NEREGYS IR VISUOMENĖ

Dr. Valentinas Vytautas TOLOČKA

ETERYJE - NEREGIAI...

Lietuvos radijas šiemet švenčia savo 80-metį. 1926 m. birželio 26 d. iš Kauno radijo bangomis į eterį nuskriejo pirmasis stoties šaukinys pagal dainos "Lietuviais esame mes gimę" melodijos pradžią. Žmonės greitai pajuto, kad radijas - svarbus kultūros reiškinys, visokeriopos informacijos skleidėjas.

Po poros metų (2008) Lietuvos neregiai irgi minės 80-metį, kai prasidėjo nuolatinis ir nuoširdus bendradarbiavimas su radiju - jis nenutrūko net sovietų ir vokiečių okupacijų laikais. Tas bendravimas prasidėjo nuo 1928 m. spalio 31 d., kai per radiofoną buvo transliuotas pirmasis Kauno aklųjų instituto auklėtinių koncertas. Prieš koncertą apie aklųjų švietimą kalbėjo instituto direktorius Mečislovas Kviklys. Aklieji moksleiviai, pedagogų padedami, per trumpą instituto gyvavimo laiką jau buvo spėję parengti koncertėlio programą. Jie deklamavo, dainavo, grojo.

Jei pavartytume tuometinę spaudą - "Lietuvos aidą", "Lietuvos žinias", "Ateitį" - ten skelbiamose radijo programose kartkartėmis rastume, kad tada ir tada vyks aklųjų instituto koncertas. Koncertai būdavo dažnai rengiami minint aklųjų instituto atidarymo dieną - vasario 28-ąją.

Nuo 1937 metų radiofono laidas praturtino neregė dainininkė Beatričė Grincevičiūtė. Jos pirmasis koncertas įvyko tų metų lapkričio 27 dieną. Nuo šio koncerto prasidėjo jos, kaip dainininkės, kelias radijuje, trukęs gana ilgai. Jos koncertai būdavo radijo programų puošmena.

Tuo metu aklųjų institutas jau buvo įsigijęs du gerus radijo imtuvus, mokiniai nustatytu metu mielai klausydavosi muzikos, literatūrinių laidų, žinių.

Keliskart institutą aplankė radiofono diktoriai Petras Babickas, Kazys Inčiūra ir kiti.

1943 metais, vėlyvą rudenį, rodos, lapkričio mėnesį, aklųjų institute kilo nemažas subruzdimas: pasklido žinia, kad iš radiofono atvyksią darbuotojai rengti reportažą apie institutą. Tą dieną visose klasėse nebuvo pamokų, mokiniai ir pedagogai laukė svečių. 11 valandą atvažiavo speciali mašina - joje buvo įmontuota stacionari aparatūra. Mašina sustojo prie rūmų paradinių durų - vadinamos biržos. Į rūmų koridorius nutiesė laidus su nešiojamais mikrofonais, su jais radijo diktoriai apsilankė vienoje kitoje klasėje, kalbino mokinius, prašė parašyti ir paskaityti brailio raštu. Angelė Bradauskaitė jiems parodė brailio lentelę ir grifelį, parašė kelis sakinius, juos perskaitė, mokytoja viską aiškino. Savo kūrybos eilėraščių deklamavo vyresnės mokinės Jadvyga Dambrauskaitė, Justina Kalkauskaitė, instituto auklėtinis ir mokytojų seminarijos mokinys Antanas Jonynas. Padainavo neregio muzikos mokytojo Antano Adomaičio vadovaujamas choras. Mergaitės paskambino fortepijonu. Pabaigoje direktorius Jonas Bružas savo kabinete papasakojo apie aklųjų instituto veiklą, auklėtinių ugdymą, rengimą gyvenimui. Mokiniai žinojo, kas yra gramofonas, muzikinės plokštelės, ir tai, kad garsas gali būti įrašytas į siaurą juostelę, buvo didelė naujiena. Vienas geriau matantis mokinys kieme, kur stovėjo radiofono mašina, buvo radęs nutrauktos juostelės galiuką. Mokiniai čiupinėjo juostelę ir stebėjosi, kad joje galima įrašyti kalbą ir muziką.

Netrukus kažkurią dieną susidomėję mokiniai, pedagogai ir tarnautojai per radiją klausėsi reportažo, trukusio gerą pusvalandį.

1943 - 1944 m. per radiofoną dažnai skambėjo aklųjų instituto mokinių koncertai. Šiame straipsnyje norėčiau paminėti bent tris.

