ATSIMINIMAI

Adolfas VENCKEVIČIUS

ANAIS ŠIAULIŲ METAIS

Šiauliuose išgyvenau bemaž trejus metus - nuo 1960-ųjų rudens iki 1963-ųjų vidurvasario. Kiek čia ilgai? Ne, bet atsimintinų įvykių tikrai daug. Man pačiam labiausiai įsimintina, kad Šiauliuose neturėjau būsto. Gyvenau pas žmones, o pabaigoje - bendrabutyje. Žinoma, nieko čia bloga, bet vis tiek jaučiausi kažkoks nepritapėlis. Teko paplušėti dviejuose darbuose, ir buvau šioks toks Šiaulių aklųjų "parapijos" veikėjas. Nešiojau papachą ir vis tiek nuo vienos merginos gavau per ausį, o per kitą - gavau už kitą merginą. Nei vieno, nei kito antausio nebuvau nusipelnęs, bet jie rodė, kad kažkam esu svarbus. Turbūt iš tikrųjų, nes kitos dvi merginos norėjo mane prisišnekinti, kad jau vesčiau. Vedyboms nebuvau pasiruošęs, bet dvejose vestuvėse dalyvavau. Ir vienos iš jų buvo Adomo Bazevičiaus. Jų neįmanoma neprisiminti.

Vyko jos kombinato valgykloje. Dalyvavo gal pora dešimčių žmonių. Linksmybės užsitęsė iki vėlumos. Panorus skirstytis paaiškėjo, kad nėra kaip - autobusai nebevažiuoja. Vieni kažkaip iškeliavo, o kiti liko vietoje. Aš nusnaudžiau švarku užsiklojęs ant sunkumų kilnojimo pakylos - vis ne ant žemės. Jaunieji pirmąją naktį praleido ant biliardo stalo.

Kažkodėl galvon lenda vienkartiniai atsitikimai, lyg kitokių nebūtų buvę. Buvo, buvo - kaip nebuvo. Štai 1961 metų pavasarį, gal balandžio, o gal gegužės mėnesį, Šiaulių GM kombinato direktoriumi paskiriamas Antanas Ruginis, pirmasis Antanas Ruginis, kuriam jau reikia sakyti amžino atilsio. Antrasis Antanas Ruginis, gerokai jaunesnis, dar tebežaliuoja. Ir kokių tik sutapimų nebūna. Tokioje mažoje Lietuvos aklųjų "parapijoje" net du Antanai Ruginiai, ir dar abu žemaičiai. Man iš Šiaulių tebėra įstrigęs kitas gana įdomus reiškinys, kuris galėtų būti ir kaip atsitiktinumas. Nors ne - čia kažko daugiau esama. Tik prisiminkime! Prieš Antaną Ruginį Šiaulių GM kombinato direktoriumi buvo Jonas Gurskis, įdomi ir visai nedirektoriška asmenybė. Sakytum, į direktorius per klaidą pateko. Turbūt taip ir buvo, nes ką ten ypatinga besikuriančiam aklųjų kombinatui Šiauliuose galėjai surasti. Kaip ten bebūt buvę, Jonas Gurskis tapo Šiaulių kombinato direktoriumi, o pavaduotoju - Antanas Pliuškevičius. Įdomus tat buvo tandemas. Man įdomiausia buvo, kad jie abu buvo vienarankiai: J. Gurskis ranką prarado kažkur fronte, o A. Pliuškevičius - per kažkokį sprogimą.

Žodžiu, abu buvo šaudmenų apdraskyti. Bet ir pasitaikyk tu man šitaip! Likimas 1961 metų pavasarį abu kombinato vadus išskyrė. J. Gurskis kaip ėjo, taip ir išėjo, o A. Pliuškevičius dar kelis mėnesius pabuvo pavaduotoju ir prie A. Ruginio. Paskui išėjo į cechą, į darbininkus, bet ten nepranyko, neliko tik darbininkas. Buvo sumanus visokiems pramanams. Galėjo visokių kiaulysčių ar šunybių prikrėsti, bet surado ir vietą, kur tuos gabumus padėti, kaip panaudoti. Ši vieta tiesiog dievo duota - tai kūryba, grožinės literatūros kūryba. Šitame bare jau darbavosi Kazys Serapinas. Čia jiedu ir susitiko, arba liaudiškai sakant, - toks tokį pažino ir "ant alaus" pavadino. Įdomiausia čia yra, kad prie vieno popieriaus lapo susėdo du vienarankiai - Kazys taip pat buvo kažkokio sprogmens auka. Jis nuo sprogimo šiek tiek mažiau nukentėjo negu A. Pliuškevičius, nes jam išliko vienos akies šviesa. Kazys galėjo ir skaityti, ir rašyti. Abu bičiuliai ta viena, kad ir apgadinta, Kazio akele ir naudojosi, aišku, kurdami. Turbūt ir kitur kur, nes šiauliečiai buvo sukūrę tokią makabrišką mįslę: keturios kojos, dvi rankos, dvi galvos ir viena akis - kas bus? Jei nežinojai, atsakymas tuoj pat buvo pateikiamas: tai Serapinas ir Pliuškevičius. Panašiai sudėliotą mįslę aš esu girdėjęs ir Kaune, tik nebežinau, kokie žmonės ten į vieną buvo suklijuoti. Šiauliečiai abu kūrybingi, ir kūrybinga mįsle nusakyti buvo, bet tai vis tiek nieko nepaaiškina. Aš nežinau, kas tuos du žmones į draugystę ir kūrybinį bendradarbiavimą suvedė. Gal čia kokia likimo išdaiga? Nors ne! Rodosi, kad ties kažkokiu dėsniu sukinėjamės.

