintys iš Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) direktorės Jadvygos Kuolienės sudarytos knygos "Atminimo verti", kuri kovo 7-ąją buvo pristatyta kauniečiams. Renginį pradėjusi LAB Kauno filialo vedėja Irena Blaževičienė pasidžiaugė: neužmiršti žmonės, Aklųjų ir silpnaregių sąjungos veiklos istorijoje palikę ryškų pėdsaką. Juos artimiau pažinti padės išleista knyga. Į knygos sutiktuves susirinko buvę mokiniai, žmonės, pažinoję jos veikėjus, šeimų nariai: Sofija Lukoševičienė, Alfonso Valašino dukros Aldona, Gražina, Milda.

Jadvyga Kuolienė savo kalboje akcentavo, kad visi trys knygoje aprašyti žmonės yra kauniečiai, gyvenę vienu metu, kad likimas panašiai visiems atseikėjo metų gyventi, kad kiekvienas savaip prisidėjo tobulinant mūsų gyvenimą: A. Valašinas darbavosi švietimo baruose, Kazimieras Mirinauskas mokė neregius ir silpnaregius pynimo amato, Vincas Lukoševičius aktyviai prisidėjo prie LASS kūrimosi, buvo pirmojo aklųjų suvažiavimo delegatas, pirmasis neregys masažuotojas.

Tarsi prisiminimas apie anų dienų darbus ir žmones iš kompaktinės plokštelės nuskambėjo šių trijų kauniečių balsai. Prisiminimais dalijosi Valentinas Vytautas Toločka išryškindamas kiekvieno iš trijų išskirtinumą, savitumą, svarbiausius biografijų ir gyvenimo momentus.

Artimai pažinojęs V. Lukoševičių Stasys Babonas buvo tos nuomonės, kad šis žmogus nėra iki galo įvertintas, o jo parašyta knyga "Sunkiais gyvenimo keliais" yra ne tik išsamus pasakojimas apie savo gyvenimą, veržimąsi į šviesą, organizuotą aklųjų veiklą, bet ir labai ryškus anuometinio aklųjų instituto gyvenimo paveikslas. Visi susirinkusieji savo rankomis palietė V. Lukoševičiui 1938 metais duotą masažuotojo pažymėjimą, kurį jis, S. Babono paprašytas, padovanojo būsimajam aklųjų muziejui. Šiandien pažymėjimas saugomas LAB Kauno filiale.

A. Valašino mokinė Zita Klibavičienė apibūdino savo vokiečių kalbos mokytoją kaip itin rimtą, santūrų, puikų savo specialybės žinovą. Pedagogas turėjo neišsenkamą kantrybę, net ir keisčiausi vaikų bei paauglių pokštai nesutrikdydavo jo dvasinės pusiausvyros. A. Valašinas tiesiog buvo įsimylėjęs savo darbą, mokėjo ne tik vokiečių, bet ir švedų, ispanų, lotynų, anglų ir kitų kalbų.

Šių eilučių autorei teko bendrauti su šiuo pedagogu: kai prireikdavo pagalbos verčiant tekstus iš vokiečių kalbos, šis šviesuolis niekad neatsisakydavo padėti. Priešingai, jis džiaugėsi, kad kažkas domisi užsienio kalbomis. Ir išėjęs į pensiją, mokytojas neužsidarė namuose. Kartą per savaitę kauniečiai vietinio radijo klausytojai girdėdavo pasakojant apie akluosius pasaulyje, apie aklųjų mobilumo skatinimą, prisitaikymą prie aplinkos.

A. Valašinas buvo susižavėjęs esperanto kalba ir tuo stengėsi užkrėsti kitus. Kaune subūrė esperantininkų būrelį mokykloje, vėliau LAD Kauno GM kombinate. Dukra Aldona savo tėvą prisiminė nuolat dirbantį, užsiėmusį ir be galo rimtą. Auklėdamas balso nekeldavo, bet, neduok Dieve, nutildavo, tada dukros žinojo - tėvelis tikrai supykęs.

Daug palankių atsiliepimų išgirdome apie pynimo pradininką K. Mirinauską. Kalbėjusieji kaip vienas teigė, kad šis meistrų meistras Kauno aklųjų institute užsibūdavo nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro. Rūpestingas, dėmesingas pedagogas ne tik mokė akluosius pynimo iš vytelių ar lankstymo iš popieriaus bei pjaustymo iš kartono, bet medžio ir kitų darbelių. Jam dažnai tekdavo pavaduoti ir tuometinį aklųjų instituto vedėją Petrą Maldeikį. Ir lietuvių kalbos išmoko dirbdamas su aklaisiais. K. Mirinausko aktyvumas, atsidavimas akliesiems stebino auklėtinius, o pynimo iš vytelių amatas ir šiandien prieinamas bei patrauklus, jo pradėtą veiklą tęsia kiti.

Knygos pristatymas labiau panašėjo į prisiminimų vakarą - visiems norėjosi pasidalyti ano meto įspūdžiais, susijusiais su jiems artimų žmonių vardais, darbais, įtaka tolimesniam gyvenimui. Reikia tik džiaugtis, kad atminimo verti žmonės gali ir turi būti prisiminti, deramai pagerbti.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]