SUKAKTYS

Valentinas ČYŽAS

SAVYJE NESUTILPĘS ŽMOGUS

Čia besikuičiant skiedryne, čia darže, nuimant derlių, kelionėje ar paprasčiausiai nemigos naktį, žiūrėk, atmintis ima ir laiko verpetais atplukdo vieną už kitą prasmingesnių atsiminimų puokštes. Tai vis kelerių mano paauglystės ir jaunystės metų, praleistų Kauno aklųjų internatinėje mokykloje, derlius.

Šiandien, manau, pats tas metas kiek atidžiau žvilgtelti į vieną gražiausių ano meto atsiminimų puokščių - ne tik mano, bet ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Valentino Zaikausko sparnuotąją jaunystę. Kiek atidžiau žvilgtelti vertėtų jau vien todėl, kad ir pati motulė gamta progą tam siūlo - 65-ąjį rašytojo gimtadienį. Dar ankstesniam jubiliejui skirtame rašinyje "Keli štrichai mokytojo portretui", kaip sugebėjau, mūsiškiam skaitytojui perteikiau provincijos vaikigalio nuostabą ir susižavėjimą savuoju mokytoju. Ar galėjo čia kas būti kitaip, kai studenčiokas ir dar neregys, tarsi tikrų tikriausias menotyrininkas, vienos pamokos metu, mums, "nebrendyloms" ėmė ir išaiškino M. K.Čiurlionio tapybos esmę ir didingumą. O kur dar pokalbiai laisvalaikiu apie didžiąją literatūrą, kitas meno sritis ir prie jų vienaip ar kitaip prisilietusius akluosius.

Atėjo laikas, kai mokytojui sėkmingai baigus pedagoginę praktiką mūsų mokykloje, mums teko laikinai išsiskirti. Nors mano, paauglio, galvelė tada dar buvo užimta ne vien su kūno kultūra susijusiais pramanais, tačiau ką joje su išmanymu subtiliai liko paliko mokytojas - vis dar taip pat ryškiai tebežydi sielos tvenkiniuos. Neprivalomoji, bet mokytojo rekomenduota literatūra, belaukiant grįžtančio "saviškio vedlio", man buvo tikroji atgaja, lig tol nepatirtų vertybių atradimais. Nerimo kupina širdimi laukiau 1965-ųjų mokslo metų pradžios. Kiek naujo vyliausi išgirsti iš jo paties lūpų. Pasirodo, nerimavau aš ne be pagrindo - vietos jaunam specialistui mūsų mokykloje, deja, neatsirado.

Sutrikęs, bet nuogirdų vedinas mokytoją radau įsikūrusį tuometinės LAD Kauno įmonės radijo mazgo patalpoje. Nežinojau, ką ir galvoti. Tuo metu mokytojas buvo užsikrėtęs beraščių ir mažaraščių suaugusių aklųjų mokymosi idėja. Bene keletą kartų tą rudenį minėtais reikalais pėstute kulniavome mudu į senamiestyje, netoli pilies, įsikūrusią kažkurią suaugusių vidurinę vakarinę mokyklą. Pirmai mūsų kelionės pusei visiškai pakako vos vieno kito tarpusavyje persimesto žodžio. Užtat grįžtant mūsiškis pokalbis įgaudavo vis didesnį pagreitį. Čia mokytojas pasakojo apie savos laidos absolventus, pabirusius kas kur, čia apie vieną ar kitą dėstytoją. Neiškenčiau ir aš nepasigyręs savais informacinio pobūdžio rašinėliais, mūsiškiam žurnalui pradėtais kurti eilėraštukais. Mokytojas mane pagyrė, pažadėjo perskaityti, kas parašyta spaudoje, o kūrybą, turėdamas laisvo laiko, išklausyti ir duoti patarimų. Suprantama, aš mokiausi mokykloje, o man šitaip artimas žmogus buvo užimtas kur kas rimtesniais darbais, tad matydavomės retokai. Kartą jau vakare toje radijo mazgo patalpoje, aplankęs mokytoją, radau jį pagyvenusio rusakalbio žmogaus draugijoje. Aplinkui tvarkingai sudėlioti gulėjo pagrindiniai literatūriniai leidiniai, paplitę visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje: "Literatūrinis laikraštis", žurnalai "Naujas pasaulis" ir "Užsienio literatūra". Atsiprašęs už sutrukdymą, jau ruošiausi išeiti, bet guvus mokytojo balsas mane sulaikė:

- Kaip tik mes baigėme, dar ir aptarti, ką perskaitę, suspėjome, tad užeik.

Tuo metu svečias gražia lietuvių kalba mums palinkėjo labos nakties.

- Tai sentikis - didysis mano rusų kalbos žodynas, tikras atradimas, - su šypsena veide kalbėjo mokytojas.

Supratau, kad toji šypsena visai neatsitiktinė. Su ja gyvena savyje nesutelpantis žmogus. Tuo dar labiau įsitikinau po geroko laiko apsilankęs tuometinės LAB Kauno filiale, laikinai įsikūrusioje suaugusių aklųjų mokyklos klasėje. Čia mokytojas atkakliai laukė į tėvus jam tinkančių savų mokinių. "Atkakliai laukė" - gal ne tie žodžiai, nes mokytojo pirštai skubėjo "Skrajojančio olando" puslapiais orginalo kalba. Ant palangių puikavosi abėcėlės tvarka išdėlioti vokiečių- lietuvių kalbų žodyno tomai.

Seniems rašytojo gerbėjams beliko pridurti, o jaunosios kartos atstovams - atkreipti dėmesį į 2003 m. leidykloje "Šiaurės Lietuva" dienos šviesą išvydusią profesoriaus Broniaus Prieskienio monografiją "Šiaulių krašto literatūros panorama". Šiame enciklopediją primenančiame 557 psl. veikale, be kita ko, apžvelgtos 623 personalijos. Bene džiugiausia mums tai, kad tarp tokios gausybės subtiliai ir lakoniškai pristatytų autorių derama vieta atrasta ir rašytojui Valentinui Zaikauskui. Kam iš mūsiškių elektroninė erdvė - savas pasaulis, verta paieškoti šio leidinio elektroninio varianto.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]