Rodos, per daug įsivėliau į tą Šiaulių kombinato vienarankystės fenomeną, per kurį vos pasakojimo gijos nesuvėliau. Iš tikrųjų ką čia suvelsi - juk viskas epizodiška, tik atsimintini atsitikimai.

Man įsimintinas dalykas yra, kad gyvenau su Kaziu Serapinu viename bendrabučio kambaryje. Pažinau šį žmogų, bibliotekininką ir literatą. Buvo baisiai delikatus ir paslaugus - neatrodė, kad pykti moka. O Antano Pliuškevičiaus charakterį teko pajusti kitaip.

Sykį diskutavome ir, aišku, ginčijomės dėl kombinato ir pačios aklųjų draugijos reikalų, ginčijomės, nes nuomonės nesutapo. Buvo ir žiūrovų - mat ginčas vyko tarytum tarp sena ir nauja. Nežinau, kaip ten atsitiko. Matyt, A. Pliuškevičiui pritrūko argumentų, o nugalėtas nenorėjo būti, nes staiga nei iš šio, nei iš to man į veidą sušvokštė:" O tu užsiiminėji onanizmu!" Žiūrovai išsiskirstė, o ir pats Pliuškevičius po šių žodžių tuoj pasisuko ir nuėjo. Nei ginčo, nei kokios nors kalbos nebeliko. Tada A. Pliuškevičius dirbo direktoriaus pavaduotuoju paskutines dienas.

Pasikeitus kombinato valdžiai, visi reikalai ėmė gerėti, padėtis taisytis. Ypač situaciją pagerino bendrabutis, kuris buvo įkurtas senajame kombinato pastate. Patalpos nebuvo "liuksusinės", bet buvo suremontuotos ir bendrabučio reikmėms pritaikytos. Atsiradus bendrabučiui kombinate įsidarbino nemažai jaunimo. Daugiausia Kauno aklųjų mokyklos mokinių, kurie nebenorėjo mokytis ar buvo baigę mokyklą. Įdarbinta buvo ir iš rajonų. Darbuotojai pasikeitė - mat iki tol kombinate dirbo bemaž vieni šiauliečiai. Ypač geros įtakos dėl darbuotojų pagausėjimo susilaukė meno saviveikla. Per meno saviveiklą ir aš prisidėjau prie kombinato veiklos didėjimo, gal net gražėjimo.

Tais lemtingaisiais 1961 metais gegužės mėnesį buvau išrinktas LAD Šiaulių kombinato pirminės organizacijos biuro pirmininku. Visuose LAD kombinatuose, o ir Šiauliuose, pirminės organizacijos biuro pirmininkas be organizacinių reikalų, rūpinosi ir meno saviveikla. Nekokia ta meno saviveikla ir tebuvo - mišrus choras ir dūdų orkestras. Choras kaip choras, su juo ir pakoncertuodavom, kartais net už pinigus. Choristai pageidavo, kad tuos pinigus kokiam nors pavakarojimui išleistume, bet pavyko susitarti, kad pinigai liktų kokiems nors saviveiklos reikalams. O tų reikalų visokių atsirasdavo: tai benzino kur važiuojant nusipirkti, tai vairuotojui už vargą sumokėti, tai, žiūrėk, prisireikia kokį seną muzikos instrumentą suremontuoti ar saksofonui, klarnetui liežuvėlį įsigyti.

Tie liežuvėliai vis gedo ir gedo, o krautuvėse jų pirkti nebuvo - bent jau Šiauliuose. Juos kažkur pirkdavo patys muzikantai. O aš per tuos liežuvėlius įklimpau į bėdą. Visi žinojo, kad yra už koncertus gautų pinigų liežuvėliams įsigyti, jų ir prašė. Pinigų buvo, bet jie nebuvo niekur užpajamuoti, buhalterinės knygos taip pat neturėjau, todėl nežinojau, kaip saviveiklininkams pagrįstai pasiaiškinti, kur pinigus padėjau. Surašydavom šiokį tokį aktą su keliais parašais ir padėdavau į seifą prie pinigų, kol imdavau galvoti ir prisigalvodavau, kad tas aktas nieko neįrodo. Tada aktą išimdavau ir padėdavau iš savo kišenės pagal aktą išleistus pinigus. Taip esu nupirkęs kokią dešimtį liežuvėlių. Ką padarysi - sako, kad kvailą ir bažnyčioje muša. Dabar atrodo, jog visa tai niekai, nemokėjimas susitvarkyti, ir tiek. Žinoma, kad taip, bet čia buvo ir visos kombinato situacijos išdava. Tas pats buvo ir su mano dalyvavimu dūdų orkestre.

