JUBILIEJAI

Irmina VALANTONYTĖ

SAULĖS ŠVIESĄ ATSTOJA DAINA

"Jau sutemo temela, nusileido saulelė..." - tokia švelnia lyrine gaida prasideda viena lietuvių liaudies daina. Įstabi toji žodžio galia, savyje talpinti ne vieną, o keletą prasmių... Argi ne šios dainos eilutės tiksliausiai atspindi neregio dalią? Tad neatsitiktinai regėjimo negalią turintys mūsų krašto saviveiklininkai savo ansamblį pavadino "Temela" - prietema.

Likimas šiems žmonėms pašykštėjo stiprios sveikatos, tačiau su kaupu atseikėjo dvasinės tvirtybės. Ji, o taip pat ir meilė muzikai, jau daugiau kaip du dešimtmečius vienija Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kėdainių rajono organizacijos ansamblio "Temela" narius.

Rugpjūčio 18-ąją ansamblis krašto bendruomenę pakvietė į jubiliejinį, 500-ąjį koncertą Kėdainių daugiakultūriame centre.

"Temela" šiandien

Ilgamečiai ansamblio dalyviai pasakoja, kad rajono aklųjų ir silpnaregių meninė saviveikla gimė dar prieš tris dešimtmečius, o ansamblis šiemet skaičiuoja 23-iuosius veiklos metus. Šiandien "Temela" žinoma ir mėgstama ne tik Kėdainių krašte, bet ir už jo ribų. Ansamblio veikloje dalyvauja dvidešimt trys dainininkai ir muzikantai, o pastarąjį dešimtmetį jiems vadovauja Irena Parnavienė. Jai ansambliečiai dėkingi už dabartinę sėkmę - vadovės dėka ansamblis išsiplėtė, atsinaujino, paįvairino atliekamų kūrinių repertuarą, tapo dar labiau žinomas. Dabartiniame "Temelos" repertuare - folkloras, romansai, autentiškos Kėdainių krašto dainos. Ansamblio programas paįvairina ne tik dainininkų, bet ir muzikinės grupės, kuriai vadovauja akordeonu grojantis Pranas Bazaras, pasirodymai.

Didžioji dalis ansambliečių save priskiria senjorams, tačiau garbus amžius - ne kliūtis aktyviai koncertinei veiklai. Per metus - keturiasdešimt koncertų! "Temelos" dainos skamba rajoninėse šventėse ir renginiuose, linksmina miestų ir miestelių gyventojus per vakarones ir susitikimus, guodžia likimo draugus krašto ir respublikiniuose neįgaliųjų renginiuose. O kur dar kasmetiniai Baltosios lazdelės dienos minėjimai, kalėdinės ir velykinės vakaronės, jubiliatų pagerbimai, adventiniai vakarai, ekskursijos... Ir visur "Temelos" dainininkai keliauja su šypsena, gera nuotaika, pamiršę ligas ir rūpesčius. Nuoširdumas, begalinis noras dainuoti ir būti drauge, tarpusavio pagarba padeda ne tik repeticijų ir koncertų metu, bet ir dalyvaujant aklųjų ir silpnaregių sąjungos saviveiklininkų apžiūrose, kuriose ne kartą laimėti antrojo ir trečiojo laipsnio diplomai.

Kaip viena šeima

Nors pirmųjų saviveiklininkų gretos jau išretėjo, ansamblyje tebegroja Stanislava Merfeldienė, Zigmas Margevičius, tebedainuoja Juozas Urbonavičius, ilgametė rajono organizacijos pirmininkė Teresė Sobestijanskienė, Asta Railienė. "Temelos" dainininkų gretose - ir ilgametė ansamblio vadovė Janina Matulienė bei dabartinė rajono organizacijos pirmininkė Ona Šulcienė. Negaili savo jėgų bei sveikatos Elena Milickienė, Beta Kačenauskienė, Elena Šypelienė, Danutė Makelienė, Jūratė Alinovič. "Temeloje" dainuoja bei groja šeimos - tai Algimantas ir Albina Ulinskai, į repeticijas daugelį metų važinėjantys iš Dotnuvos, Kazys ir Irena Šukaičiai, Pranas ir Danutė Bazarai. Neapsieinama ir be vyrų: dainininko ir muzikanto Kęstučio Rimonio, ansamblio seniūno Kazimiero Daniūno, dainininkų Prano Kvederio, Boleslovo Mizgaičio.

Pasak "Temelos" vadovės Irenos Parnavienės, dalis dainininkų ir muzikantų nėra LASS nariai, tačiau mielai dalyvauja ansamblio veikloje, čia jaučiasi savi. Regintys ansamblio nariai - tai jautrios sielos žmonės, kurių parama neįgaliesiems labai reikalinga.

