NAUJOS KNYGOS

Alvydas VALENTA

 


Viršelis: Algimantas Katilius (eilėraščių rinkinys "Kelias")Antrasis šių metų aklųjų literatų konkurso nugalėtojas - Algimantas Katilius (eilėraščių rinkinys "Kelias").

A. Katilius gimė 1933 metais Joniškio rajone. Priklauso tai kartai, kuri norėjo viską pamatyti savo akimis, išardyti savo rankomis... Lemtingas sprogimas įvyko 1943 metais. 1952 m. A. Katilius atvyko į Kauno aklųjų mokyklą, 1960 m. ją baigė. Studijavo Vilniaus universitete. Jį baigęs dėstė filosofiją Kauno medicinos universitete, vėliau redagavo akliesiems leidžiamus garsinius žurnalus. Šiuo metu gyvena Jonavoje.

A. Katilius neregių literatų veikloje dalyvauja jau nebe pirmas dešimtmetis - pirmuosius eilėraščius parašė dar besimokydamas Kauno aklųjų mokykloje. Per visus kūrybinės veiklos metus autorius liko ištikimas tradicinėms etinėms ir estetinėms vertybėms: tai pagarbus santykis su istorija, meilė tėvynei, moteriai. Sklandus eiliavimas, čia pat iš gyvenimo, gamtos arba, priešingai, iš garbingos baltų istorijos imami įvaizdžiai ir motyvai. Visa tai randame ir A. Katiliaus rinkinyje "Kelias". Be įvadinio eilėraščio "Kelias", rinkinys dalijamas į tris dalis: "Mano žemė", "Dvi širdys viename žiede" ir "Apmąstymai". Dalių pavadinimai pakankamai iškalbūs, kad juos reikėtų dar kaip nors aiškinti. Pirmoji dalis - tai mūsų - lietuvių ir visų baltų - istorija: švedai, kalavijuočiai, kryžiuočiai, trispalvė... Kūriniuose daug ugnies, pilietinės aistros ir pilietinio nerimo, gerai tiktų skaityti iš tribūnos. Antroji dalis, kaip ir galima numanyti, - apie meilę. Ne vienas eilėraštis galėtų virsti, o gal ir virs daina. Šioje poezijoje daug gėlių, žiedų, šnabždesių, kurie, reikia manyti, skirti tikrai ne tribūnoms!

Paskutinėje dalyje autorius apmąsto nueitą gyvenimo kelią, sutiktus žmones - tuos, kurie jo paties ar jo draugų gyvenime paliko ryškesnį pėdsaką. Vienas jų, daugeliui vyresniosios kartos neregių gerai pažįstamas - gydytojas Mykolas Steiblys. Atrodo, pernelyg dažnai mėgdavęs kartoti "po paraliais" ar kažką panašaus. Jeigu ne Algimanto eilėraštis, tą garsaus oftalmologo garsųjį "po paraliais" taip ir būtų nusinešusi negailestinga užmaršties upė. Kad ta upė baisi, nepažįstanti pasigailėjimo, nepripažįstanti kompromisų - žinojo jau senovės graikai. Tačiau tie šelmiai žinojo ir kitką: gyvenimo nuotrupas iš nepaliaujamai tekančio laiko upės išgriebti ir išsaugoti tegali tik poetai.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]