Turėjome tokį dūdų orkestrą, kuris per kelerius egzistavimo metus teišmoko šiaip taip pagroti vieną valsą, rodos, "Paukštutė lakštutė" ir vieną maršą. Dar sugrodavo vieną himno posmą. Ir vis dėlto per kokius nors minėjimus koncertuodavo. Man koncertuoti neteko, nes aš tame orkestre tebuvau tik dėl kamšaties. Kad žmonės nesakytų:" Kitus ragini, o pats nedalyvauji". Didžiausias humoras iš mano dalyvavimo buvo, kad aš negirdėdavau, kokią gaidą išpučiu. Kažką vis dėlto išpūsdavau. Tiek to, tas dūdas. Iš tikrųjų buvo ir smagesnių dalykų, nors, nepasakyčiau, kad su dūdomis buvo nesmagu.

Atsiradus jaunimo, atsirado ir kitokių muzikantų, negu buvo dūdų orkestre. Jaunimui rūpėjo kitoks grojimas, o ir groti jie jau neblogai mokėjo.

Čia lemtis į kombinatą, į meno vadovus atnešė Teisutį Saldauską. Šis su jaunaisiais muzikantais susigiedojo ir sukūrė estradinį orkestrą. Teisutis Saldauskas buvo geras organizatorius, geras mokytojas ir labai geras vadovas. Atsitiktinumas jį pas mus atnešė. Jis į Šiaulius parbėgo iš paskyrimo vietos. Ta jo paskyrimo vieta buvo mokykla - kažkur Šeduvoje ar prie Šeduvos. O Šiauliai turbūt buvo jo tėviškė, nes čia gyveno jo motina ir turėjo nuosavą namą. Žodžiu, parbėgo namo ir ieškojosi darbo. Pas mus Saldauskui buvo per maža, per ankšta, vieta be polėkio. Jis tuoj ėmė vadovauti Šiaulių statybos tresto orkestrui. Žinoma, nepaliko ir mūsų. Tada jau ir mūsų orkestras suskambo smagiai. Puikiu solistu tapo Adomas Bazevičius. Saldauskas mokėjo atrasti talentingus muzikantus, ypač dainininkus. Nepaprastai jis vertino Adomą Bazevičių. A. Bazevičių solistu jis tiesiog padarė, ir norėjo jį ištempti į didesnius vandenis, bet Adomas nepasidavė, neišdrįso. T. Saldauskas jam siūlė eiti dainuoti su Šiaulių statybos tresto orkestru. Jei Saldauskas siūlė, tai Adomo talentu neabejojo. Dirbdamas pas mus T. Saldauskas telkė gabius muzikantus ir dainininkus į Šiaulių statybos tresto orkestrą. Apie užmojus jis daug nekalbėjo, nebent su pačiais telkiamaisiais. Prie to telkimo ir kombinatas prisidėjo, nes įdarbino į biblioteką Nijolę Ščiukaitę. Ją T. Saldauskas parsiviliojo iš Kuršėnų, kur ji dirbo Daugėlių kultūros namuose. Priežastis paprasta - Nijolė turėjo būti mūsų estradinio solistė, nes šiaip jau Adomas Bazevičius vienas dainininkas tebuvo. Iš tikrųjų ji papildė statybos tresto orkestrą. Rodos, į statybininkų orkestrą jis parsiviliojo ir Nijolės vyrą. Tas irgi dirbo Daugėlių kultūros namuose. Pasak T. Saldausko, geras saksofonininkas esąs. Nijolės Ščiukaitės dainuojant su mūsų orkestru neteko girdėti. Mat aš greit išvažiavau į Vilnių. Išsivežiau tik Adomo dainų skambesį: "Šandor, mielas Šandor", "Mergaitė iš Palermo". Ar jos būtų skambėjusios ir su Šiaulių statybos tresto orkestru? Turbūt, bet taip neįvyko. Ir Adomas Bazevičius liko Šiauliuose, kai statybos tresto orkestras laimėjo filharmonijos estradinių kolektyvų konkursą ir persikėlė į Vilnių. Vis dėlto buvo praleista gera proga, kokių retai pasitaiko. Pasitaiko kažkodėl Amerikoje, bet net ne Europoje ar Lietuvoje. Adomas tokio įvertinimo buvo sugraudintas ir sūnų pakrikštijo Teisučio vardu. Tiek iš to puikaus nuotykio ir teliko. Nijolė Ščiukaitė ir Teisutis Saldauskas persikėlė į Vilnių, netrukus Adomas Bazevičius persikėlė į Kauną, o Šiauliams vėl viską reikėjo pradėti iš naujo.

Daug įdomių pažinčių, daug įvykių buvo per tuos trejus metus Šiauliuose. Pasirinkau tik tuos kelis, nes labiausiai norėjau Adomo Bazevičiaus praleistą progą apgailėti.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]