PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

DŽIAUKIS DIENA

Sena lotynų patarlė sako: "Carpe diem" - džiaukis diena. Džiaukis šia diena, nes rytojus bus kitoks. O mes vis lekiam, skubam, tarsi kas vytųsi. Ir su nuostaba žvelgiam į tuos, kurie tyliai ramiai ieško kasdienės atramos savo mėgstamame užsiėmime, glaudžiasi prie muzikos ar dainos. Buvimas šalia tokių žmonių ramina, tegul ir trumpam priverčia stabtelėti ir iš šono įsižiūrėti į milžinišku greičiu lekiantį ratu pasaulį. Kartais paklausti savęs, ar moku išklausyti konkretų žmogų, jį išgirsti.

Daugelį metų repeticijose ir koncertuose matau žemai palinkusią prie kanklių moterį. Malonaus veido, santūrios šypsenos. Neretai šypsnį keičia susirūpinimas, virpteli ranka, sujudinusi ne tą instrumento stygą. Reginos Sakalauskienės rankos jau 25 metus virpina kanklių stygas, bet jaudulys neapleidžia. Ir kalta čia ne vien aukšto laipsnio trumparegystė, bet ir didelis moters jautrumas, noras sugroti be priekaištų. Tam reikia ir kantrybės, ir laiko. Reginai, regis, netrūksta nei to, nei ano. Norint įvaldyti instrumentą repeticijų neužtenka. Tada kanklės keliauja į moters namus ir valandų valandas juose skamba liaudies muzika. Metai bėga, nelauktos užgriūva ligos ir instrumentas, buvęs tik nelengvas, šiandien jau sunkus. Neprošal būtų, jeigu kas susimiltų, paneštų, bet tokių neatsiranda ir tenka vargti pačiai.

Belaukiant vienos iš repeticijų, į kurias R. Sakalauskienė atskuba kone pusvalandžiu anksčiau, įsišnekome atviriau. Duobėtas jos gyvenimo takas. Vienuolikos metų neteko motinos. Kalendorius tada skaičiavo 1951-uosius metus, Lietuvos keliais pravažiuodavo vos viena kita mašina, bet likimo ironija - netikėtai iš posūkio išniręs sunkvežimis parbloškė stora skara apsimuturiavusią, užsigalvojusią moterį. Apraudojo žuvusią motiną ir gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Kaip toje pasakoje: tėvas namo parsivedė piktą pamotę, kuriai našlaitė visai nerūpėjo. Per švelniai pasakyta... Namuose, kurie buvo užuovėja nuo visų negandų, mergaitei tiesiog neliko vietos. Apie motinos šilumą, švelnų paguodžiantį žodį silpnaregė mergaitė galėjo nebent pasapnuoti. Mokytis - jokių galimybių. Tik broliui pradėjus tarnauti kariuomenėje persikraustė gyventi pas brolienę. Tada ir baigė 4 pradinės mokyklos klases. Kamuojama nevilties ir nepriteklių, Regina pasiryžo eiti tarnystėn pas svetimus - užsidirbs bent apavui, būtiniausiam apdarui, sočiai pavalgys. Suderėjo metų algą. Jiems prabėgus tegavo seną paltą, senus batus ir kitokius mažmožius. Blogu žodžiu šeimininkų nemini. Valgė prie vieno stalo - čia šeimininko žodis buvo griežtas: "Mergaitė valgys prie bendro stalo". Niekas kąsnių neskaičiavo, prisivalgydavo iki soties. Tačiau pati skaniausia, pati sočiausia buvo juoda, ką tik iškepta duona. Jos skonį mena iki šiol, nereikėjo tepti sviesto ar dėti sūrio, skanavo vieną. Be darbo tikrai nesėdėjo: žiemą prižiūrėjo pusantrų metukų šeimininkų sūnų, vasarą ganė gyvulius ir per daug likimo nekeikė. Atėjo Kalėdos - tarnystė baigėsi.

Taigi po metų - vėl į kelionę. Šį kartą - į Kauną. Apsistojo pas tetą. Tapo aukle savo pusseserės dukrytei. Šeimoje visi užsiėmę - išeina ryte, grįžta vakare. Namų ruošos darbai gulė ant mergaitės pečių. Vasarą darbų dar pagausėjo, teko dvi tetos mylimas ožkeles ganyti.

Nors ir silpnai matydama paaugusi mergina pradėjo ieškotis pastovaus darbo. Kreipėsi į Kauno miesto vykdomąjį komitetą. Pasiūlė išbandyti jėgas teritoriniame apželdinimo treste. Padirbėjo pusantrų metų, po to įsidarbino "Apvijos" gamykloje pagalbine darbininke. Juodas purvinas darbas, nuo dulkių ir suodžių pavargusios akys... Prošvaistės nesimatė. Ištekėjo, pagimdė sūnų ir dukrą, o pastovios gyvenimo vietos kaip nėra, taip nėra. Bandė butą nuomotis. Kaip košmarišką sapną prisimena gyvenimą nuomojamame 13 kv. metrų kambarėlyje. Ir taip vargo ketverius metus kartu su buto šeimininkais. Vėliau šeima buvo išprašyta tiesiog į gatvę.

