NAUJOS KNYGOS

Žiedūnė ZAVECKIENĖ

IŠKILĘ IŠ TAMSOS

Neseniai pateko į rankas skoningo rudų, gelsvų, apelsino spalvų derinio viršeliais knyga. Įspūdis malonus. Juo labiau kad viršelyje - mano jau anksčiau pastebėto, kelių leidinių apie aklųjų kūrybą autoriaus Juozo Valentukevičiaus pavardė. Knygą redagavo Gražina Ramanauskienė.

Šioje knygoje - sąvade yra pateikti duomenys apie 90 literatų su regėjimo negalia. Reikšmingiausias knygos skyrius - "Literatų gyvenimas ir kūryba". Jį skaičiau kaip įdomų literatūros kūrinį su skirtingais, bet dažniausiai labai sudėtingais žmonių likimais. Pro akis prabėgo kelių šimtmečių istorija, nes pirmieji kūrėjai iš neregių būrio išskirti jau ir XVI amžiuje. Tiesa, tokių senųjų kūrėjų tik du. Tai Vilis Abelis (1515?-1583?) - Mažosios Lietuvos protestantų dvasininkas, prūsų raštijos kūrėjas, vertėjas ir Francišekas Sokolas-Šahinas, gyvenęs XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje Vilniuje. Manoma, kad šis žmogus dirbo Vilniaus universitete, rašė lenkų kalba. Dėl nežinomų priežasčių neteko regėjimo. Tai liudija Lietuvos MA bibliotekoje surastas vienintelis eilėraščių rinkinys lenkų kalba (Muza Polska), išleistas Vilniaus universiteto spaustuvėje 1804 m. Lietuviškai šią knygą galima pavadinti "Francišeko Sokolo-Šahino, žmogaus, netekusio regėjimo, lenkiškoji mūza". Knygoje eilės apie Lietuvos praeitį, Vilniaus pilį. Ši knyga turėjo įtakos formuojant lietuvių literatūrą. Lietuvių literatūros kritikas, akademikas Kostas Korsakas nustatė, kad Dionizo Poškos "Giesmė mužikėlio" yra F. Sokolo-Šahino eilėraščio "Chlopek" laisvas vertimas. Šis poetas darė įtaką ir Antano Strazdo, Simono Stanevičiaus ir kt. kūrybai. Aišku, ankstesniais amžiais buvo labai daug neregių, bet dauguma jų neįgijo mokslo, o vargas ir skurdas vertė tenkintis elgetos dalia. Tarp tų žmonių galėjo būti turinčių menišką prigimtį, tačiau tai nebuvo niekur užfiksuota. Iš XIX a. gimusių į sąvadą įtraukta akla liaudies dainų atlikėja, pasakotoja Kristina Skrebutėnienė (Sekonytė, 1855-1943). Knygoje yra duomenų ir apie vieną vyresnės kartos rašytoją Bronę Buivydaitę (slap. Tyrų Duktė - 1895-1984). Ji apie 1960 m. dėl ligos neteko regėjimo. Aklųjų draugijai parėmus, parašė autobiografines knygas "Pro vaikystės langą" (1969) ir "Vargai vartus kilnojo" (1982). Tais pat metais jai paskirta LAD Meno premija. Rašytoja paliko 14 knygų.

