LASS LITERATŲ KŪRYBA

Alvydas VALENTA

IMPROVIZACIJA DVIEM

(ištrauka iš apysakos)

Paskutiniu metu visai netikėtai aptinku stebėtinai įdomų dalyką, nors, gerai pagalvojus, nieko pernelyg stebėtina čia gal ir nėra. Tas mano atradimas šit koks: atviriausius memuarus, romanus ar kitokius literatūros kūrinius rašo pamišėliai, numirėliai ar bent jau pražuvėliai. Kitaip sakant žmonės, gyvenę, galavęsi, kamavęsi ir kamavę kitus, ir staiga vieną dieną kažkur pradingę. Suprantama, nei pamišėliai, nei pražuvėliai, nei juo labiau numirėliai, patys vieni, be gyvųjų ar sveikųjų pagalbos, paprastai nieko nerašo. Bet šitaip gali manyti tiktai nieko apie literatūrą neišmanantis žmogus, o mes, krimtę jos mokslus, žinome, kad rašo... Dar ir kaip rašo! Nesusaistyti su visuomene jokiais saitais, jokiais įsipareigojimais anei konvencijomis, tokie pamišėliai ar numirėliai gali būti ligi galo atviri, ironiški ir ciniški, negailestingi ir kitiems, ir sau. Kitaip sakant, nusiplėšiantys visas socialines kaukes, nusivelkantys paskutinius marškinius. Žinoma, naivu būtų manyti, kad taip jau ir nusivelka, taip jau ir nusiplėšia, ir nieko nepasilieka, ką norėtų pridengti ar paslėpti. Bet tai jau atskira kalba - tuštybė turi daugybę nuostabiausių pavidalų, ir kas išdrįs mesti akmenį į neatsilaikiusį prieš jos gundymus... Bet aš jau nuklydau į šalį, todėl grįžtu prie savo pastebėjimų. Paprastai tokie žmonės - pamišėliai ar pražuvėliai - turi draugą, geriau derėtų sakyti, kraujo brolį, kuriam dažniausiai ir būna skirti šitie pasakojimai, laiškai iš anapus ar šiaip užrašai, kuriuos kas nors netyčia surado ir iškėlė į dienos šviesą. Na, o tu, atsitiktinis skaitytojau, nori skaityk, nori - neskaityk, nori tikėk, nori - netikėk! Kartais draugo vietoje atsiranda paties pasakotojo antrininkas, toks bjaurus ir išdykęs "alter ego", kuris nuolat provokuoja, kažin ką vis primena, kalba ir kalba ligi užkimimo, o užkimęs vis tiek kalba ir vis tiek primena, nori pats pasakotojas ar jau nebenori. Prisijaukinai kartą tokį "alter ego", ir turi tarytum kokį aitvarą. Skirtumas tik toks, kad aitvarai, keršydami savo šeimininkams už nuoskaudas ar įžeidimą, sudegina jų sodybas, o "alter ego" pelenais gali paleisti arba visiškai nustekenti tave patį. Su aitvarais juokauti pavojinga - šitai jums patvirtins kiekvienas etnografijos specialistas. Dar labiau pavojinga juokauti su "alter ego", tik šito jums niekas nepasakys, kol nesuprasite patys. Visa nelaimė, kad tada, kai suprasite, jau gali būti per vėlu. Tačiau ne visiems lemta turėti kraujo brolį, dar kiti ir norėdami neprisišauks jokio "alter ego". Kaip vienas bičiulis, lenkdamas bene penktą bokalą alaus, išmintingai pastebėjo: "Gimęs šliaužioti, į dangų gali pakilti tiktai paukščio snape".

Kelintą kartą sėdu prie rašomojo stalo, imu švarų popieriaus lapą ar įsijungiu kompiuterį, tačiau dar prieš sėsdamas žinau, kad nieko neparašysiu, nes galva - tarsi tuščia molio puodynė, o visa, ką parašau, pačiam atrodo menka, banalu ir trošku. Klaikiai banalu ir klaikiai trošku. O svarbiausia - neatvira ir net sąmoningai sumeluota. Belieka rinktis vieną iš anksčiau išvardytų kelių: "uždaryti" save į beprotnamį ir rašyti trumpomis "prašviesėjimo" valandomis - vargu! Aš net Vasaros gatvės sanatorijoje negulėjau ir negalėjau net pagalvoti, kad kada nors ten atsidursiu. Beprotnamis - viliojanti idėja, istorijoje buvo daug "bepročių", prieš kurių beprotybę drebėjo protingieji. Bet pats šis faktas dar nieko nereiškia. Tiksliau reiškia: yra žmonių, kurie įstengia patys savo noru pereiti neaišku kieno ir kada užbrėžtą brūkšnį, skiriantį vieną visuomenės dalį nuo kitos. Bet man tai menka paguoda, nes augau ir gyvenau tarp žmonių, tepažįstančių tik dvi spalvas: juoda arba balta, draugas arba priešas, durnas arba protingas, sugeba kombinuoti ir todėl gyvena gerai, arba nesugeba ir gyvena tik iš atlyginimo. Vaikai čia buvo arba gabūs arba negabūs, moterys - pasileidusios arba rimtos, o vyrai - arba gėrė, arba negėrė. Dvi pažįstamos, susitikusios kur nors miesto viduryje, taip ir klausdavo: "Ar tavo geria?" "Negeria." "Tau gerai, mano tai geria."

