TURINT LAIKO

Giedrė REČIŪNIENĖ

MITAI IR TEISYBĖ APIE CUKRŲ


Per visą žmonijos papročių ir gyvensenos istoriją buvo vertinamas saldus skonis. Daugelį tūkstantmečių labiausiai įprasta saldinimo priemonė buvo medus bei kai kurių cukringų vaisių ar šakniavaisių sultys, bet pamažu kaupėsi žinios apie cukrašvendrių cukrų. Iš pradžių cukrus buvo naudojamas kramtant saldųjį stiebo minkštimą.

Istorijoje žinomas toks faktas, kad XI amžiuje prancūzų riteris Bertranas de Gilesas savo mylimam karaliui Liudvikui VI kaip pačią didžiausią dovaną įteikė cukraus "galvutę". Pastarasis ją saugojo šalia kitų brangenybių ir rodė tik labai kilmingiems svečiams. O tų laikų gydytojas K. Galenas, be kitų vaistinių preparatų, savo pacientams skirdavo ir keletą gramų cukraus.

Įdomus cukraus, kaip saldiklio, kelias nuo pat jo sukūrimo iki mūsų dienų. Dar VI a. pr. Kr. vienas iš Aleksandro Makedoniečio admirolų savo žygių dienoraštyje rašė, kad Indijoje auga tokios švendrės, kurios be bičių neša medų. Matyt, jis aprašė sirupą, tamsų skystį, kurį vietiniai gyventojai spaudė iš cukrašvendrių ir juo gardino maisto produktus.

Turėjo praeiti ištisi amžiai, kol buvo pagamintas pirmasis cukrus. Jau mūsų eros šeštajame šimtmetyje tai padarė persai. Deja, tada cukrus buvo toks brangus, jog prabangos dalyku jis buvo laikomas net ir didžiūnų virtuvėse.

Europoje iš savo žaliavos pagamintas cukrus iki pat Napoleono žygių (XIX a.) taip ir liko svajone. Karo metu anglai užblokavo visus jūrų kelius, nė per vieną uostą nepavyko įsivežti cukrašvendrių žaliavos, ir Europa liko be cukraus. Šioje stresinėje situacijoje išeitį rado mokslininkai, dar XVIII a. nustatę, kad ne mažiau už cukrašvendres cukraus sukaupia cukriniai runkeliai.

Pasaulinė cukraus industrija šiandienos vartotojui siūlo ganėtinai didelę cukraus įvairovę. Renkamės jį pagal skonį, spalvą ir net konsistenciją.

Cukrus - medaus konkurentas, tapęs kasdieniu maisto produktu. Pasaulio statistika negailestingai teigia, kad šių dienų žmogus suvalgo gryno cukraus po 70 ar net 100 g per dieną. Gerai tai ar blogai?

Daugelio medikų nuomone, išgryninti maisto produktai, tokie kaip baltasis cukrus, yra praėjusio ir, be abejo, šio šimtmečio rykštė. Amerikos mitybos specialistas P. Atkinsas teigia, kad niekas žmonijos istorijoje nesukėlė tiek susirgimų, kaip išradimas, išmokęs žmogų gaminti švarų, baltą ir pigų (todėl visiems prieinamą) cukrų. Dabar cukrus neretai vadinamas "baltuoju žmogaus priešu", "saldžiuoju nuodu", bevertėmis kalorijomis, jis kaltinamas dėl diabeto, nutukimo, jo sukeliamų pasekmių, dantų ir dantenų susirgimų bei kitų sveikatos sutrikimų. Kodėl šiam maisto produktui suteikiami tokie baisūs epitetai? Atsakymą į daugelį priekaištų pateikia cukraus cheminė sudėtis.

Pagal naujausias technologijas apdorojant cukrašvendres ar cukrinius runkelius, pagaminama vos ne gryna medžiaga sacharozė, susidedanti tik iš fruktozės ir gliukozės (angliavandeniai). Taigi cukrus neturi nei vitaminų, nei mineralinių ar kitų bioaktyvių medžiagų, kurios būtinos žmogui. Žmogaus organizmas nėra prisitaikęs nuolat gauti išgrynintų cheminių medžiagų, todėl ir kenčia.

Tačiau cukrus - maisto produktas, teikiantis energijos. Jis yra būtinas žmogui, nes teikia energijos visoms organizmo ląstelėms. Patekęs į kraują (gliukozės pavidalu) greičiausiai pamaitina visas mūsų ląsteles, ir dėl to tampame fiziškai ir protiškai veiklūs, darbingi. Mūsų laikais, kai sąlygos neverčia daug fiziškai dirbti, galbūt verta žinoti tai, kad angliavandeniai iš tikrųjų yra tas kuras, kurio reikia mūsų smegenų veiklai. Tačiau visko turi būti su saiku. Negailestingi statistiniai duomenys rodo, kad grynojo cukraus žmogus vartoja daugiau, negu jo reikia energinėms reikmėms tenkinti. Tada jis mūsų organizme kaupiasi kaip riebalai ir yra pagrindinis antsvorio ir su juo susijusių ligų kaltininkas.

Daug džiuginančio galima pasakyti apie pas mus dar pernelyg neseniai pasirodžiusį rudąjį arba geltonąjį cukrų. Medikų, tyrusių jį vartojusių žmonių savijautą, teigimu, nepastebėta būdingų vartojusiems baltąjį cukrų medžiagų apykaitos sutrikimų. Nuolat vartojant rudąjį cukrų, netgi sumažėja cholesterolio kiekis kraujyje, organizmas lengviau prisitaiko prie padidėjusių fizinių krūvių ar stresinių situacijų. Šis teigiamas poveikis siejamas su rudame cukruje esančiu gamtiniu biologiškai aktyvių medžiagų kompleksu. Jame nustatyta per 200 įvairiausių mineralinių ir organinių junginių, tarp jų mikro ir makroelementų bei vitaminų.

Cukrus - skonio gerinimo priemonė.

Anksčiau, kai dar nebuvo šaldytuvų ir šaldiklių, maistą reikėjo mokėti paruošti kuo ilgiau laikyti ir žiemą. Cukrus būtinai reikalingas kaip konservavimo priemonė. Šis būdas tebenaudojamas ir šiandien, pavyzdžiui, verdant uogienes. Cukrus uogienėse, sultyse ir kituose gaminiuose trukdo tarpti bakterijoms, padeda išlaikyti skonį ir spalvą.

Specialistai rekomenduoja kavą ir arbatą degustuoti be cukraus. Taip geriau juntamas originalus gėrimo skonis ir aromatas. Tačiau tai tik patarimas degustuotojams.

Iš liaudies medicinos: jeigu įsipjovėte, žaizdą pabarstykite cukrumi ir skausmas atlėgs.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]