PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

MĖNULIO ŠYPSENA RUDENĮ

"Gerai, kad savo tautos istoriją žinančiam ir gerbiančiam nėra atsitiktinių dalykų ar kūrybinių proveržių likučių ten, kur kalba žmogaus dvasios didybė ir valingai įpareigojantis pasipriešinimui ir laisvei balsas" (R. Keturakis). Tai ištrauka iš įvadinio žodžio knygai "Amžino įšalo žodžiai". Joje po posmą surinkti ir sudėti Kolymos politinių kalinių eilėraščiai. Tarp autorių atrandame ilgametės LAD Kauno GMK darbininkės, LASS narės nuo 1956 metų Aldonos Šaukevičiūtės (vėliau - Grinienės) pavardę. Nedidelis tas kūrybinis kraitis - septyni nerimu dėl Lietuvos Tėvynės persunkti eilėraščiai. Žinau, kad jų buvo kur kas daugiau, bet išsibarstė, pasimetė, kažkas neišsaugojo... Skaitai tuos, kurie išliko ir jauti: Aldona turėjo talentą, visi jos posmai galėjo virsti dainomis. Štai eilėraštis "Skiriu žuvusiems kovos draugams":

Vienas didelis kapas. Kiek čia Jūsų, broleliai?

Kiek širdžių sužydėjo raudonais žiedais?

Kiek nutilo dainų, kiek užgeso svajonių,

Kiek išėjo ir niekad namo nepareis?

Ar Jūs girdit mane? Ar šešėliais išplaukę,

Klausot žalio pušyno legendų senų?

Ar lengva smiltele prisiglaudę prie žemės,

Kas pavasarį kylat nauju daigeliu?

Magadanas, 1951

Tada Aldonai Šaukevičiūtei buvo dvidešimt penkeri.

Klausiu savęs: "Kuo ypatinga buvo ta prieškario Lietuvoje gimusi ir užaugusi karta, iš kur ta stiprybė?

Bandau iš prisiminimų, iš bičiulių pasakojimų sulipinti vienos anos kartos moters portretą.

Aldona Šaukevičiūtė gimė Kauno priemiestyje Fredoje 1926 metais. Dešimtmetis po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir žmonės, kaip poterius kartojantys: "Mes be Vilniaus nenurimsim". Tokiomis nuotaikomis gyveno ir jos šeima. Ta pati aplinka ugdė ir formavo Aldonos asmenybę. Nuostabus kraštovaizdis - tėvai pasirinko Fredą ir ten pasistatė gražų erdvų namą. Kažkada jie svajojo apie savo vandens malūną, vėliau grįžo prie žemiškesnių dalykų. Tėvas dirbo policijos nuovados viršininku ir išlaikė šeimą - žmoną, dukrą Aldoną ir sūnų Algį. Motina, mėgstanti paūžti moteris, reikalavo brangių drabužių, pokylių. Dėl tokio konfliktiško žmonos elgesio tėvas buvo pažemintas: dirbo paprastu policininku, o vokiečių okupacijos metais įsidarbino oro uoste. Remiantis Algimanto Katiliaus pasakojimu, Aldona skaudžiai išgyveno, kad jai, mažai mergytei, buvo leista vaikščioti tik viena kelio puse, bijota, kad jos nekliudytų pravažiuojantys vežimai ir netgi viena kita mašina. Vienąsyk nepaklausiusi ji gavo mušti. Nors skausmo nejautė, labai jautriai išgyveno tą, jos manymu, pažeminimą. Pradėjusi lankyti Širdiečių gimnaziją, ji susipažino su vyresniu už save universiteto studentu. Užsimezgė pirmoji didžioji meilė - deja, neilgam. Jos mylimasis, kaip ir daugelis to meto vaikinų, 1943 metais pasitraukė į Plechavičiaus organizuotą kariuomenę. Įvykiai klostėsi nepalankiai, svajonės apie nepriklausomą Lietuvą išsisklaidė, kai vokiečiai panoro išsiųsti jų dalinį į frontą. Kariai su ginklais rankose išsibėgiojo, daugelis jų žuvo. Ši lemtis ištiko ir Aldonos vaikiną, žuvusį nuo vokiečio paleistos kulkos savo gimtajame Prienų miestelyje. Jo kūnas buvo neatpažįstamai sudarkytas, artimieji jį palaidojo, o atvažiavusiai Aldonai tėvas teparodė kruvinus marškinius. Mergina saugojo mažą savo mylimojo nuotrauką. Kitoje jos pusėje Aldona nupiešė Lietuvos trispalvę ir kaip relikviją visada nešiojosi mažoje kišenėlėje. Lankė vaikino kapą, kūrė jo atminimui posmus, visada prasidedančius žodžiu "Tau". Eiles užkasdavo arba tiesiog slėpdavo tarp lapų. Tą pastebėjo Prienų merginos, kurios suradusios eilėraščius jų tekstais kūrė dainas. Gaila, kad tų lyriškų dramatiškų dainų neišliko.

