SEMINARAI, KONFERENCIJOS

Leonas KIRKILOVSKIS

SOCIALINĖS ĮMONĖS EUROPOJE


2007 metų vasario 5 - 6 dienomis Helsinkyje vyko tarptautinė konferencija "Socialinės įmonės: lygiavertis darbas ir lygios verslo galimybės", kurioje dalyvavo apie 200 dalyvių iš 23 šalių. Konferenciją organizavo ir finansiškai rėmė Suomijos darbo ministerija ir ES EQUAL programa.

Kalbant apie socialines įmones, negalima šiek tiek nepakalbėti apie socialinę ekonomiką, kuri yra sąlyginai naujas reiškinys ir Europoje, ir pasaulyje. Socialinė ekonomika yra vertinama kaip veiksminga žmogiškojo (socialinio) kapitalo telkimo ir kūrimo priemonė, pabrėžianti asmens vertės ir vietinės bendruomenės reikšmę. Socialinės rinkos ekonomika atsirado kaip gynyba nuo pastovios valstybių socialinės gerovės erozijos. Bent taip teigė Sepp Eisenvriegler, austras, vienas iš konferencijos pranešėjų. Socialinė ekonomika nepakerta esminių kapitalistinės ekonomikos pagrindų, todėl yra lyg ir raminamojo pobūdžio priemonė ekonomiškai geresniais laikais, kai žmogus nori ir gali sau leisti "ekologinę socialinės rinkos ekonomiką".

Pasaulyje aštrėjant globalizacijos pasekmėms, vis labiau ryškėja ir vien tik "rinkos ekonomikos" tendencijos, kuriose nėra nei socialinio, nei ekologinio komponento. Pasauliui iškyla uždavinys vis labiau taikyti socialinės ekonomikos principus. Šiandien būtina nauja alternatyva kapitalistiniams požiūriams, alternatyva, kuri tarnauja žmonėms, o ne ekonomikai.

Konferencijoje, vienas iš dažnai minimų terminų buvo "trečiasis sektorius". Mes dažniausiai suprantame trečiąjį sektorių kaip nevyriausybines organizacijas ir vadiname NVO sektoriumi. NVO sektorius dažnai vadinamas pilietinės visuomenės pagrindu ir svarbiu demokratinės visuomenės ramsčiu, galinčiu būti tarpininku tarp valdžios ir verslo struktūrų bei žmonių, turinčių įtakos valstybinėms institucijoms. Be to, NVO sektorius skatina susitelkti bendrai veiklai.

Konferencijos dalyviai, kalbėdami apie trečiąjį sektorių, pabrėžė: trečiasis sektorius yra ir turi būti platesnis terminas, apimantis ir komerciškai veikiančias, ir nekomercines, pelno nesiekiančias organizacijas.

Socialinės įmonės yra svarbi ES trečiojo sektoriaus politikos priemonė. Iš karto reiktų pasakyti, kad šiandien Europoje egzistuoja labai didelė socialinių įmonių įvairovė. Net Europos Sąjunga neturi bendro socialinės įmonės apibrėžimo. Kaip pastebėjo Matti Pukkio, Suomijos socialinių įmonių akto rengimo darbo grupės prie Suomijos darbo ministerijos direktorius, net ir tos šalys, kurios turi daug senesnes socialinių įmonių tradicijas, dirba "laimingame tokių įmonių chaose". Žinoma, visuose apibrėžimuose svarbiausia yra tai, kad socialinės įmonės privalo duoti socialinę naudą, be to, kad turi siekti pelno. Keletas pranešėjų iš ES šalių apibūdino socialines įmones kaip verslo įmones, turinčias socialinius ir aplinkosaugos tikslus. Daugybė socialinių įmonių Europoje įsteigta įvairiose pramonės šakose ir sektoriuose: socialinės rūpybos srityje, atliekų perdirbimo, žemės ūkio šakose ir kitose srityse.

Mums savo patirtimi šioje srityje yra artimesnė Suomija. Tik 2004 metais šioje šalyje įsigaliojo Suomijos socialinių įmonių aktas.

Suomijos darbo grupės, įgyvendinančios socialinių įmonių aktą, direktorius savo pranešime taip pat pabrėžė, kad socialinės įmonės yra pakankamai naujas reiškinys Suomijoje ir dėl to daugelis žmonių skirtingai interpretuoja socialines įmones, jų apibrėžimą ir labai įvairiai suvokia jų veiklą.

