LASS LITERATŲ KŪRYBA

Martyna PLIASKŪNAITĖ

 


Martyna Pliaskūnaitė gimė 1987 m. rugsėjo 2 dieną Šiauliuose. Nuo penktos klasės lankė Šiaulių Vinco Kudirkos pagrindinę mokyklą. Čia, lietuvių kalbos mokytojos R. Samoškienės paraginta, parašė pirmąjį savo literatūrinį darbelį - rašinį konkursui "Laiškas Hansui Kristianui Andersenui". Tapo laureate. Nuo 2003 metų pradėjo rašyti intensyviau. 2004 m. mokytis atvyko į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Šiais metais baigia A. Jonyno vidurinę mokyklą. Kaip pati sakosi, tolesnį jos gyvenimo kelią lems tai, kaip seksis laikyti egzaminus.

 

Žmonėms prie jūros

Sako, žmonės, kurie piešia gėles, arba liūdni, arba susimąstę... Bet kiekvienas nors kartą esame piešę gėles - mėlynas, raudonas, pilkas. Aš jas piešiu nuolat. Sąsiuvinio lape, popieriaus skiautelėje, smėlyje... Piešiu gėles, nes nemoku piešti jūros; o jūra - kaip gėlės - mėlyna, raudona, pilka... Spalvų ir garsų galybė, jausmų ir žvilgsnių siautulys. Ji - kaip ir mes - meiliausia veidmainė. Motina - paniurėlė globėja... Ji - kaip paprastas žmogus, mokantis mylėti ir neapkęsti. Bet juk ne viena - ji turi vėją - amžiną palydovą, kurio aš jai pavydžiu. Išskirdama žmones, pasiglemždama jų viltis, lūkesčius, keldama nepasitikėjimą, ji yra laimingiausia. Jūra, kaip ir kai kurie žmonės, nesupranta, kaip ji gali įskaudinti, įžeisti, pasėti pyktį ar nerimą.

Myliu jūrą!.. Myliu tokią, kokia ji yra, ir nesmerkiu jos - tokia jau gimė - pilku veidu, sūriai pilka šypsena, vėjo gairinamais skruostais ir valiūkiškomis, nors ašarotomis akimis...

Prisiberkit kuo daugiau smėlio, žudykit ir gaivinkit, priimkite kitus tokius, kokie jie yra. Išmokite suprasti, nes jūra liks, o jūs nuskęsite žemėje. Įsiminkite jos ošimą, sūrų vandens skonį. Supratę jūrą - suprasite gyvenimą.

Valentino AJAUSKO piešinys

 

Jausmas

Ji sėdėjo namo terasoje pastatytame supamajame krėsle ir žvelgė į vakaro dangų. Besileidžianti saulė tvieskė nuostabiausiomis spalvomis, atskleisdama jos akims žaviausias vakaro paslaptis. Dangus, rodės, degė iš gėdos - toks vaiskiai raudonas ir šiltas. Rankose garavo puodelis arbatos. Ant kelių snaudė katinas. Ji buvo vienų viena. Lyg užhipnotizuota žvelgė į tolį ir grožėjosi. Ją kažkas slėgė, bet nė pati negalėjo suprasti, kas tai. Širdis veržėsi iš krūtinės. Ji džiaugėsi tuo, ką mato. Norėjo pakilti į saulę, pajusti ją - norėjo dainuoti...

Name suskambo telefonas. Ji atsistojo ir žengė vidun. Nespėjo, gal ir nenorėjo suspėti. Jai buvo ramu, ir ji nenorėjo, kad kas nors sudrumstų šią ramybę...

Kilstelėjo akis ir pažvelgė pro langą. Saulės jau nebuvo, tačiau vis dar raudonavo toks artimas dangus. Jos širdis vėl prisipildė tos nepažįstamos šilumos, o lūpos nusišypsojo dangui. Seniai šitaip jautėsi. Nejau kažkas pasikeitė jos gyvenime? Ne. Viskas liko kaip buvę. Iš kur tada ta laimė?

Ji pašaukė katę vidun ir uždarė terasos duris. Ant naktinio staliuko baltavo jau gerokai apvytęs rožės žiedas. Toks pasakiškai švelnus. Ji atsigulė, tačiau negalėjo užmigti. Dar ilgai mintys klajojo kažkur toli, ten, kur gražu...

Apsiniaukęs ryto dangus tarsi kažką slėpė nuo žmonių žvilgsnių. Ji stovėjo terasoje, akys spindėjo. Ji pritūpė ir paėmė puodelį, sklidiną lietaus vandens. Nusišypsojo. Uždarė duris. Grįžtelėjo... Vėl nusišypsojo. Dangui, jau ne meiliai rausvam - lietingam. Ji šypsojosi sau, savo jausmams. Džiaugėsi kiekviena akimirka. Nesvarbu, kokia ji, svarbiausia, kad galėjo ją pajusti.

Dažnai mes nevertiname to, ką turime. Pabandykime į viską pažvelgti šiek tiek kitaip - atskleisti nematomą pusę. Pajusti ją ir nusišypsoti. Ne vien rausvam, lietingam dangui, bet ir saulei, ir nakties žvaigždėms. Juk reikia tiek nedaug. Tik pamėginti...

 

Būsimai mamai

Žaviu merginos veidu perbėgo tamsus šešėlis. Žėrinčios akys apsiblausė, bet neužgeso. Širdis nusirito į bedugnę, iš kurios, rodės, jau niekad negrįš. Pasaulis aptemo ir nustojo egzistavęs. Ausyse ėmė spengti. Rodės, kad atėjo šitiek metų pranašauta pasaulio pabaiga, tik ne visai žmonijai, o jai vienai. Ne, ne jai vienai, o jiems trims. Bet pakvaišęs mylimojo žvilgsnis bylojo, kad jiems dviems... Darius nusisuko ir išeidamas stipriai trenkė durimis. Atrodė, kad gerklėje sustingęs gumulas ims dusinti. Ji pažvelgė į seselę ir nusišypsojo. Toji taip pat šyptelėjo jai, mamai...Ir mergina pasijuto geriau. Ji nebuvo viena, dabar jau niekada nebus viena. Ji myli...

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]