Tu, Andriau, galėtum, tiksliau - būtum galėjęs. Būtum galėjęs rašyti net žvelgdamas pro beprotnamio langą arba poilsiaudamas Vasaros 5 "sanatorijoje", kur pusė ligonių - dekadentai, būsimieji arba jau buvę menininkai ir šiaip visokie kitokie, kuriems nieko nereiškė ir nereiškia vidury dienos nusišvilpti net ant pačios oficialiosios kultūros ir kitų nuomonės apie juos. Taip ir matau tave tame Vasaros 5 "sanatorijos" parke, ant suoliuko, su Frezerio ar Teiloro knyga rankose, visa galva pasinėrusį į pirmykštes kultūras ir laukinių vaisingumo orgijas. Tu, Andriau, būtum galėjęs daug - net tapti "pamišėliu" ar ne visai tokiu kaip kiti. Nors sąmoningai gal niekada nesiekiau, tačiau nesąmoningai visada buvau su dauguma, su tais, kurie save laiko normaliais, o į nenormalius žiūri su atlaidžia šypsena ir nutaisę tam tikrą veido išraišką. Galima būtų išvardyti dar daugybę priežasčių, kodėl niekada nerašysiu "žiūrėdamas" pro beprotnamio langą ir neskaitysiu Frezerio ar Teiloro sėdėdamas ant suoliuko Vasaros gatvės parke. Manau, supranti, ką tuo noriu pasakyti: aš netvirtinu, kad niekada nepateksiu į beprotnamį ar netapsiu psichiniu ligoniu. Aš tik niekada negalėsiu susitapatinti su tais, kurie net didžiausios prievartos metais sugebėjo išsaugoti vidinę laisvę ar bent jau turėjo jos daugiau nei tokie kaip aš. Kaip niekur nieko, jie iš universiteto auditorijų išeidavo į "durnyną", o iš jo vėl grįždavo į auditorijas. Mano kelias iš auditorijų nuvingiuodavo nebent į alaus barą, na, dar kartais į "Neringos" kavinę ar kokį restoraną. Bet tai juk ne "durnynas", o ta pati oficialioji kultūra - padorus elgesys, intelektualios kalbos, "Kijevo" kotletai ir juoda kava.

Kitas kelias tapti visai atviram - numirti, numarinti save ar tą, kurio lūpomis pasakoji. Tik visa nelaimė, kad mirtis - ne butelis alaus, kurį gali kada nori atsikimšti ir išgerti - po gurkšnį, skanaudamas ir mėgaudamasis arba susiversdamas į pražiotą gerklę iškart. Ji - gal Dievo, gal likimo, gal atsitiktinumo, bet tik jau ne mūsų pačių reikalas. O žaisti savižudybę, neketinant jos įvykdyti - nesubrendėlių ir pienburnių darbas. Pagaliau vargu ar ji ką šiais laikais nustebintų, sugraudintų, sukrėstų - dienos sensacija, ir tiek! O kas gi nori būti vienos dienos ar pagaliau vienos savaitės didvyris? Žinau, ką pasakysi ar galėtum pasakyti, kad buvo toks romėnų išminčius Seneka, kad jis verčiau pasirinko karštą vonią ir lėtą aristokratišką mirtį nei filosofo nevertą gyvenimą. Nepamiršau nei Senekos, nei jo aristokratiškos savižudybės, nei ano Kūčių vakaro. Tuomet mes, trys pirmakursiai ir kelios antro kurso merginos, susėdę aplink keturkampį bendrabučio stalą, prie uždegtos žvakės, gerdami pigią pakelinę arbatą, prisiminėme ne tik Seneką, bet ir Valančių, žemaičių blaivinimą ir visų lietuvių rusinimą. Biro lotyniškos sentencijos, kambaryje maišėsi kavos, brangių kvepalų ir brangių cigarečių kvapai - tie kvapai jau tada galėjo išvesti iš proto. Tą vakarą dar klausėmės Vytauto Mačernio poezijos plokštelės: "Dieve, neatimki iš manęs klydimo teisės, / pats surasti noriu tavo kelią...". Kažkuri iš merginų ėmė pasakoti, kaip praėjusiais metais universiteto operatyvininkai (mūsų laikais dar buvo ir tokių) per Kūčias pas jas aptiko nuogą "Laokooną" ir suskato jame ieškoti pornografijos. Štai tada viena iš mūsų draugių ir prisiminė Seneką, jo ką tik pasirodžiusius "Laiškus Lucilijui" ir jo aristokratiškai išdidžią savižudybę. Bet tada mes veikiau būtume pasirinkę mirtį ant tėvynės aukuro negu savanorišką pasitraukimą iš gyvenimo. Paskui žaidėme degtukais: uždegdavome degtuką, siuntėme ratu ir tam, pas ką užgesdavo, kiti užduodavo klausimus. Sąlyga buvo viena: į tuos klausimus reikėjo atsakyti atvirai. Dabar nebegalėčiau, o tada - galėjome. Pradedama būdavo universitetu, draugais, dėstytojais, šiuo vakaru, o baigiama - bohema ir klausinėjamojo požiūriu į laisvąją meilę. Žvakė baigė degti, ant sienos kabantis "Laokoonas" paskendo dar tirštesnėje tamsoje. Kažin kuris užkaitė dar vieną virdulį vandens, kažkas jau kelintąkart uždegė ir paleido ratu degtuką. Vidury stalo jau buvo išaugusi krūva išgertų pakelių, o peleninėje ėmė netilpti nuorūkos ir suanglėję degtukai. Jau nebeatsimenu, kuris ko klausinėjome, bet gerai prisimenu to vakaro burtažodžius: Valančius, Tėvynė, Laokoonas, Seneka...