Aldona įsitraukė į rezistencinį judėjimą ir pirmoji gauta užduotis - nunešti į Suvalkiją vaistus, kuriuos partizanams perdavė oftalmologas Juozas Nemeikša. Su didžiuliu lagaminu, prikrautu tvarsčių, jodo ir kitų medikamentų, keliavo Aldona iki nurodytos klebonijos. Sudilo batai, sutino kojos. Ten jos pagailėjo, davė naujus batus ir liepė keliauti iki kitos klebonijos. Dar dieną sugaišusi pasiekė tikslą ir vėliau buvo parvežta į Kauną.

Aldona jau buvo įtariama ir sekama. Tėvas tuo metu slapstėsi ir rengė jai dokumentus Jankauskaitės pavarde. Motina stengėsi prisitaikyti prie naujo režimo ir kreipėsi į švietimo skyrių, kad dukrą įdarbintų kuo toliau nuo Kauno. Dar nebaigusi mokytojų seminarijos, ji buvo paskirta Žaslių gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

Kaune jauna mergina patyrė, ką reiškia saugumiečių tardymai. A. Katilius pasakoja, kad Aldona dalyvavo S. Nėries laidotuvėse. Buvo kruopščiai tikrinami pasai. Patikrinę pasą, ją areštavo, įvedė į patalpą ir pradėjo aiškinti, kad ir ji galinti būti tokia pat žymi poetė kaip Salomėja Nėris, o dabar užsiimanti antisovietine veikla. Aldona viską neigė ir įsiutęs karininkas trenkė jai į nugarą. Mergina parkrito ir prarado sąmonę. Kai ją paleido, Aldona pažvelgė į Soborą, kuris atrodė pilkas pilkas. Juozas Nemeikša tada sakė, kad nuo tokio smūgio ji galėjo kristi negyva arba prarasti regėjimą. Po kelių dienų ji vėl buvo suimta ir nuvesta į pastatą, kurį saugojo kareiviai, o suimtieji sėdėjo ant laiptų. Kai tardė Aldoną, jai į veidą plieskė akinanti lempos šviesa, o tardytojas vis klausinėjo, koks ryšys tarp jos ir rezistentų. Išgirdę neigiamą atsakymą, nepaliovė mušti jos per galvą. Kitą rytą išleido. Ji pradėjo mokytojos darbą Žasliuose. Daugelis vaikų šnekėjo lenkiškai, o jaunoji mokytoja pasakė, kad kalbėti ir rašyti rašinius teks lietuviškai. Rengiamuose minėjimuose mokiniams liepė deklamuoti S. Nėries posmus apie partizanus. Tai, žinoma, kėlė įtarimą. Kartą buvo pakviesta pas partizanų būrio vadą Žaliąjį Velnią, kuris jai pasirodė labai arogantiškas. Jos paklausė, ar sutinka būti jo ryšininke. Mergina atsakė, kad dėl Lietuvos padarysianti viską, ką galės, ir davė priesaiką. Nieko apie tai nenujaučiantys Žaslių komjaunimo organizacijos nariai pasiūlė jai stoti į komjaunimą, norėjo išrinkti sekretore. Aldona buvo nutarusi bėgti, tėvas jau turėjo naują pasą Jankauskaitės pavarde, tačiau partizanai manė, kad jiems bus paranku turėti savą žmogų - komjaunuolę. Vyko susirinkimas, salė pilnutėlė. Iš visų išsiskyrė vyras baltais avikailio kailiniais, kalbantis rusiškai. Jis prašė atidėti Aldonos priėmimą, kilo ginčas. Į organizaciją ji buvo priimta, tačiau išėjusi iš salės ant peties pajuto kažkieno sunkią ranką ir išgirdo rusų kalba ištartą: "Nekvailiok". Aldona bandė bėgti, bet staiga buvo apakinta iš kažkur atsiradusios mašinos prožektorių, gavo naganu smūgį į galvą ir buvo įkelta į mašiną. Buvo 1947 metai. Įsibėgėjo masiniai areštai. Kai atsipeikėjo ir apžvelgė suimtuosius, tarp jų pamatė ir savo brolį Algį. Broliui pasisekė pabėgti ir jis vėliau kita pavarde tapo etatiniu komjaunimo darbuotoju.