Socialinės įmonės šioje šalyje įdarbina tam tikrą skaičių neįgalių darbuotojų, ilgalaikių bedarbių ar žmonių, kurie dėl tam tikrų priežasčių turi sunkumų darbo rinkoje. Socialinių įmonių aktas reikalauja, kad bent 30 proc. įmonės darbuotojų būtų arba neįgalieji, arba iš dalies neįgalūs ir ilgalaikiai bedarbiai. Tai yra socialinės dimensijos pagrindas. Tikimasi, kad socialinės įmonės rūpinsis darbo vietų steigimu tam tikrai visuomenės daliai ir nepaliks to tvarkyti valdžiai. Suomijos statistika rodo, kad nuo 2010 metų darbingo amžiaus žmonių skaičius smarkiai sumažės. Iki 2030 metų vyresnių nei 65 metai amžiaus žmonių skaičius padidės nuo 16 iki 27 procentų. Taigi darbo rinkai reikės visų, bent kiek galinčių dirbti žmonių.

Suomijos subsidijos socialinėms įmonėms kaip ir paprastoms įmonėms (praktiškai pastarosioms gauti subsidijų neįmanoma) gaunamos iš Darbo ministerijos. Šiuo metu socialinės įmonės žmogui gauna 820 - 850 eurų per mėnesį, bet ši suma artimiausiu metu bus didinama maksimaliai iki 1300 eurų. Socialinė įmonė tokią paramą gali gauti dvejiems metams ilgalaikiams bedarbiams. Neįgaliesiems tokia subsidija skiriama trejiems metams. Be to, neįgaliesiems subsidijavimą be pertraukos galima pratęsti, jei žmogaus sugebėjimas dirbti vis dar yra sumažėjęs. Socialinė įmonė iš vyriausybės taip pat gali gauti įdarbinimo rėmimo projekto finansavimą darbo vietoms steigti. Toks finansavimas paprastai yra skiriamas savivaldybėms ir asociacijoms įdarbinimo skatinimo projektams. Nuo 2007 m. sausio mėnesio ši suma didinama 75 proc. nuo patvirtintos visos sumos. Praktiškai projektinę paramą socialinėms įmonėms riboja tai, kad ji negali būti panaudota tikrajai komercinei veiklai. Rengiant socialinių įmonių aktą buvo užmegztas ir vėliau palaikomas glaudus ryšys su žmonėmis, dirbančiais praktinį darbą šioje srityje. Ypatingas dėmesys buvo skirtas organizacijų, dirbančių socialinėje ir sveikatos apsaugos srityje, komentarams, kadangi šios organizacijos turi sukaupusios didelę patirtį socialinės ekonomikos srityje. Nepaisant viso entuziazmo ir didelių pastangų Suomijoje šiuo metu registre yra 85 įmonės, kurios įdarbinusios 400 žmonių, iš kurių tik 140 neįgaliųjų ir 50 ilgalaikių bedarbių. Kai kurios socialinės įmonės pastaruoju metu pradėjo sparčiai augti.

Siekiant progreso socialinių įmonių veiklos srityje Suomijoje buvo atliktas tyrimas, kuriame buvo išanalizuoti gauti socialinių įmonių rezultatai. Darbo ministerija pateikė Suomijos Parlamentui ataskaitą, kurioje buvo pateiktos ir iš atlikto tyrimo padarytos rekomendacijos, kaip reiktų tobulinti socialinių įmonių aktą. Be pasiūlymų didinti pagalbą socialinėms įmonėms teikiant subsidijų maksimumą per projektus, subsidijas atlyginimams ir pridėtinės vertės mokesčiui dengti, buvo pateiktas siūlymas ateityje, kai socialinės įmonės bus labiau įsitvirtinusios, atsisakyti socialinių įmonių apibūdinimo pagal tikslines grupes. Vadinasi, socialinių įmonių apibrėžimas turėtų būti grindžiamas visuomenės viešosios naudos pagrindu, taip pat ribojant pelno paskirstymą.

