NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

NACIONALINIS DIKTANTAS BRAILIO RAŠTU


Gegužės 17 diena, Vilnius, Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) konferencijų salė. Nesiliaujantis balsų šurmulys - dar visai jaunų, vaikiškų, vyresnių, pagyvenusių... Paskui toks pat nesiliaujantis brailio rašomųjų mašinėlių bildėjimas. Čia, bibliotekoje, pirmą kartą Lietuvos aklųjų sąjūdžio istorijoje rašomas nacionalinis diktantas brailio raštu. Tiesa, regintieji tokį diktantą pirmą kartą mūsų valstybės istorijoje rašė tik šių metų pradžioje. Tad nelabai atsiliekame. Diktantą kaip ir regintiesiems diktuoja radijo diktorius Juozas Šalkauskas, jo rašymą stebi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė kalbininkė Irena Smetonienė ir jo sumanytojai: savaitraščio "Atgimimas" vyriausioji redaktorė Indrė Makaraitytė ir šio laikraščio žurnalistas Stanislovas Kairys.

Nacionalinį diktantą brailio raštu pradėjo 6-10 klasių moksleiviai

Šis diktantas - bendras Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos ir LAB projektas. Juo siekiama populiarinti brailio raštą, neregiai skatinami pajusti gimtosios kalbos grožį. Visi diktanto dalyviai suskirstyti į dvi grupes: 6 - 10 ir 11 - 12 klasių moksleiviai. Skiriasi ir abiejų grupių diktanto tekstai bei jų sunkumas. Antrojoje grupėje kartu su mokiniais savo lietuvių kalbos žinias gali pasitikrinti ir suaugusieji. Jų čia atėjo nemažas būrelis. Iš viso diktantą rašo 37 dalyviai: 25 - pirmojoje ir 12 - antrojoje grupėje.

Tilsta brailio mašinėlių bildėjimas, vieną grupę keičia antra. Darbo imasi vertinimo komisija. Joje aštuoni žmonės - mokytojai lituanistai, brailio rašto specialistai, tad dėl jos objektyvumo neturėtų kilti abejonių net didžiausiems skeptikams. Juo labiau kad visi tekstai pažymėti tam tikrais skaičiais, rašiusiųjų pavardžių juose nėra. Taigi svarbiausias kriterijus - tekste esančių klaidų skaičius, o esant jam vienodam - brailio rašto kultūra, jo švarumas (trynimai, užtaškavimai ir pan.). Diktanto organizatoriai abejojo, ar komisija suspės tą pačią dieną patikrinti visus darbus ir paskelbti nugalėtojus - būgštavimai nepasitvirtina. Po valandos pusantros intensyvaus darbo visi tekstai patikrinti, galima skelbti nugalėtojus. Bibliotekos direktorės pavaduotoja Rasa Januševičienė tai ir daro.

Pirmojoje grupėje nacionalinį diktantą geriausiai parašė ir užėmė pirmąją vietą Mantas Brazauskis (Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras - LASUC). Paskirtos trys antrosios vietos: Laurai Stadalninkaitei (Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras), Ramunei Saulėnaitei ir Deividui Mankevičiui (LASUC). Trečiąją vietą užėmė Janušas Kazakevič ir Gžegožas Laikovskis (LASUC).

Antrojoje grupėje diktantą geriausiai parašė Irena Skėrutė (Vilnius), antrąją vietą užėmė Erikas Saliuta (Vilnius), trečiąsias - Juozapas Kairys ir Eglė Jarmolavičiūtė (taip pat iš Vilniaus).

Abiejų grupių nugalėtojai apdovanojami vertingomis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos dovanomis - garsinėms knygoms skaityti skirtais kompaktinių plokštelių grotuvais, užėmę menkesnes vietas - diktanto organizatorių ir rėmėjų prizais. Ir diktanto dalyviai, ir jo sumanytojai kupini noro kitais metais vėl susirinkti į biblioteką, vėl rašyti... Pirmasis blynas, atrodo, neprisvilęs. Diktantas sulaukia nemažo žiniasklaidos susidomėjimo. Reportažus apie jį transliavo Lietuvos radijas ir televizija, privatūs televizijos kanalai, spausdino šalies dienraščiai bei savaitraščiai.