O Aldonai likimas nieko gero nežadėjo - jis jai pasiuntė didžiausius išbandymus Vilniaus Lukiškių kalėjime, vėliau ir atšiaurųjį Magadaną. Lukiškėse tardymas buvo vykdomas tokia tvarka: buvo atnešamas puskibiris šalto vandens, ant stalo - kareiviška kepurė, po ja - naganas. Pasipildavo klausimai: "Kur buvai tą ir tą dieną?" Kadangi mergina neprisipažindavo, tardytojas atsiversdavo protokolą, kuriame tiksliai būdavo surašyta, ką ji veikė, kur buvo, su kuo susitiko. Saugumiečiams buvo žinoma, kad Aldona turėjo užduotį parengti sprogdinimą per Raudonosios Armijos dienos minėjimą. Jau buvo sunešusi granatas ir padėjusi jas po tribūna. Tačiau bijodamas, kad žus daug nekaltų žmonių, Žaliasis Velnias atšaukė užduotį. Granatas mergina išgabeno, bet KGB darbuotojai fiksavo kiekvieną žingsnį. Tardė dieną naktį, mušė iki sąmonės netekimo, vėliau leisgyvę kareivis vedė į kamerą. Buvo teisiama už teroro akto rengimą ir nuteista dešimčiai metų lagerio. Atisveikindama su Lietuva, teišsivežė mažą šios žemės akmenėlį. Nuteistieji vylėsi, kad Naujoje Vilnioje juos išvaduos partizanai, bet traukiniui ją pravažiavus visos viltys žlugo. Ilga ir varginanti kelionė į šiaurę, į Kolymos pusiasalį. Buvo apgyvendinta už Magadano, prie geležinkelio. Moterų darbas - pakelti po bėgiais įsmigusius rąstus. Darbas ne merginos jėgoms, maisto davinį gaudavo, jeigu įvykdydavo normą. Tesugebėjai padaryti pusę normos - gausi pusę davinio. Meniškos prigimties mergina norėjo bendrauti su įdomiais žmonėmis. Susipažino su dviem balerinomis - lenkaite ir čeke. Jos varžėsi, kuri šaunesnė šokėja. Aldona, su pasigėrėjimu stebėjusi jų šokį, buvo lyg ir kokia jų teisėja, pagirianti čia vieną, čia kitą. Aldona jautė, kad vis labiau silpsta. Nutarė bėgti. Buvo toks nerašytas įsakymas: pasitraukei iš kolonos - kareivis šauna be įspėjimo. Aldona buvo nustebinta, kai kareivis užuot šovęs, pribėgo prie jos ir pasakė: "Mergaite, kur tu bėgi? Iš Kolymos niekas nepabėga".

Aldona puikiai piešė, tad buvo nutarta duoti jai tris dienas poilsio ir padaryti ją dailininke. Ji piešė įvairius šūkius, atlikdavo įvairius apipavidalinimo darbus. Mergina prastai matė, tad jai už nugaros stovėdavo kareivis, kuris komandavo: aukštyn, žemyn, į kairę, į dešinę. Taip ji darbavosi su liniuote ir pieštuku, prie sunkių darbų nebevarė. Iš Lietuvos gaunamus maisto siuntinius kontroliavo kriminalinės nusikaltėlės, tad joms ir kliūdavo didžioji dalis. Likusį maistą lygiomis dalimis padalindavo politinėms kalinėms. Moterys, tvarkydamos aplinką, susitikdavo su netoliese kalinčiais vyrais. Būta ir meilės istorijų, kurios kartais baigdavosi kūdikio gimimu. Vaikutis su motina gyveno tol, kol buvo maitinamas. Vėliau atskirdavo ir motinos skaudžiai dėl to išgyvendavo. Aldona pasakojo, kad viena ukrainietė, kai atėmė kūdikį, tarsi netekusi proto ėmė šaukti: "Nu i što, ja Lesia Ukrainka". Ji buvo išrengta nuogai ir pastatyta prie bokštelio, vėliau peršalusi ligoninėje mirė nuo plaučių uždegimo.

