LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

DIDYSIS
(paežerės vaizdelis)

Tą naujieną sodžiun parnešė Vavilkiokas. Yręsis esą iš vieno mindryno kitan, kabinęs irklais iš reto, nesiplėšydamas, vis pasidairydamas. Visur, kiek siekia akis, vilnelės krutėjusios vos vos, sakytum iš reikalo arba dėl mados. Per vidurį, tarp Naprių pakraščio ir Vainiūno salos, plūduriavusios kelios antys. Ramutės tokios, visai nebaikščios. Sykiais kokia tylutėliai sukreksėdavusi, sykiais snapu vandenį suturkšdavusi. Bet staiga šitie paukščiai sujudę, sukrutę, baisiausiai plakdami sparnais, rėkdami šovę aukštyn. Vienam vargšeliui nepasisekę: paviršiun išnirę pražioti žabtai tarytum kokie vartai ir - anteliukės kaip nebūta. Tuo pat metu ore pasirodžiusi milžiniška galva, neregėto storumo sprandas. Viskas kaip lydekio, tik jau tas didumėlis...

Nei šiokia, nei tokia regėjos žmonėms šita Vavilkioko istorija. Netikroviška.

Štai ateina paežerėn Jonas su Petru arklių išmaudyt. Maudo, trenka pridulkėjusius karčius, arklinėm šukom šukuoja nugaras, šonus, sykiu pamažėl šnekučiuojas:

Jonas:

- Kaip manai, galėjo vaikėzas ką nors panašaus matyt ar grynai prasimanė?

Petras:

- Tikėk tu juo... Niekas niekada nematė, o jis šit ėmė ir pamatė!.. Pienas nuo lūpų bent būtų gerai nudžiūvęs.

Jonas:

- O žinai, man visai patiktų, kad šitoks slibinas čionai plaukytų... Neria sau, net vilnys eina!..

Petras:

- Teisybę tu sakai, gerai tas būtų... Gal ir mum pasirodyt kada teiktųs... O ir šiaip, vien žinant smagu būtų... Tik pasakos lieka pasakom...

Jonas:

- Ale sugalvota tai gražiai, nieko nepasakysi. Taip ir matosi tos untelas, ta baisūniška gerklė...

Petras:

- Kas sako, sugalvota neprastai. Prie meškerioniškų atsitikimų gali drūsiai dėt...

Taigi Vavilkiokas sodžiaus akyse tapo grynu išmisločium. Kai tokiuos metuos, visai neprastu. Užaugs, tikras pasakorius galės būti. Gerai pakabintu liežuviu, žiūrėk, jau ir belinksminąs žmones.

Apie ežero slibiną kalboms retėjant, bemaž visai užgesus, napriškių kasdienybę sujudino nauja istorija. Išėjo ji, šita istorija, iš žolininkės būrėjos Agotos lūpų. Apie didžiulę žuvį jai esą gal prieš kokius penkerius metus, o gal dar seniau yra kalbėjęs josios amžiną atilsį Dominykas. Parėjęs sykį iš laukų, sėdęs pietauti ir taręs: "Ot mačiau, tai mačiau, niekaip neatspėsi ką..." Paskui, srėbdamas šaltibarkščius, apsakęs, kas per keistybė ten buvusi.

Nuvedęs karvutę atsigert iš ežero. Belūkuriuodamas, kol toji atsigers, atsigėrusi dar mindrių pašlamš, staiga girdįs: "Pūkšt pūkšt, tešku tešku..." Visur tokia tykuma, tokia ramybė, kad nors klaupkis ir poterius kalbėk, o čia triukšmas... Žiūrėjęs žiūrėjęs kad ir nebe visai šviesiom savo akim pavirš mindryno ir matąs - plote maudosi žuvis. Tai vieną šoną pašildo prieš saulę, tai kitą, tai atkiša pilvą... Paskui teškia uodega, pasineria, vėl iššoka, vėl vartos... Dūksta, kvailioja, nelyginant kokia nutrūkusi telyčia...

Ar kad kaimynė, smarkiai užsiėmusi prie krosnies, Agotos kalboj ne viską girdėjo, ar ne taip, kaip reikia, galvon suėmė, ar kad pasakojimas perėjo dar per kelerias lūpas, napriškiai sužinojo, jog kadaise vienas seniukų už meldynų, už mindrynų regėjęs besimaudančią telyčią. Pasigavo šitą smagią naujieną žmonės, nešiojos, kikeno, šaipės, nors nuo pat pradžių netikėjo nė vienu josios žodžiu. Mat nuo seno iki mažo visi žinojo - iš pačios vaikystės Dominykėliui buvo keli varžteliai atsipalaidavę. Per karščius atsipalaiduodavo dar labiau. Tad nieko nuostabaus, kad tokiam žmogeliui ežere pasivaidenusi telyčia. Kai pliuškenasi galvoj, ko nepasipliuškenus telyčiai...