Būtent paskutinis pasiūlymas yra naujas požiūris į socialines įmones. Konferencijoje neįgaliųjų įmonės nebuvo išskirtos. Apskritai susidarė vaizdas, kad Europos šalys nori matyti socialines įmones kaip pagalbininkes sprendžiant visuomenės opiausias, bet su pelnu niekaip nesusijusias problemas. Opiausios problemos Europoje yra aplinkosauga ir ekologija, paslaugos vyresniems žmonėms.

Kai kuriose šalyse socialinės įmonės apibūdinamos ne pagal tikslines grupes, o pagal įmonės tikslus. Pranešėjas iš Austrijos davė tokį apibrėžimą: "Socialinės įmonės tikslai yra socialiniai uždaviniai ir jos dirba siekdamos pelno: pavyzdžiui, teikia slaugos paslaugas ar skatina atliekų panaudojimą". Įmonė turi tam tikrų apribojimų panaudojant pelną; ji turi investuoti pelną į veiklą, skatinančią socialinius tikslus arba į bendruomenę, kurios labui įmonė dirba.

Jungtinėje Karalystėje socialine įmone yra laikoma verslo įmonė, siekianti socialinių arba gamtos apsaugos tikslų. Socialinių įmonių tinklas Jungtinėje Karalystėje yra labai platus ir įvairus, pradedant nuo kooperatyvų, vystymo koncernų, bendruomenės steigtų įmonių, gyvenamojo būsto asociacijų iki kredito sąjungų, socialinių firmų ir futbolo palaikymo susivienijimų. Dėl to socialinės įmonės turi skirtingus juridinius statusus, iš kurių dažniausios yra ribotos atsakomybės bendrovės. Pastaruoju metu atsirado papildomos ribotos atsakomybės bendrovių, sukurtų specialiai socialinėms įmonėms. Tai bendruomenės interesų bendrovės. Jungtinės Karalystės nacionalinėje šalies strategijoje yra pabrėžiama tokių naujų socialinių įmonių vertė. Manoma, kad jos daug greičiau ir lanksčiau prisitaiko prie vartotojo poreikių; jos yra inovacijų, idėjų ir produktų šaltinis; dažnai yra taupesnės, teikia geresnę paslaugų kokybę ir yra efektyvesnės, pasiekia įvairias vartotojų grupes.

Labai platų socialinių įmonių tinklą turi Austrija, Italija ir Ispanija.

Lietuvoje taip pat manoma, kad socialinės ekonomikos principų taikymas valstybės socialinei politikai ne tik skatintų valstybės socialinės paramos ir paslaugų teikimo perdavimą privačiam ir NVO sektoriui, bet sudarytų sąlygas sukurti naujas darbo vietas, įgalintų lanksčiau reaguoti į vietos bendruomenės poreikius. 2002 m. gruodžio 3 d. pasirašytame Nacionaliniame susitarime siekiant ekonominės ir socialinės pažangos taip pat kalbama, kad reikia skatinti bendruomenes ir nevyriausybines organizacijas steigti socialines įmones ir teikti socialines paslaugas. Taip pat teigiama, kad bendruomenės įkurtos socialinės įmonės orientuojasi ne į pelną, bet į socialines paslaugas, jos gali pradėti veiklą ten, kur verslo požiūriu neegzistuoja rinka ir vartojimas, tačiau jų veikla bei sukurtos darbo vietos gali paskatinti tiek rinkos, tiek vartojimo atsiradimą.

Vienas iš rimčiausių iššūkių socialinėms įmonėms - konkurencija su verslo įmonėmis. Kaip konkuruoti, siekiant subalansuoti socialinius ir verslo tikslus? Kaip dirbti, kai darbuotojų darbingumas yra mažesnis? Ieškant atsakymo, ypač daug dėmesio buvo skiriama naujajai ES viešųjų pirkimų direktyvai, kuri yra palanki socialinėms įmonėms. Šios direktyvos panaudojimo galimybės yra karščiausių diskusijų visoje Europos Sąjungoje objektas. Akivaizdu, kad žmonės nori socialinių įmonių. Galbūt Europa gyvena pakankamai gerai ir žmonės pradeda suprasti, kad besaikis ekonomikos didinimas bet kokia kaina gali turėti liūdnų pasekmių. Be to, atsiranda daugybė sričių, kurių verslo įmonės kratosi.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]