Trypė ir Kėdainių kadrilį

Aštuoniasdešimtmetį perkopusios ansamblio "Temela" narės Stanislavos Merfeldienės rankose - dar 1945 metais Kėdainių turguje pirkta vokiška gitara, kuria ji groja nuo pirmųjų aklųjų ir silpnaregių saviveiklos ratelio įsikūrimo dienų.

"Aklųjų organizacija Kėdainių rajone susikūrė 1961 metais, o saviveiklinininkus, paskatinus tuometiniam draugijos pirmininkui Pranui Nargevičiui, pradėjome burti 1968-aisiais, - pasakoja S. Merfeldienė. - Kadangi dauguma aklųjų muzikantų tuo metu gyveno kaimuose, ieškojau jų ten, kviečiau, raginau. Pradžia buvo sunki, bet kartą atėję, žmonės pasilikdavo visam laikui".

Susibūrė maždaug dešimties žmonių ratelis, repetuodavęs P. Nargevičiaus namuose. Tarp pirmųjų saviveiklininkų buvo S. Merfeldienė, tuo metu dar neturėjusi regėjimo negalios, jos vyras Vladas Merfeldas, neregys nuo gimimo, tačiau puikiai grodavęs smuiku, akordeonu, mandola, deklamuodavęs, vaidindavęs intermedijose, aklasis bajanistas ir tautosakos žinovas Petras Dulkinas, Elena Sereikaitė, Marytė Kemzūraitė, Albina Budrienė, Vytautas Zalugėnas, Jonas Kaltenis ir kiti. Saviveiklininkai smuiku, akordeonu, gitara, bajanu, būgneliais atlikdavo liaudiškas melodijas. Mėgstamiausi buvo Ažytėnų, Pupų dėdės, Birutės polkos, valsai, maršai. Susirinkus daugiau žmonių, dainuodavo humoristines ir liaudiškas dainas, o vėliau - net šokdavo Kėdainių kadrilį, krakoviaką, suktinį.

Organizacijos saviveiklininkai koncertuodavo rajono kolūkiuose, mokyklose, gydymo įstaigose, važinėdavo ir į kitus rajonus, dalyvaudavo Kauno aklųjų kultūros namuose rengiamose apžiūrose. Tautiniais rūbais saviveiklininkus aprūpino Aklųjų draugija, o saviveiklininkė Marytė Kemzūraitė išaudė prijuostes - šia apranga S. Merfeldienė per "Temelos" koncertus vilki iki šiol. Į repeticijas žmonės rinkdavosi iš įvairių rajono kampelių, o koncertuoti dažnai tekdavo vykti maršrutiniais autobusais. Pirmieji ratelio vadovai buvo Edvardas Kazlauskas, Stanislava Merfeldienė, muzikos mokytojai Petras Baradinskas, Vidmantas Kertenis, Juozas Juknevičius, Vladas Merfeldas.

Kai folkloras buvo "ant bangos"

1984-ieji - svarbūs rajono organizacijos saviveiklos istorijoje: mat tais metais buvo įkurtas foklorinis ansamblis, 1997-aisias pakrikštytas "Temela". Ansamblį įkūrė tuometinis LASS Kėdainių rajono organizacijos pirmininkas Romualdas Kirstukas, o jam vadovauti pakvietė Janiną Matulienę. Centrinės bibliotekos vedėja dirbusi moteris buvo didelė aklųjų ir silpnaregių pagalbininkė bei rėmėja, o kadangi pati yra didelė folkloro mėgėja, šią idėją pasiūlė ir saviveiklininkams. Per trylika J. Matulienės vadovavimo metų ansamblyje padaugėjo dalyvių, atsinaujino programa. "Parengdavome programą su folkloriniais pasakojimais, porinimais, mįslėmis, dainomis, - pasakoja buvusi ansamblio vadovė. - Mums gerai sekdavosi koncertuose, skindavome laurus apžiūrose, daug keliaudavome."

Sunkų metą ansambliui, kaip ir visai Aklųjų ir silpnaregių sąjungai, teko išgyventi apie 1990 metus - sovietinės santvarkos žlugimas buvo lemtingas ir namudinei aklųjų veiklai, pajamų duodavusiai įmonei Kaune. Tačiau ansamblio veikla nenutrūko - žmonės rinkdavosi kartą per savaitę ir dainuodavo liaudies dainas, giedodavo giesmes.

"Džiaugdavausi, būdama su šiais žmonėmis, - kalba J. Matulienė, ir dabar mielai dainuojanti su "Temela". - Pastebėjau, kad bet kokią fizinę negalią turintys, likimo nuskriausti žmonės yra nepaprastai dvasingi, - mane tai traukė. Man su jais buvo ir yra gera".