Šie du kaimiško gyvenimo pasmaginimai dar buvo ne viskas. Anoji vasara napriškiams teikėsi mestelt ir trečią. Jį apreikšti likimas pasirinko Jermochą.

Jermocha nebuvo iš saviškių, gyveno visai kitoj ežero pusėj, bet nuo mažens pripratęs "prie ežerėlio, prie vandens", anot poeto, visą laiką vertėsi žūklavimu. Taip prie Smetonos, taip prie vokiečio, taip prie ruso. Vos nudundėjus, nutraškėjus frontui, sulakstė žmogus apskritin, gavo, kokius reikia, popierius, surinko būrelį vyrų iš apylinkės, pasivadino artele ir ėmė košti net kelius apylinkės ežerus.

Tąkart, ką tik prasikalus rytui, du juodi laivai jau sukiojosi prie Vainiūno salos. Buvo numatyta pirmąją valkšną traukti nuo čia Naprių rago link. Vyrai mikliai darė, kas reikalinga, traukiamojo tinklo sparnai labai sparčiai savo glėbin suėmė kone pusę ploto. Iškišę paviršiun geros kultuvės didumo plūdurus, palengvėle, raumeningų rankų tempiami, slinko kranto pusėn. Jau tuoj tuoj pasieks atabradą, jau apatiniai tinklo kraštai ima braukti per dugną... Ir tuo metu nutinka... Žvejai išvydo tai, ko nebuvo matę kaip gyvi, nuo ko net paties Jermochos žiauna atvipo. Ties viena tų medinių plūdurų eile aukštyn šaute iššovė kaži kas tokio... Nagi lydekis! Tik baisu žiūrėt koksai!.. Pelekuotas žvėris... Viršum vandens iškilo per gerą sieksnį, paskrido lanku ir smigo ežeran, tik jau kitoj tinklo pusėj. Vyrai trumpam perstojo dirbę. Išpūtę akis, dairėsi vienas į kitą. Jermocha, suėmęs saujon plačią žilstelėjusią savo barzdą, sududeno:

- Karga... Karga... - paskui lyg pasiteisino: - kaip būtų lietuviškai, nežinau.

Paleidęs barzdą, pasidžiaugė:

- Gerai, kad iššoko, o tai kurioj nors vietoj tinklą būtų skutais papylęs.

Prie juodųjų laivų atskubėjo keletas napriškių. Taip jau buvo priimta - pasisuk, kur traukia valkšną, tai smulkesnių žuveliokų gausi už dyką. O kad už dyką imt lyg ir nelabai mandagu, tai kiekvienas atsinešė ko nors ant danties uždedamo, už lūpos užpilamo...

Kam krepšin, kam terbon įkrėtęs po gerą samtį spurdančių, šokinėjančių žvynuotų undenio sutvėrimų, Jermocha paprašė:

- Dar nenueikit, kai ką pasakysiu... Tik va, pirmiau rūgštumėlio gurkštelsiu, dešreliukės krimstelsiu.

Parėjo namo žmonės jau nebeabejodami - gyvena čia visų žuvų karalius, tikrai gyvena. Jau jeigu ką pasakė sentikis Jermocha, tai ir pasakė, gali neabejot. Bet ir gudrumėlis gi anojo!.. Tai bent gudrumėlis!.. Užtat ir užaugo toksai, niekur neįkliuvęs...

Šita naujiena ne tik kad mirksniu aplėkė visus Naprius, bet dar ir po plačias apylinkes pasklido. Vienas iš miestelio šviesesniųjų prisiminė kažkur skaitęs apie lydekius - milžinus. Gal Rosiejoj, gal Lenkijoj grafų dvaro prūde esą buvęs aptiktas net apsamanojęs visas, ar ne trijų metrų su viršum ilgumo...

Vavilkiokas tiesiog švieste švietė: "Aha, sakiau, tai netikėjot! Aha!"