Aldoną buvo įsimylėjęs toks estukas, kurio ji, būdama silpno regėjimo, net nebuvo mačiusi. Vaikinas sirgo tuberkulioze. Su savimi nešiojosi nuotrauką, kurioje buvo Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavos ir norėjo, kad būtų palaidotas su ta jam brangia nuotrauka. Vaikinas netrukus mirė...

Mirus Stalinui buvo paskelbta amnestija. Aldona galėjo grįžti į savo apdainuotą, išsvajotą Lietuvą. Viena karininkų šeima prašė lietuvaitę pasilikti ir gyventi jų namuose. Karininkas sakė: "Tėvynėje tavęs niekas nelaukia - tu ten būsi svetima, net gyventi negalėsi, kur norėtum. Būsi persekiojama." Aldona, aišku, nepaklausė ir prasidėjo kelionė. Jie buvo plukdomi Ochotsko jūra. Netoliese buvo amerikiečių Aliaska ir Magadano pusiasalis. Ir vienur, ir kitur buvo pastatyti kariniai įtvirtinimai. Kad jų nematytų buvę kaliniai, juos suvarė į triumą. Aldonai pavyko juos pamatyti ir visam laikui jos atmintyje išliko tas rūstus Šiaurės grožis.

Grįžusi iš Sibiro Aldona pradėjo dirbti LAD Kauno GM kombinato galanterijos ceche Vilijampolėje. Čia buvo gaminami albumai, piniginės, akinių futliarai iš kartono bei dermatino. Jos bendradarbiai Henrikas Vainauskas, Vladas Kraucevičius pasakojo, kad Aldona buvo jautri, bet atvira. Vis prisiminė tremties dienas, savo išgyvenimus ir nerimą dėl Lietuvos likimo.

Ištekėjo už mėgstančio išgerti neregio Prano Griniaus. Viena jo diktuojamų sąlygų buvo: "Skudurams pinigų nebus". Gavęs atlyginimą pripildydavo šaldytuvą maisto produktų, kurių, jo manymu, privalėjo užtekti visam mėnesiui, likusius pinigėlius praūždavo. To neužteko - jis nuolat skolinosi. Gimė du sūnūs - Rimas ir Algis. Pranas susirgo inkstų vėžiu ir mirė palikęs žmoną su dviem mažamečiais vaikais.

Atlyginimo, kurį gaudavo, neužteko šeimai išlaikyti, tad perėjo dirbti į plastmasės gaminių cechą presuotoja. Čia darbas nors alinantis, bet pelningas. Gyveno trijų kambarių bute, sukosi kaip išmanydama, tačiau sūnūs, kaip ir tėvas, linko į alkoholį. Motinai nebuvo lengva tai matyti. Aldona norėjo, kad jaunėlis Algis taptų krepšininku (buvo 202 cm ūgio) - deja, nieko doro iš to neišėjo. Iš motinos Algis paveldėjo talentą piešti. Trūko užsispyrimo ir valios dirbti nuosekliai. Galėjo tapti neprastu dailininku - tą pastebėjo vienas paminklus kūręs skulptorius. Algis kurį laiką talkino jam, turėjo lakią vaizduotę, bet... Prastas maistas, mažas atlyginimas ir ilgos darbo valandos išsekino vaikiną. Jis sunkiai susirgo, teko mesti ir šį užsiėmimą. Ir vedybinis sūnų gyvenimas nesiklostė taip, kaip norėjo Aldona. Išvarginta tremties, nepatyrusi laimės šeimoje, atokvėpio valandėlėmis ji savo skausmą išliedavo viename kitame posme, gražiai piešė. Sūnų gimtadienio ar metų švenčių proga kurdavo sveikinimo atvirukus. Juose - ir piešiniai, ir žodžiai, atspindintys jos dvasios būseną. Rimtai kūrybai nebuvo nei laiko, nei jėgų. Sveikata šlubavo, susirgo hipertonija, patyrė pirmąjį širdies infarktą. Labai mėgo rudenį, gal todėl ir jos posmuose - rudeniškos mintys. Anot ją neblogai pažinojusio V. Kraucevičiaus, Aldona buvo jautri, kukli, santūri, turėjo humoro jausmą, nelaikė nuoskaudų širdyje ir sunku buvo ją supykdyti. Vladas, žinodamas jos pomėgį piešti, buvo pagaminęs keletą molbertų. Ji rinkosi nedidelės apimties piešinius.