Laimingas atsitiktinumas: Vilijampolės bažnyčioje Regina susipažino su kuklia pamaldžia mergina Vanda Keleckaite, taip pat silpnarege, jau dirbančia LAD Kauno GM kombinate. Ji patarė Reginai kreiptis į gydytojus, kad nustatytų invalidumo grupę, papasakojo, ką veikia, kuo gyvena aklieji ir silpnaregiai. Moteris nustebo ir sutriko. Sunku šiandien įsivaizduoti Reginos psichologinę būseną - tarp sveikųjų jautėsi atstumtoji, bet kas laukia ten, kaip reikės pritapti. Pasiryžo, gavo antrąją invalidumo grupę, tačiau kombinate tuo metu tinkamo darbo nebuvo. Ir būsto reikalai nepajudėjo iš vietos. Nerasdami geresnės išeities vyras ir uošvis surentė lentinę pašiūrę, netgi mažą krosnelę pastatė ir keturių asmenų šeima taip gyveno metus.

Reginos žodžiais tariant, dangus nušvito, kai 1975-aisiais pradėjo dirbti Kauno aklųjų įmonėje. Visos baimės išgaravo, pasijuto sava tarp savų. Pirmą kartą gyvenime ištarė sau: "Esu visavertis žmogus". Šeima jau augino tris vaikus. Rodės, tik spėk suktis: darbas, namai, vėl darbas. Ilgesys kažko daugiau nei įprasti rūpesčiai atvedė į kultūros namus. Moteris puikiai mena tą dieną, kai į medinių segtukų skyrių tarsi viesulas įsiveržė nenuorama kanklių ansamblio vadovė Romualda Montvilienė. Kaip išmanydama ragino į kanklių būrelį. Įkalbėjo - Regina nedrąsiai įžengė į repeticijų kambarį, prisėdo prie instrumento. Kaip ji tada stengėsi sulaikyti virpulį ir pagroti. Išsigando: "Nebus iš manęs muzikantės - ne į tas roges sėdu". Ir dingo kelioms savaitėms. Vadovė užsispyrė - matyt, nuojauta neapgavo, tikėjo, kad užsiaugins kanklininkę. Sugrįžo Regina ir po pusmečio varginančių repeticijų jos veidas pragiedrėjo.

Pirmasis pasirodymas koncerte buvo sėkmingas. Tik tada moteris patikėjo savimi ir nesvarbu - šviečia saulė, lyja, sninga - antradienio ir ketvirtadienio rytais visada pamatysi ją, palinkusią prie kanklių. Su nekantrumu Regina laukia švenčių, koncertų. Naujametiniam ar Užgavėnių karnavalui jos spintoje visada atsiras įdomesnis drabužis, spalvingesnė kaukė. Reginos kurtais apdarais dažnai pasipuošia ir jos draugės kanklininkės. Visada mėgo keliones, verždavosi į kiekvieną ekskursiją. Keliautų ir šiandien, bet ...

Didžiausia vertybė moteriai - šeima. Pati pristigusi motinos šilumos vaikystėje, su kaupu ją dalina savo dukrų ir sūnaus šeimynoms. O tų bėdų bėdelių - aibės. Kažkuris iš didelių žmonių yra pasakęs: "Kad rastum, reikia pamesti, kad priartėtum, reikia nutolti, kad įvertintum šviesą, reikia pabūti tamsoje, kad siektum tobulumo, reikia palaikymo, kad sulauktum palaimos valandos, reikia kančios..." Sukandusi dantis, kantriai, kaip sugeba tik daug iškentėjusios moterys, Regina bando įveikti visą krūvą negalių. Prieš penkiolika metų pasimirė vyras - liko našlė, kito neieškojo, o gyventi reikėjo. Vietoj dviejų atlyginimų liko vienas. Jaučia, kad vis dažniau pavargsta, regėjimas silpsta - kuo toliau, tuo sunkiau įžiūrėti stygas. Nesiskundžia, džiaugiasi kiekviena laimingai prabėgusia diena. Ypač džiugina vaikai ir anūkai, kurie jos neapleidžia: lanko, patys į nakvynę pasiprašo. Palepina močiutė 5 anūkus, paruošia skanius pusryčius ar pietus. Kai mažųjų paklausia, ar ir jie ją lepins, šie atsako: "Palepinsim, močiute, tikrai palepinsim".

Labiausiai bijo dienos, kai nebepajėgs groti kanklėmis, nebus tarp žmonių. Regina nepratusi tūnoti namuose. Ji nori būti reikalinga ne tik vaikams ir anūkams. Puikiai jaučiasi bendraudama, pasiilgsta koncertų ir tų paprasčiausių neįpareigojančių pašnekesių repeticijose, ansamblio tradicija tapusių gimtadienių ar vardadienių. Puoselėja viltį, kad tai tęsis dar ne vienus metus ir brangina kiekvieną jai skirtą gyvenimo akimirką.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]