Vokiečių okupacijos metais institutas turėjo gerą mokinių chorą. 1944 m. sausio 30 ir kovo 25 dienomis per radiofoną koncertavo choras ir solo dainavo B. Grincevičiūtė. Per Kauno ir Vilniaus radiofonus "Tėvynės garsų" valandėlėje 1944 m. kovo 4 d. žmonės klausėsi poezijos bei dainos montažo "Be tėvynės dūmų", skirto lietuviams emigrantams. Jis buvo A. Jonyno sudarytas iš patriotinių eilėraščių. Šis montažas dar buvo atliktas ne tik pačiame aklųjų institute, bet ir "Saulės" gimnazijos salėje Kauno miesto visuomenei. Eilėraščius deklamavo mokiniai, dainavo instituto choras. Be to, gegužės 8 d. per Kauno ir Vilniaus radiofonus A. Jonynas skaitė savo eilėraščių ciklą "Mano motinos legenda".

1944 m. pirmoje pusėje ypač dažnai radijo bangomis skriejo B. Grincevičiūtės dainos. Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, paskutinis jos koncertas per radiofoną buvo transliuotas birželio 17 d. Vokiečių okupacija greitai baigėsi.

Prasidėjo ilga atroji sovietinė okupacija. Po karo B. Grincevičiūtė savo koncertinę veiklą ilgiems metams susiejo su Lietuvos radiju.

Nuo 1950 metų aklųjų internatinės mokyklos mokiniai vėl pradėjo aktyviai koncertuoti per Kauno radiją. Tų metų vasario 15 d. į eterį skriejo mokinių dainos ir muzika. Šį sykį pasirodė nauji balsai: dainavo solistai Juozas Marcinkus, Marija Kisliukaitė, Ona Vištiejūnaitė, kanklėmis skambino Vida Bieliauskaitė. Ne kartą per radiją dainavo dvi vyresnės dainininkės Valerija Čeikinaitė ir Jadvyga Dambrauskaitė. Nuo septintojo dešimtmečio pradžios įsijungė ir Lietuvos aklųjų draugijos meno saviveiklos mėgėjai.

XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje pasaulyje ėmė sparčiai plisti "kalbančios knygos" akliesiems. Pradėtos steigti garso įrašų studijos. Parduotuvėse atsirado buitinių magnetofonų. Netrukus garso įrašų studija buvo sukurta ir Lietuvoje, LAD Vilniaus įmonėje. Vėliau studija išaugo į LAD garso įrašų namus. Per 40 metų gražiabalsiai radijo diktoriai į magnetofono juostą įskaitė šimtus grožinės, mokslo ir kitokios literatūros tomų.

Radijo muzikos fonduose sukaupta daugybė aklųjų profesinių kolektyvų (choro "Vilnius", pučiamųjų instrumentų orkestro) įrašų.

Devintajame dešimtmetyje atsirado dar viena svarbi naujovė - kartą per savaitę pradėtos rengti laidos, pasakojančios klausytojams apie neregius: aklųjų įmonių gamybinę veiklą, kultūrinį gyvenimą, švietimą, sportą ir pan. Iš pradžių tas laidas rengė radijo žurnalistai Virginijus Mičiulis, Saulė Pekarskienė. Nuo 1992 m. jas ėmė rengti taip pat radijo žurnalistė, puikiai pažįstanti aklųjų gyvenimą Gemutė Padribonienė.

Lietuvai, išsikovojusiai nepriklausomybę, atėjo rūstus metas: 1991 m. sausio 13 d., sovietinei armijai užgrobus Lietuvos radiją ir televiziją, radijas persikėlė į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos bibliotekos garso įrašų studiją. Čia leista naudotis ne tik patalpomis, bet ir brangia aparatūra. Jau sausio 14 d. vakare pradėta transliuoti pirmoji radijo programa. Antroji programa pradėjo veikti vasario 25 d. irgi iš šių patalpų. Radijas į savo atgautas patalpas įsikėlė tik metų pabaigoje - gruodžio 17 dieną. Taigi bibliotekos garso įrašų studijoje Lietuvos radijas glaudėsi 11 mėnesių. Aklieji tarsi tokiu būdu atsidėkojo radijui už ilgametį bendradarbiavimą.

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad radijas - geriausias neregių draugas, grojantis, dainuojantis, pasakojantis, teikiantis žinių iš viso pasaulio.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]