Atėjus gyvenimo rudeniui, moteris netgi šiek tiek užsidirbdavo piešdama atvirukus Kalėdų, Velykų ar Naujųjų metų progomis. Kūrybiška, inteligentiška, daug skaitanti moteris nepajėgė įgyvendinti daugelio savo sumanymų, nes sveikata akivaizdžiai silpo - ištiko antrasis širdies infarktas. Išgyti nebuvo vilties. Retai išeidavo iš kambario. Kartą Algimanto Katiliaus paskatinta nusileido pasiimti laikraščių iš pašto dėžutės. Grįžo visa išraudusi, vos bepastovinti ant kojų, bet laiminga.

Visiškai pašlijus sveikatai, buvo nuvežta į ligoninę. Kiek palaikę ir pamatę, kad gerų permainų nėra, perkėlė į kitą. Iš tos, radę ant kojos kažkokį auglį, pasiuntė į Odos dispanserį. Vėliau - į infekcinę ligoninę. Čia atsisakė gydyti, sakydami, kad vilčių pagyti nėra, - teko keliauti namo. Buvo žmonių, kurie suprato Aldonos neviltį ir stengėsi padėti, pabūti kartu, pabendrauti. Tai buvo R. Ratkevičienė, M. ir K. Blozneliai, A. Katilius, E. Pliupelytė.

Aldona Grinienė ir Algimantas Katilius svajojo išleisti bendrą eilėraščių knygelę "Mėnulio šypsena rudenį". Kodėl taip? Aldonos vaizduotė piešė jauną mėnulį ir vaiką ištiestomis rankomis, siekiantį jo, - juk jis čia pat, ant kamino. Gi mėnulis tik šypsosi... Jis nepasiekiamas. Kodėl būtent rudenį? Ją ypač jaudindavo vieniši rudens medžiai be lapų, tačiau šakomis tarsi rankomis kylantys į viršų, į dangų. Tai atspindėjo Aldonos psichologinę būseną - didelį troškimą siekti nepasiekiama, kilti aukštyn. Tai jos vaikystės medžiai prie namo Fredoje. Jie, rodės, tokie dideli ir galingi. Ir šalia ji - svajotoja, žvelgianti į žvaigždėtą dangų.

Skauda širdį, kad ta knygelė neišvydo dienos šviesos, kad Aldonai neužteko fizinių jėgų pasivyti rudenišką svajonę. Jau sunkiai sirgdama dar turėjo vilties aplankyti savo gimtąjį namą, gatvę ir medžius Fredoje. Artimieji ir draugai nuolat atkalbinėjo to nedaryti, nes žinojo - nebėra tų vaikystės medžių: viskas neatpažįstamai pasikeitę. O ji tikėjo: nuvažiuos, aplankys, parašys patį geriausią savo gyvenimo eilėraštį. Neparašė...

Praėjusi sunkių išbandymų kelią, palaidojusi vyrą, tėvą, dėdę, motiną, Aldona mirė 1996 metais. Palaidota šalia savo vyro Prano Griniaus.

Už pagalbą rengiant šį pasakojimą esu dėkinga V. Kraucevičiui, H. Vainauskui, R. Ratkevičienei ir ypač A. Katiliui. Už po posmelį surinktus eilėraščius ir jų išleidimą knygoje "Amžino įšalo žodžiai" pagarbiai dėkojame politiniams kaliniams E. Pliupelytei, M. Blozneliui ir jo žmonai K. Bloznelienei.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]