LASS - 80

Dr. Valentinas Vytautas Toločka

TOKIA BUVO PRADŽIA

1918 metais pasibaigė Pirmasis pasaulinis karas, Europoje palikęs sugriautą pramonę ir žemės ūkį. Reikėjo ne vienerių metų atstatymui. Iš fronto namo grįžo šimtai regėjimo netekusių kariškių, jaunų žmonių, kurie tuoj būrėsi į karo invalidų organizacijas, iš valdžios reikalavo įvairių teisių ir lengvatų. Buvo atkreiptas dėmesys į jų švietimą, profesinį rengimą, įdarbinimą. Apie akluosius pasirodė mokslinių darbų.

Prisiminkime, kokia buvo susidariusi tuometinė situacija trečiajame dešimtmetyje pirmiausia pas Lietuvos kaimynus.

Štai Latvijoje 1922 m. buvo suvalstybintas Rygos aklųjų institutas, jau veikęs penkiasdešimt metų, parengta nauja latvių kalbos brailio abėcėlė.

Sovietų sąjungoje 1923 m. įvykęs aklųjų suvažiavimas įsteigė Visos Rusijos aklųjų draugiją. 1924 m. draugija pradėjo leisti žurnalą "Žizn slepych" (Aklųjų gyvenimas).

Tais pačiais 1924 m. Vokietijoje, Leipcige, išleistas Karlo Biurkleno platus mokslinis darbas "Aklųjų psichologija".

Lenkų okupuotame Vilniuje 1925 m. sausio mėnesį įvyko miesto socialinės globos, sveikatos apsaugos tarnybų gydytojų pasitarimas Vilniaus vaivadijos aklųjų globos klausimais. Tartasi dėl būtinybės organizuoti aklųjų globos ir švietimo įstaigą. Numatyta sutvarkyti vaivadijoje gyvenančių aklųjų statistiką, įsigyti aklųjų švietimo įstaigai patalpas, kelti pagalbos akliesiems klausimą spaudoje.

1926 m. Rusijoje pasirodė profesoriaus A. A. Krogijaus įdomus veikalas "Aklųjų psichologija, jos reikšmė bendrajai psichologijai ir pedagogikai". Taip pat 1926 m. Varšuvoje išleista prof. Marijos Gžegoževskos "Aklųjų psichologija".

1927 m. kovo 3 d. Vilniuje įvyko buvusios Aklųjų globos (anksčiau vadintos carienės Marijos Aleksandrovnos vardu) Vilniaus skyriaus narių visuotinis susirinkimas, kuriame nutarta atnaujinti šios draugijos veiklą. Tarybos pirmininku tapo Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesorius oftalmologas Julijonas Šimanskis.

Vilniaus aklųjų globos draugija, patvirtinta Vilniaus vaivadijos 1928 m. vasario 10 d., rūpinosi aklaisiais iki 40 metų amžiaus, mokyklinio ir ikimokyklinio amžiaus vaikais.

Lenkijos religinių reikalų ir visuomenės švietimo ministerija pritarė idėjai nuo 1928-1929 mokslo metų steigti Vilniuje specialiąją aklųjų mokyklą. Ministerija mokyklą įsteigė liepos 18 d. Joje mokėsi Vilniaus krašto aklieji vaikai ir jaunuoliai.

Tuo tarpu pačioje Lietuvoje taip pat klostėsi svarbūs įvykiai, nes buvo pribrendę reikalai pasirūpinti aklųjų padėtimi.

Lietuva buvo likusi vienintelė Šiaurės Europos šalis, neturėjusi aklųjų mokyklos, jokios organizacijos.

1923 m. vasario 24 d. prof. oftalmologas Petras Avižonis Lietuvos gydytojų antrame suvažiavime skaitė pranešimą "Aklųjų globojimas kitur ir Lietuvoje". Jis buvo sukaupęs daug žinių apie akluosius, susipažinęs su pasaulio aklųjų istorija, jų socialine padėtimi. Matė, kaip skurde gyveno aklieji, nematantys vaikai nebuvo mokomi. Remdamasis Lietuvos Konstitucija, įsakmiai pareiškė: "Jei valstybė pripažįsta visiems vaikams teisę įgyti pradžios mokslą, jeigu Lietuvos Konstitucijos 81 paragrafas sako, kad "pradžios mokslas yra privalomas", tai tiems, kuriems paprastosios mokyklos netinka, reikia įkurti ypatingų mokyklų". Tai svarbi mintis, pirmą kartą pareikšta viešai. Gydytojų suvažiavimas sudarė vykdomąjį komitetą, kuris turėjo pasirūpinti aklųjų globa. Prof. P. Avižonio pranešimas bei suvažiavimo rezoliucija netrukus susilaukė atgarsio visuomenėje.