Niekas, deja, tą vakarą neprisiminė tokio pakvaišusio šveicaro, pametusio galvą dėl juodukų ir didesnę dalį gyvenimo praleidusio Afrikos džiunglėse. Tai štai tas senas lapinas, tiesa, kada rašė savo veikalą apie kultūrą ir etiką, jis dar nebuvo toks senas, gal tik kokia dešimčia ar dvidešimčia metų vyresnis už mus, aptiko paprastą, bet genialų dalyką: sąmoningai pasitraukti iš pasaulio mums trukdo pasišlykštėjimas pačiu išėjimo aktu ir visuotinis pagarbos gyvybei principas. Galbūt tai galėtų būti vienas iš atsakymų, kodėl nenoriu numarinti nei savęs, nei savo antrininko. Nesu nei fatalistas, nei labai pavyzdingas krikščionis, bet tikiu, kad šią mįslę bus kam išspręsti ir be manęs.

Atidžiau perskaitęs šitą savo minčių raizgalynę, nesunkiai pastebėsi prieštaravimą: pradedu tuo, ką paskui paneigiu. Sakau, kad noriu būti iki galo atviras, kad tokie atviri gali būti tik psichiniai ligoniai ir tie, kas mums kalba iš "anapus", o pats nenoriu būti nei toks, nei kitoks. Prieštaravimas čia iš tikrųjų yra ir, tiesą sakant, nelabai įsivaizduoju, kaip jį išspręsiu. Gal bandysiu šitaip: laikas, kuris praėjo, ir kurį praleidome drauge, yra miręs. Ta mūsų gyvenimo dalis, kurią nugyvenome, jau irgi yra mirusi. Tad apie tą dalį ir apie tą laiką galime pasikalbėti. Esi tu, esu aš, dar mūsų abiejų "alter ego" - visai padori kompanija. Įsivaizduok dabar studentų bendrabučio kambarį, kad ir tą, kuriame gyvenome, stalą, prie kurio šitiek vakarų ir net naktų sėdėjome, ką tik atidarytą butelį degtinės ir šalia uždegtą žvakę, dvi sklidinai pripiltas taureles - prieš akis visa ilga lapkričio ar gruodžio naktis, tad laiko turime iki valiai. Paskaitos rytoj prasideda tiktai nuo pietų, galėsime kiek tinkami išsimiegoti, o jeigu kas, tai vietoje lotynų ar vokiečių kalbos pratybų - nueiti į alaus barą ir pataisyti sveikatą. Tad pirmyn! Ant kambario durų lyg koks burtažodis ar užkeikimas nuo piktų dvasių saugo tavo paties ranka baltame popieriaus lape didelėmis raidėmis užrašyta lotyniška sentencija: "Hic itur ad astra" (čia kylama į žvaigždes). Mes abu niekur nepakilome, nors iš pirmo žvilgsnio gal ir gali pasirodyti, kad stoviu ant aukštesnio visuomeninės hierarchijos laiptelio nei tu, bet tai tik iliuzija, fikcija. Iš tikrųjų esu toks pat nevykėlis, tik išmokęs geriau tą dalyką slėpti, pridengti svetimų minčių nuotrupomis, susilieti su aplinka ir tapti nematomas kaip nematomas neprityrusiam medžiotojui tampa kiškis, mainydamas savo drabužį kartu su metų laikais. Na, bet užteks šitos išpažinties - pernelyg didelis atvirumas darosi daugiau negu įtartinas. Jis irgi gali būti tik poza, būdas į save atkreipti dėmesį.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]