Rados ir daugiau, vaikštinėjančių papūstais gurkliais. Tik pūtės tie gurkliai dėl kitų priežasčių nei Vavilkioko. Dėl to, kad prie tokio, ne bet kokio ežero gyvena, kad tam ežere savas, Naprių, plotas, o tame plote Didysis... Pasirinktas ne kokios Makauskienės ar kokių Mukulių plotai, o jųjų! Jųjų! Nagi prisilyginkit mums, kad gudrūs!.. Tik pasipuikavimą šiek tiek kartino viena smulkmenytė. Ko gi dažniau neišlenda, ko gi nepasirodo?.. Ar sunku čia jam būtų?.. Ar karūna nuo galvos nukristų?..

Jonas su Petru net į plačiąsias svajonių lankas vieną gražią dieną įsibrido. Tuokart nebe savo arklelius maudydami, o sočiai pasimirkę patys, bimbsodami ant dirvonėlio, įdūrę akis vandenuos, postringavo:

Jonas:

- Žinai, brolau Petrai, kad taip aptvėrus labai stipriu tinklu kokį mindryną ir tan aptvaran tą Didįjį įprašius, a?.. Patys pasigrožėtumėm, kada užsimanę, kokiam svečiui parodyt galėtumėm...

Petras:

- Nu je, neblogai tas būtų, bet kaip gi aptvaran įprašysi?..

Jonas:

- Teisybė, įprašyti būtų keblesnis reikalas... Na, bet, jegu kaip nors...

Petras:

- Tada... tada žinoma...

Jonas:

- Tai ir sakau! Pasigrožėtumėm ir kitus pasmagintumėm... Kokią varną ar šarką atnešę supenėtumėm, prisipratintumėm, pažiaunes pakasytumėm...

Petras:

- Čia tu, Jonai, jau mane visai prajuokinai: "Pažiaunes pakasytumėm..." Cho... Cho... Kaip kokiam meitėliui...

Jonas:

- O ką? Laukinius žvėris prisijaukina, tai ko šito neprisijaukint?.. Bet žinai, aš dabar iš naujo pagalvojau: toks žvėrėnas užtvertas nelabai pabūtų, fit - ir sudiev...

Petras:

- Tai velnias, tikrai iššoktų, nė neatsisveikinęs... - ir bernas kuo giliausiai atsidūsta.

Nukvepėjo, numargavo vasara, plėšydamas grožybes, purvais nuteškeno ruduo. Užgriuvo žiema. Tokia staigi, kieta... Žemė į ragą pavirto. Ežerai sublizgo ledu, skaidriu skaidrutėliu, kiaurai permatomu. Dienom visos pusės gaudė aidėjo nuo kuokų trankymo. Naktim tai šen, tai ten sumirguliuodavo žeberklautojų ugnys.

Panaktinėt susiruošė ir napriškiai. Jonas su Petru, dar prisikalbinę Zeniuką, sulaukė prieblandos, užsivertė ant rogutėlių maišą su posmulkiai sukapotais, gerai išdžiūvusiais smalėkais ir čiukšt pačiukšt paežerėn. Prikrovę rogutėlių priekyje ant ilgo koto pritaisytan vielinian kaušan tų smalėkų, užkūrė. Kol atsidurs vietoj, prie Vainiūno salos, ugnis bus įsiplieskusi visu smarkumu. Ir tapeno nutapeno visas trejetas. Jono rankoj žeberklas, Petro - kirvis eketėms prakirsti, Zeniukas tapo vairininku - stūmė rogutėles. Ne kažin kiek tenupėdinus, bet ir nebe visiškai pakrašty kirvelininkas kažin kaip paslaptingai, tarytum ko išsigandęs, rodydamas ledan kirvakočiu, pusbalsiu sušnopavo:

- Žiūrėkit! Žiūrėkit!..

Ką matai tiesiog po jo kojom, iškart nė nesusigaudei. Visam mirguliuojančios šviesos rate juoda giluma, o čia pailgas baltumas... Kai susivokė, vyram net kvapą užgniaužė - taigi lydekis!.. Ir ne koks kitas, o tasai patsai... Apšnekėtas, išsvajotas, laukiamas nesulaukiamas... Bet ko gi tu, prieteliau, apvirtai aukštielninkas? Ko prisiplojai prie ledo pilvu?.. Bene šposininkas būsi? Tai sakai ir mums pasirodyt nutarei... O tu iš tikrųjų ne skriauznutis! Och! Och!

Trejetas varstė akimis neregėtąjį svečią, o tam svečiui, matyt, bus parūpę sužinot, iš kur čia saulelė nei šiokiu, nei tokiu laiku nušvito. Kai užkliudytos rogutėlės mažumėlę slystelėjo, kartu paveždamos priekin ir kaušą su ugnim, vandenų smalsuolis irgi pasislinko. Tuo žeberklautojams lyg ir buvo pakišta įdomi mintis. Dabar Zeniukas jau tyčiom rogutėles pajudino. Lydekis vėl žiburiui iš paskos, vėl apsistojo, kur visų šviesiausia.