Nepriklausomoje Lietuvoje aklųjų globos ir švietimo reikalų tvarkymo ėmėsi Karo invalidams šelpti komitetas, įsteigtas ir vadovaujamas generolo Vlado Nagevičiaus. Norint organizuoti akluosius, jiems steigti specialią mokyklą, reikėjo visuomenei parodyti, ko gali lavinami aklieji išmokti. Todėl komitetas 1925 m. birželio 26-29 dienomis į Kauną pakvietė Rygos aklųjų instituto auklėtinius, kurie miesto visuomenei bei žemės ūkio ir pramonės parodos lankytojams surengė keturis koncertus. Apie šiuos koncertus rašė dienraščiai. Tie koncertai buvo svarbus įvykis prieš pradedant organizuoti akluosius.

Lietuvos karo invalidams šelpti komitetas, gavęs Latvijos vyriausybės sutikimą, tų pačių metų rugpjūčio mėnesį į Rygos aklųjų institutą pasiuntė mokytis tris neregius ir vieną regintį karo invalidą. Tarp jų buvo ir apakęs Lietuvos kariuomenės savanoris Pranas Daunys. Grupę palydėjo komiteto atstovas majoras Petras Šeštakauskas, kuriam buvo pavesta susipažinti su Rygos aklųjų instituto veikla.

P. Daunio iniciatyva ir gavus pritarimą iš kai kurių vyriausybės narių bei visuomenės veikėjų, sudaryta komisija Lietuvos aklųjų suvažiavimui sušaukti. Ji savo posėdyje 1926 m. birželio 27 d. aptarė suvažiavimo laiką ir vietą, aklųjų sąjungos reikalus, parengti sąjungos įstatų projektą. Patį suvažiavimą sušaukti, atlikti visą kitą organizacinį darbą komisijai buvo nepaprastai sunku.

Ir taip 1926 m. liepos 24-25 dienomis Kaune įvyko pirmasis Lietuvos aklųjų suvažiavimas. Jame dalyvavo 200 aklųjų. Suvažiavimą parengti ir pravesti padėjo Lietuvos karo invalidams šelpti komitetas, jis ir suvažiavimo išlaidas padengė.

Suvažiavimas įkūrė Lietuvos aklųjų sąjungą (LAS), priėmė sąjungos įstatus, išrinko 5 narių centro valdybą. LAS pirmininku tapo majoras Petras Šeštakauskas. Centro valdybą sudarė: gydytojas Petras Musteikis, Vincas Vitkus, Jonas Barčius ir Pranas Daunys. LAS vyriausia globėja sutiko būti Matilda Voldemarienė.

Suvažiavimo reikšmė buvo didžiulė. Įstatais pagrįstas LAS užmojis numatė gerinti socialinę ir teisinę aklųjų padėtį. Tai buvo pirmas Lietuvoje tokio pobūdžio dokumentas, priimtas pačių aklųjų, įkurta pirmoji aklųjų organizacija. Liepos 31 d. įstatai buvo įregistruoti Kauno miesto ir apskrities viršininko kanceliarijoje, draugijų rejestre. Tokiu būdu prasidėjo LAS veikla.

Iš įstatų matome, jog Lietuvos aklųjų sąjunga turėjo tikslą ne tik suburti visus Lietuvos akluosius, rūpintis jų materialine padėtimi, bet vienas esminių uždavinių buvo įsteigti aklųjų institutą; būtina leisti laikraštį akliesiems, rengti koncertus, steigti bendrabučius, savišalpos kasas, dirbtuves, parduotuves ir kitokias įstaigas; lėšas sąjunga kaupia rengdama vakarus, paskaitas, rinkdama visuomenėje aukas; visi Lietuvos aklieji gali būti pilnateisiai sąjungos nariai. Konstatuota, jog LAS yra juridinis asmuo ir per savo valdybą gali įsigyti judamo ir nejudamo turto, sudaryti įvairias sutartis, gauti valstybinę dotaciją, paskolas, užstatant savo judamą ir nejudamą turtą, kurti visoje Lietuvoje skyrius, įmones, įstaigas ir t. t.

Tarp aklųjų nuolat plito tarptautiniai ryšiai, imta domėtis specialia literatūra, pradėta kaupti aklųjų organizacinė patirtis.

1927 m. rugpjūčio pradžioje Rytprūsiuose, Karaliaučiuje, įvyko jungtinis Antrasis tarptautinis aklųjų ir Septynioliktasis aklųjų mokytojų kongresas, kuriame Lietuvai atstovavo LAS centro valdybos narys Pranas Daunys. Jis pasakė kalbą, nušviesdamas aklųjų būklę Lietuvoje. Domėjosi Karaliaučiaus aklųjų instituto veikla, mokymo priemonėmis, kalbėjosi su įvairių šalių atstovais. Patirtus įspūdžius aprašė ataskaitoje LAS centro valdybai.

LAS centro valdybos pastangomis 1927 m. lapkričio 15 d. buvo įsteigtas Kauno aklųjų institutas, lietuvių kalbai pritaikyta brailio abėcėlė ir Švietimo ministerijos aprobuota.

Toliau klostėsi nauji įvykiai aklųjų gyvenime.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]