Apie integraciją, klaidas ir brailio mašinėles

LASS ir LAB organizuoja daug renginių. Nacionalinis diktantas - ne išimtis. Ėjo praėjo - galima būtų tuo ir baigti, bent iki kitų metų. Tik imti ir viską taip paprastai pabaigti kažkodėl labai jau nesinori. Kad taip ėmus ir šiek tiek pafilosofavus, papostringavus, gal net padiskutavus...

Pradėti norėtųsi nuo integracijos. Dabar šis žodis, kaip sakoma, "ant bangos". Nacionalinis diktantas būtų nors nedidelis, bet akivaizdus tikrosios aklųjų integracijos į visuomenę pavyzdys. Aklieji visada deklaravo ir tebedeklaruoja, kad neprašo kokių nors ypatingų išskirtinių sąlygų ar produktų - jie tiesiog nori naudotis tais materialinės ir dvasinės kultūros produktais, kuriais naudojasi ir gerai matantys žmonės. Regintieji rašo nacionalinį diktantą - kodėl negalėtų jo rašyti regėjimo negalią turintys žmonės? Galima tik džiaugtis, kad diktanto sumanytojai ir rengėjai šiai idėjai pritarė ir ją palaikė. Žinoma, turime pripažinti ir LASS bei LAB indėlį - be jų parodytos iniciatyvos vargu ar toks diktantas būtų buvęs rašomas. Rašant diktantą pasigirdo kalbų, kad aklieji galėtų jį rašyti tuo pat metu kaip ir regintieji. Mintis įdomi, bet ar iš tikrųjų galėtume? Ar suspėtume rašyti kartu su rašančiais reginčiųjų raštu, ar mūsų keliamas rašomųjų mašinėlių triukšmas nekliudytų kitiems, ar susirinktų tiek norinčiųjų, kad būtų galima tikėtis, jog diktanto rengėjai jiems skirs atskirą patalpą ir pan. Pagaliau ar "integracijos į visuomenę" idėja reiškia, kad visada ir visur turime būti su visais? Ar žodis "atskirai" jau pats savaime reiškia "blogai"?

Kita mintis, ateinanti į galvą: nacionalinis diktantas, kaip ir skaitymo konkursai brailio raštu, galėtų tapti gražia ir prasminga tradicija, mūsų kultūrinio gyvenimo dalimi. Galbūt, sekant skaitymo konkursų pavyzdžiu, būtų galima organizuoti regioninius diktantų konkursus, o respublikiniame tada dalyvautų tik jų nugalėtojai. O gal visiškai priešingai - žmonės, žinodami, kad teks važiuoti į Vilnių, iš anksto bent šiek tiek tam ruoštųsi...

Tada, kai kalbame apie nacionalinį diktantą, negalime nekalbėti ir apie tuos, kurie jį rašė, ir apie tai, kaip jį parašė. Jau minėjome, kad buvo dvi rašiusiųjų grupės. Pradėsime nuo antrosios - tos, kurioje diktantą rašė 11 - 12 klasių mokiniai ir suaugusieji. Tekstas nebuvo labai sudėtingas, apimtis - maždaug du brailio mašinėle spausdinti lapai. Klaidų nedaug: pora rašybos ir pora skyrybos, viena rašybos ir trys skyrybos ir pan. Žinant, kad nuo klaidų niekas nėra apsaugotas, kad viena kita gali imti ir netyčia "įšokti" į rašomą tekstą, pernelyg mušti pavojaus varpais, matyt, nereikėtų. Užtat pirmojoje grupėje vaizdas daug liūdnesnis: dviejų lapų apimties tekste 10 - 15 klaidų - vos ne norma. Tiesa, prizines vietas užėmę mokiniai rašo tikrai geriau, bet jie - greičiau išimtis iš taisyklės, o ne pati taisyklė. Žinoma, nederėtų pamiršti, kad šioje grupėje diktantą rašė mokiniai, nepakenktų savęs pačių savikritiškai paklausti: "O kaip tokio amžiaus rašėme mes patys?" ir pan. Vis dėlto neapleidžia mintis, kad tų klaidų šios grupės darbuose truputį per daug, kad mes, būdami 12 ar 15 metų, brailio raštu rašėme truputį geriau, o klaidų darėme mažiau...