- Pavaryk ne priekin, o šonan, - pasiūlė Jonas.

Ir vienan šonan ugnį patraukus, ir kitan, baltapilvis nepasidavė. Išskėtęs į šalis geros vyriškos plaštakos didumo priekinius pelekus, taipogi tik šast, šast...

Prasidėjo tikra pramoga. Rogutėlės apsuko ratą, antrą plote, paskui ėmė čiuožt pakraščio pusėn. Didysis visą laiką it pririštas ugniai iš paskos ir iš paskos. Ir Jonas, ir Petras, ir rogutėlių vairininkas Zeniukas tiesiog tirpo iš smagumo. Toks cirkas, toks cirkas!.. Tai bus ką papasakot namie, tai bus!.. Kad tik nepabėgtų, kad tik šitas įdomumas kuo ilgiau užsitęstų. Sykį pasisekė, tai atsidžiaukim.

Štai poledinė juoduma jau nebe tokia juoda, jau ima pilkuot, gelsvuot dugnas. Baltapilvis paskui ugnį tebeplaukia, neatsilikdamas nė per žingsnį. Tačiau kai iki dugno beliko koks metras ar kiek daugiau, ūmai po ledu viskas persimainė: tik blikst, švyst - ir tuščia, nebėr nieko. "Pabėgo iclius", - kaip vienas atsiduso žaidėjai. Ištiesė lig šiol visą laiką sulenktas nugaras, siekė į kišenes tabokos kapšų. Ką besakytum, nervai vis vien visą laiką įsitempę buvo. Tačiau kapšai taip ir liko neatmazgyti, nes Zeniukas lygiai kaip anksčiau Petras sušnabždėjo:

- Žiūrėkit, žiūrėkit!..

Pasirodo, "iclius" nebuvo pabėgęs niekur. Šviesos rato pakraštėly, nusėdęs ant dugno, tysojo visu savo įspūdingu ilgiu. Tik dabar jau aukštyn nugara, ne pilvu. Tarp dugno akmenėlių, žolių kuokštelių dar geriau matei, koks milžinas priešais tavo akis. Galva nebe žuvies, o dievai žin kieno. Akys nelyginant lėkštelės. Nugaros platumui pamatuoti sprindžio neužtektų, o uodega uodega - tikra ližė. Gražuolis milžinas gulėjo ramutėlis, leido žavėtis savim: "Nagi žiūrėkit, atsižiūrėkit iki soties, nežinau, kada vėl užeis ūpas pasimatyt... Tik pažiaunių kasymą tai jau meskit iš galvų. Šito nemėgstu..."

Vieni kailiniai sučežėjo, iš po jų apykaklės balsas susiulpčiojo:

- Kaip patogiai atsistojo. Kaip patogiai!.. Spaviedotis reiktų, kad nepasinaudojai proga.

"Tai gal mėginam?" - pakibo ore klausimas.

Zeniukas kaušan atsargiai įmetė keletą naujų smalėkėlių, pagyvėjusią liepsną pastūmė arčiau lydekio. Kirvis sulaukė savo valandos - per alkūnės linkį toliau nuo plačiosios uodegos ėmė čeksėti į ledą. Eketėlė prakirsta, diduma ledokšnių išgriebta, atėjo eilė žeberklininkui. Jonas priklaupė, palinkęs viena akim pasižiūrėjo, ar gerai matyt, atsargiai vandenin įmerkė platų daugiapirštį įnagį. Tada kotu pavarė atgal pirštinėtą dešinę, susikaupė, sulaikė kvapą ir staigiai dūrė. Pajuto, jog pataikė gerai. Bet tą patį akimirksnį apsižiūrėjo rankose nieko nebeturįs. Beržinis žeberklo kotas brazdėjo nubrazdėjo po ledu. Net viena pirštinė atsidūrė eketėj. Ilga ilga tyla... Tik spragsi degdami smalėkai, tik plaikstosi liepsnos, tik kvepia terpentinu... O tada...

Pilnas apmaudo pirmasis balsas:

- O tu, rupūže, rupūže!.. Šitokį žeberklą! Ir kaip čia neišturėjau!

Pilnas nuostabos antras balsas:

- Tai syločius!.. Visam pakrašty dumblą sukėlė...

Pilnas "išminties" trečias balsas:

- Taigi dabar vis vien neišgyvens, nugaiš... O kiek kotletų būtų išėję...

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]