NETEKOME

Alvydas VALENTA

IŠSKRIDUSIO REMIGIJAUS ATMINIMUI


Remigijus Audiejaitis

Niekam nebuvo paslaptis: Remigijus Audiejaitis gyveno kiek kitokį gyvenimą nei daugelis iš mūsų. Nesiekė kokio nors ypatingo visuomeninio statuso, nors visuomenė jį pažinojo daug geriau nei kurį kitą neregį; netroško pripažinimo, nors buvo pripažįstamas ir vertinamas; neieškojo gerai mokamo darbo, nors studijavo anglų ir japonų kalbas - galėjo iš jų versti. Tiesa, pastaruosius keletą mėnesių dirbo Lietuvos aklųjų chore artistu, bet tai buvo vienintelė ir paskutinė jo darbovietė. Gyveno taip, kaip norėjo ir kaip mokėjo, ir net nesistengė būti geresnis, gudresnis, "protingesnis", nei iš tikrųjų buvo. Buvo nuostabus, kai dainuodavo, ypač, kai improvizuodavo. Dar fotografavo, rašė trumpus "japoniškus" eilėraščius, tačiau beveik nesispausdino. Savo kūrybą skelbdavo beveik be išimties tiktai internete.

Dabar jau galėtume pasakyti: skubėjo gyventi! Skubėjo iš gyvenimo pasiimti viską, ką šis duoda. Tarytum ką žinodamas, suprasdamas ar bent nujausdamas. Šitaip samprotaujant, jau netoli ir iki "sąmokslo teorijos". Remigijus, matyt, iš visų "sąmokslo teorijų" būtų tik pasijuokęs. Kvailumo, beprotybės, absurdo gyvenime daug daugiau nei sąmokslų ir sąmokslininkų. Skamba šventvagiškai, tačiau Remigijaus mirtis buvo akivaizdžiausia absurdo ir beprotybės iliustracija. Dar daugiau, jųdviejų neteisėtos santuokos monstriškas vaisius... Ankstyvą kovo vienuoliktos dienos rytą vieno Vilniaus daugiabučio šeštajame aukšte, kur Remigijus su draugu gyveno, kilo gaisras. Gaisras kilo už sienos šalia esančiame bute. Kaip aiškėja, pats šeimininkas tą butą ir padegė. Ugnis Remigijų su draugu įkalino jų pačių bute. Vienintelis kelias į laisvę buvo langas. Abu pro jį ir išskrido... Abu nusileido ant žemės, kurioje dabar ir ilsisi.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]