Tuo laiku skambias folkloro dainas sako pamilusi ir T. Sobestijanskienė - aklųjų ir silpnaregių mokytoja, ilgametė LASS Kėdainių rajono organizacijos pirmininkė, daug savo jėgų ir sveikatos atidavusi širdžiai mielam darbui. Pati turinti regėjimo negalią, ji nuoširdžiai rūpinosi kiekvienu sąjungos nariu, didelę savo laiko dalį skyrė ansambliui. "Kibome į šią veiklą, kiek pajėgdami, nes tai buvo ne tik dainavimas, bet ir žmonių užimtumas, bendravimas, reabilitacija po ligos," - pasakojo T. Sobestijanskienė.

Ir romantikos dvelksmas

Pastaruosius dešimt metų ansambliui "Temela" vadovauja Irena Parnavienė, prie dainininkų prisijungusi J. Matulienės kvietimu. Tuo metu ansamblyje dainavo ir daugiau bibliotekos darbuotojų - Zita Civilkaitė, Virginija Genienė.

"Ansamblis man - didžiulė atgaiva, suteikianti prasmę gyventi, - šiltais jausmais dalinasi dabartinė vadovė. - Jaučiu pareigą ieškoti naujų dainų, ruoštis repeticijoms, savo darbu atsilyginti šiems žmonėms už tai, kad jie negaili savo jėgų, sveikatos ir laiko. Stebiuosi kolektyvo tvirtumu, begaliniu noru būti kartu. Ar sniegas, ar lietus, jie visą laiką repeticijose, smagūs, dainingi, draugiški, vieni kitų išsiilgę. Štai Algimantas ir Albina Ulinskai atvažiuoja iš Dotnuvos, Elena Milickienė daug metų važinėdavo iš Pašilių, o mūsų "lakštingala" Beta Kačenauskienė gyvena Daumantų soduose. Kartą stipriai pripustė - ji pusšimtį metrų kasė tunelį, kad pasiektų kelią ir galėtų atvažiuoti į repeticiją!"

Kaip ir kitoms ansamblio vadovėms, I. Parnavienei dainininkai dėkingi už nuoširdumą, atsidavimą, rūpestingumą. "Esame pagyvenę žmonės - rūpi pasiguosti, apie sveikatą pasikalbėti, - apie artimą ryšį su kolektyvo nariais kalba "Temelos" vadovė. - Todėl ir aš jaučiu širdyje pareigą paskambinti, pasiteirauti, kaip žmonės jaučiasi, ar nereikia pagalbos. Grįžusi po koncerto, nenueinu ramiai miegoti tol, kol neapskambinu visų ir neįsitikinu, kad saugiai grįžo namo".

Patys ansambliečiai pasakoja, kad vadovės entuziazmo dėka "Temela" dar labiau atsinaujino, pagyvėjo, sustiprėjo. Dabar ansamblio dainuojami romansai - taip pat I. Parnavienės idėja. Šiai programos daliai moterys turi retro stiliaus aprangą - margas palaidines, ilgus sijonus, daug karolių bei skrybėlaites. Skrybėlių ir kepuraičių prie tautinių rūbų pasiuvo auksarankė ansamblio dainininkė Asta Railienė.

Naujų vėjų taip pat įnešė į ansamblio veiklą įsiliejęs muzikantas, poetas, dainininkas Edvardas Mištautas.

Geru žodžiu minime

Paklausti, ar sunku ansambliui gyventi šiandien, dainininkai juokiasi - dažniausiai važiuojame koncertuoti ten, kur patys organizatoriai mus nuveža ir parveža. Transportas - pagrindinė problema, todėl aklieji ir silpnaregiai dėkingi rajono savivaldybei, kuri nemokamai skiria autobusą ansamblio išvykoms. "Jeigu ne transportas, mūsų žmonės tikriausiai važiuotų koncertuoti kiekvieną savaitgalį," - šypsosi organizacijos pirmininkė Ona Šulcienė.

Tačiau meilė dainai - stipresnė už nepriteklius, juolab kad "Temelos" kolektyvui geranoriškai nusiteikę padėti Bendruomenės socialinių paslaugų centras, paramos ir labdaros fondas "Viltis - Vikonda", UAB "Gerovė", kiti rėmėjai. Padedant LASS Kauno ir Marijampolės apskričių tarybai ir rėmėjams, ansamblis neseniai įsigijo vienodą koncertinę aprangą.

"Labai džiaugiamės, kad turime vietą repeticijoms, - sako O. Šulcienė. - Dėkui Bendruomenės socialinių paslaugų centro direktorei Rūtai Kaupienei, kurios dėka kartą per savaitę galime repetuoti centro salėje, taip pat čia turime nors ir nedidelį, bet savą kambarėlį organizacijos veiklai".