Tiek Vilniaus, tiek ir Kauno aklųjų mokyklose tyliai, ramiai, beveik nepastebimai, nuo brailio lentelių buvo pereita prie rašomųjų brailio mašinėlių, ir dabar visi mokiniai rašo tik mašinėlėmis. Pedagogai, reikia manyti, tam turi rimtų argumentų. Tik šiek tiek nerimą kelia tai, kad tokios svarbios permainos aklųjų gyvenime vyko taip tyliai ir ramiai. Tad norėčiau sukelti bent nedidelių bangelių toje ramybės jūroje ir pateikti keletą savų argumentų, kodėl mokyti vaikus rašyti tik mašinėle, švelniai kalbant, yra didžiulė klaida ir kvailystė. Pirmasis - finansinis. Jau rašant diktantą buvo padejuota, kad brailio mašinėlės yra brangios (viena kainuoja apie tūkstantį litų), kad jos nuolat genda ir pan. Brailio lentelės, reikia manyti, tikrai nekainuoja tūkstančio litų, jos yra ilgaamžiškesnės, žmogus gali turėti vieną, dvi, tris. Jeigu viena ima rašyti blogai, tuojau pat galima ją pasikeisti kita. Ar turi kas nors Lietuvoje dvi ar tris brailio mašinėles? Jeigu turi, tai kiek tokių žmonių? Kitas argumentas - brailio rašto kultūra. Nežinau, kokios dabar naudojamos mašinėlės, bet jomis rašant kyla panašių problemų kaip ir prieš dvidešimt ar trisdešimt metų: volelis neprasuka popieriaus ir todėl eilutės "užlipusios" ant viena kitos (rašant diktantą toks atvejis buvo ne vienas), popieriuje iš kažin kur įsispaudusios nereikalingos raidės ar net atskiros žodžių dalys ir pan. Rašant lentele, to paprastai išvengiama. Pagaliau praktiškumo kriterijus: žmogus, mokantis rašyti lentele, ją gali išsitraukti ir norimą tekstą brailio raštu užsirašyti bet kur ir bet kada. Kas iš mūsų su savimi krepšyje, kuprinėje kasdien nešiojasi rašomąją mašinėlę? Be abejo, dabar informacijai išsaugoti yra kitokių būdų - įvairiausių dydžių ir formų magnetofonai, į pieštukus panašūs skaitmeniniai diktofonai ir pan. Tačiau žmogaus raštingumas ir gebėjimas išsaugoti reikalingą informaciją yra šiek tiek skirtingi dalykai. Mašinėlės triukšmingesnės nei brailio lentelės. Tie, kas yra mokęsi ne tik aklųjų mokykloje, žino, kad dėstytojus, kolegas studentus kartais trikdydavo net grifelio "lesiojimas", žinoma, nesusipratimų beveik iškart nelikdavo, kai būdavo išsiaiškinama, kas ir kodėl "lesioja". Tačiau brailio mašinėlė - o jeigu dar dvi ar trys? - kelia daug didesnį triukšmą. Ar įmanoma būtų jomis naudotis auditorijoje, kur be aklųjų dar esama ir reginčiųjų? O gal dabar studentai per paskaitas jau nieko neužsirašinėja?

Tai tik kelios mintys, kurias sąmoningai šiek tiek akcentavau, kai ką gal net perdėjau, tačiau tasai visuotinis "sumašinėjimas" - bent jau man - didelio pasitikėjimo nekelia. Žinoma, galimas ir kitas aiškinimas: žmogau, tu tiesiog nenori matyti pažangos ir daraisi beviltiškas konservatorius!.. Tokiems kritikams atsakyčiau: "Blogai yra ne tai, kad nematantys mokiniai rašo tik brailio rašomosiomis mašinėlėmis, o tai, kad iki šiol neišgirdome argumentų, kodėl mašinėlė visais atvejais geriau negu lentelė".

Šiaip ar taip, nuo nacionalinio diktanto jau nuklydome gerokai į lankas, o tai ženklas, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Nacionalinis diktantas irgi turėjo savo pabaigą, kuri buvo tokia pat graži kaip ir pradžia. Tad tegu mūsų atmintyje jisai toks ir lieka!

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]