IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

Juozas VALENTUKEVIČIUS

GYVENIMAS ĮPRASMINTAS KŪRYBOJE

Kovo 3 dieną sukanka 80 metų, kai gimė (1927) Julija Baranauskienė, tautodailininkė, literatė. Ši moteris savo meniniais sugebėjimais išgarsėjo ne tik Jurbarke ir jo apylinkėse, bet dėl savo talento tapo žinoma visoje šalyje.

J. Baranauskienė gimė 1927 metais Kampiniuose, Šakių rajone. Lankė Katilių pradžios mokyklą, ją baigė 1939 metais. Po mokyklos baigimo tėvų ūkyje dirbo įvairius žemės ūkio darbus. Iš tėvo paveldėjusi sumanumą, išradingumą ir smalsumą išmoko daug ir įvairių žemės ūkio darbų. Tačiau sovietų valdžiai šeimos verslumas ir ūkininkavimas nepatiko - šeima buvo pripažinta nelojalia naujajai valdžiai. 1947 m. Julija su tėvais sovietinių okupantų buvo ištremta į Sibirą - Tiumenės sritį. Negalėdama susitaikyti su tremtinės dalia ir sunkiomis gyvenimo sąlygomis po metų ji pabėgo atgal į Lietuvą, bet okupantų valdžia ją sučiupo ir vėl ištrėmė į Sibirą. Tremtyje teko gyventi net iki 1960 metų, ten sukūrė šeimą, augino du sūnus. Grįžusi į Lietuvą su šeima apsigyveno Šakiuose, pradėjo dirbti buitiniame kombinate, stengėsi ir rūpinosi, kad šeimai tėvynėje būtų gera gyventi ir nieko netrūktų. Deja, gražioms svajoms buvo nelemta išsipildyti. Po poros metų dešimtmečio sūnaus tragiška žūtis pakeitė šios moters gyvenimą ir svajones. Ieškodama gyvenimo prasmės ir nusiraminimo ji pradėjo gaminti paminklus, tašyti akmenį. Nors šis darbas moters rankoms buvo labai sunkus ir alinantis, bet kūryba teikė sielai ramybę ir paguodą. Sukūrusi ir pagaminusi keliolika skulptūrų ir antkapinių paminklų pasijuto išsekusi, sušlubavo sveikata. Reikėjo keisti darbą.

J. Baranauskienė persikėlė gyventi į Jurbarką. Čia susidomėjo medžio darbais ir drožyba, pradėjo dirbti kryžius bei stogastulpius. Nors ir šis darbas nebuvo iš lengvųjų, reikalavo daug fizinės jėgos ir kantrybės, bet meniškos sielos Julijai buvo mielas ir įdomus. Dar ir šiandien jos sukurti paminklai, skulptūros ir stogastulpiai tebestovi ir mieste, ir sodybose, o Jurbarko kapinėse memorialas tremtiniams ir skulptūra "Negimusiam kūdikiui" puikiai įprasmina šios menininkės talentą ir kūrybinę brandą.

Yra sakoma: lašas po lašo ir akmenį pratašo. Taip nutiko ir J. Baranauskienei: visą gyvenimą dirbti sunkūs darbai, nepritekliai Sibire ir kiti sunkumai pakenkė sveikatai. Nesulaukusi netgi šešiasdešimties, ji pasiligojo. Pablogėjus sveikatai Julija gavo invalidumo grupę. Negalėdama dirbti sunkesnių darbų, ji ir šį kartą, kaip ir anksčiau yra buvę gyvenime, rado išeitį - ėmė tapyti paveikslus. Dažniausiai tapė Jurbarko krašto vaizdus ir žmonių portretus. Darbus eksponavo įvairiose parodose. Didžiausio dėmesio ir įvertinimo autorė sulaukė 1988 metais. Jos darbai buvo eksponuojami Kauno paveikslų galerijoje. Spaudoje pasirodė keli straipsniai, kur gerai buvo vertinami savamokslės dailininkės tapybos darbai. 1999 metais savo paveikslų kolekciją, kurią sudaro 50 tapybos darbų, J. Baranauskienė padovanojo Jurbarko istorijos muziejui. Nemažai paveikslų ir šiuo metu eksponuojami nuolat veikiančioje ekspozicijoje.

1999 metais likimas J. Baranauskienei pasiuntė dar vieną išbandymą. Labai pradėjo silpti regėjimas, o po metų visiškai užgeso akių šviesa. Bet ir šį gyvenimo išbandymą ar iššūkį moteris priėmė ramiai, be ypatingų tragedijų. Susitaikius su gyvenimu amžinoje tamsoje meniškos prigimties kūrėją aplankė dar viena kūrybinė mūza. Julija pradėjo eiliuoti ir įgarsinti savo prisiminimus bei poringes. Pirmieji eilėraščiai buvo spausdinti Jurbarko rajono laikraštyje "Šviesa". 2000 metais buvo išleistos dvi knygos: atsiminimai "Gyvenimas - mano paukštis" ir poezijos knygelė "Užgesusių akių šviesa". Vėliau pasirodė dar dvi poezijos knygelės. J. Baranauskienė tapo Nepriklausomų rašytojų sąjungos nare.

Iškankinta ligų Julija Baranauskienė mirė 2004 m. liepos 19 d. Jurbarke. Po autorės mirties 2005 m. Lietuvos aklųjų biblioteka, norėdama paminėti kūrėjos mirties metines, išleido penktąją jos knygą "Tarsi gaivus oro gurkšnis".

J. Baranauskienės eilėraščių tekstais keli kompozitoriai sukūrė dainas. Jas dažniausiai atlieka Jurbarko krašto dainininkai. Poetai pažinoję gabią tautodailininkę ir literatę parašė eilėraščių, dedikuotų šiai šviesaus atminimo moteriai.

MINĖTINOS SUKAKTYS

Balandžio 3 d. sukanka 70 metų, kai 1937 metais buvo pastatyti Kauno aklųjų instituto rūmai. Nuo 1975 m. šiame pastate yra Kauno silpnaregių mokykla.

Balandžio 27 d. sukanka 70 metų, kai gimė (1937) Vladas Okulič-Kazarinas, matematikas, pirmasis neregys programuotojas Lietuvoje.

Balandžio 29-30 d. sukanka 60 metų, kai įvyko (1947) Lietuvos aklųjų draugijos pirmasis suvažiavimas.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]