Į ansamblio veiklą stengiamasi įtraukti ir jaunimą - mat kolektyvo pagrindą sudaro vyresnio amžiaus žmonės. Antra vertus, džiaugiamasi dėl to, kad regėjimo negalia vaikus ir jaunus žmones, gelbstint šiuolaikinei medicinai, paliečia vis rečiau.

Ansamblio dalyvių mintys

Algimantas ir Albina Ulinskai iš Dotnuvos susipažino dainuodami ansamblyje, tad nereikia nė klausti, kas grojo vestuvinį maršą per jų vestuves. "Kai ateinu į repeticiją, užmirštu visus vargus," - teigia A. Ulinskas, prieš dešimtį metų galutinai praradęs regėjimą. Tačiau vyras nesiskundžia, o paklaustas, kas padeda išlikti ramiam ir linksmam, atsako: "Reikia susitaikyti su tuo, kas atsitiko. Niekados nebūk priešiškas kitiems, gerbk aplinkinius ir tave gerbs." A. Ulinskienė išduoda - vyras nuo jaunystės garsėja kaip puikus šokėjas: mat turi unikalią klausą ir gerai jaučia ritmą. Pernai abu dalyvavo tradicinėse polkos varžytuvėse ir pelnė geriausios bei taisyklingiausiai šokusios poros titulą!

Praną ir Danutę Bazarus galima pavadinti "Temelos" dainininkų pagalbininkais: mat ši muzikantų šeima, nors regėjimu nesiskundžia, groja ansamblio instrumentinėje grupėje, o Pranas yra ir šios grupės vadovas. Tačiau akordeonu grojantis vyras savo nuopelnų nesureikšmina: "Štai neregys Zigmas Margevičius - muzikantas, žmogus - orkestras. Jis vienu metu ir armonika groja, ir švilpynę pučia, o koja būgną muša." Tiesa, dabar rečiau - mat sunku į koncertus būgną vežiotis. P. Bazaras sako, kad kartais repeticijos išvargina, - mat groja jis ne vieninteliame kolektyve. Tačiau atsisakyti dalyvavimo ansamblyje būtų gaila. "O ką mums, pagyvenusiems žmonėms, namuose veikti? - pritaria žmona Danutė. - Geriau pagroti, su žmonėmis pabūti, o ne namie užsidarius sėdėti. Be to, kviečiami koncertuoti, jaučiamės reikalingi".

Juozas Urbonavičius, ansamblio veteranas ir nepakeičiamas bosistas:

- Dainuoju ansamblyje ir instrumentinėje grupėje. Patinka man tos "už širdies griebiančios" dainos. Tiesa, norėjau ansamblį palikti - sveikata nekokia, sunku scenoje porą valandų išstovėti. Betgi gaila! Ateina ketvirtadienis, repeticijos diena, jau ir apima nerimas, kažko trūksta, kažko ilgiesi... Kolektyvas puikus, labai brandus, kultūringas, draugiškas. Svarbiausia, kad mes, neįgalūs žmonės, galime susirinkti ir pasidalinti savo bėdomis, džiaugsmais ir darbais. Namuose nusibosta, nors turiu sodą, darbo apstu, bet dainuoti traukia. Na, o jeigu nebūtų mūsų vadovės, viskas būtų kitaip. Ji - mūsų siela, gyvenimas ir džiaugsmas.

Kazys Daniūnas, ansamblio seniūnas:

- "Temelos" ansambliui priklausau treji metai, nors nesu LASS narys. Manau, kad ansambliečiams mano, reginčiojo, pagalba organizuojant išvykas, koncertus reikalinga. Kolektyve - labai draugiški, vienas kitą suprantantys žmonės. Kiek važiavome, keliavome - nė karto iš jų neišgirdau pikto žodžio. Dainuoju treji metai, taip pat rašau eiles, kuriu dainas. Viena jų - "Mūsų metai" - tapo pagyvenusių žmonių klubo "Rudenėlis" himnu, o ateityje, tikiuosi, mano dainų į savo repertuarą įtrauks ir "Temela".

Ansamblio "lakštingala" Beta Kačenauskienė:

- Nuo jaunystės mėgau dainuoti, bet kol vaikus auginau, dirbau, nebuvo kaip. Labai džiaugiuosi, kad šią galimybę vėl suteikė "Temela". Dainuoju čia jau šešeri metai ir negaliu įsivaizduoti, kad kažkada gyvenau kitaip. Per repeticijas atsigaunu, "pasikraunu" ateinančiai savaitei. Džiaugiuosi, kad mane palaiko vyras Albinas.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]