Sąvade daugiausiai vietos skirta XX a. kūrėjams su regos negalia. Jų daugiausia išryškėjo, susikūrus neregių organizacijoms, mokslo įstaigoms. Tarp jų didžiausią įtaką turėjo 1926 m. Kaune įsteigtas aklųjų institutas. Dėl to ir daugiausia į sąvadą įtrauktų kūrėjų - XX a. vaikai. Iš jų biografijų matyti ir to laikotarpio sąlygos, lėmusios neregystę. Visų pirma tai buvo vaikystėje persirgtos tuo metu beveik neišgydomos ligos: raupai, skarlatina, meningitas, įgimta negalia. Antai vaikystėje raupais susirgęs neteko regėjimo kompozitorius ir literatas Antanas Adomaitis (1916-1990), raupai vaikystėje pakenkė ir muzikantui bei poetui Stasiui Krasinskui (1917-2000), Onai Naujokaitytei (1917-1994). Gimimo datos ir susirgimo laikas (maždaug penkeri šešeri metai) rodo, kada Dzūkijoje ir Suvalkijoje, matyt, labiausiai siautė raupų epidemija, nusinešusi daug gyvybių arba suluošinusi žmones. Būdama aštuonerių susirgo meningitu ir neteko regėjimo Jadvyga Dambrauskaitė (1911-1984). Vėliau, šiek tiek sustiprėjus sveikatos apsaugai ir nugalėjus tokias ligas kaip raupai, prasidėjo traumos nuo įvairių sprogmenų. Vienas iš pirmųjų tokią traumą patyrė Lietuvos kariuomenės savanoris, Lietuvos aklųjų švietimo pradininkas ir rašytojas Pranas Daunys (1900-1962). Kovose su lenkais prie Širvintų 1923 m. jis buvo sužeistas ir neteko regėjimo. Vėliau Rygoje aklųjų institute jis išmoko brailio rašto, pritaikė jį lietuviškai abėcėlei, kūrė dainas ir muzikines kompozicijas, leido knygas. Reikia tik stebėtis šio žmogaus atkaklumu ir ryžtu, stengiantis palengvinti Lietuvos aklųjų dalią. Jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi (1928) ir dviem medaliais. Po 1990 m. P. Daunio atminimas pagerbtas įkūrus jo vardo fondą akliesiems remti, išleisti jo raštai ir atsiminimų apie jį rinkinys "Skleidęs šviesą tamsoje".

Vėliau neregių gretas papildė Antrojo pasaulinio karo ir pokario aukos. Karas, palikęs ne tik dvasinių, bet ir materialinių traumų suaugusiems, tapo ir vaikų rykšte. Daugybė vaikų ir paauglių, radę sprogmenų ar jų primityviai pasigaminę, bandė sprogdinti. Taip neteko regėjimo, o dažnai ir rankų. Tarp jų Kęstutis Ancuta, Vaclovas Areima, Antanas Grigutis, Algimantas Katilius, Juozas Marcinkus, Kazys Serapinas, Lionginas Ragėnas, Vladas Verbauskas, Adolfas Venckevičius, Vaclovas Smalakys. Čia galima paminėti Kazį Serapiną (1938-1993), kuris buvo netekęs rankos ir akies bei Antaną Pliuškevičių (1924-1993), visiškai apakusį ir praradusį dešinę ranką. Kazys atkakliai mokėsi, įgijo aukštąjį mokslą. Abu šiuos žmones negalia ir literatūrinis talentas sujungė beveik 40 metų trukusiai kūrybinei draugystei. Jų sukurtos humoreskos ir literatūriniai vaizdeliai skelbti periodikoje ir almanachuose, išleisti garsinėmis knygomis. Šie žmonės buvo iš tos kartos, apie kuriuos Justinas Marcinkevičius rašė: "Šitiek Einšteinų ir Galilėjų šešiolikmečiais žemėje guli"... Anksčiau paminėti nežuvo, bet liko suluošinti. Tačiau būtent jie parodė tokią dvasios stiprybę, kuri stebina net sveikuosius. Visų pirma jie kibo į mokslus. Sunkiausiomis pokario nepriteklių sąlygomis važiavo į Kauno aklųjų mokyklą, kurioje dirbo atsidavę pedagogai, skatinę ir mokinių kūrybinę mintį. Stengėsi ir patys. Kol aklųjų mokymo sistemoje nebuvo vidurinio mokslo, vyko į Leningradą. Vėliau ir Lietuvoje buvo sutvarkyta vidurinio mokslo akliesiems sistema, įsteigtos internatinės mokyklos. Reikėtų geru žodžiu paminėti gerai organizuotą aklųjų ugdymo sistemą, visapusišką to meto valstybės paramą, geranoriškus tarpusavio santykius, vienų pagalbai kitiems. Dauguma iš jų įgijo ne tik vidurinį, bet ir aukštąjį mokslą, o keli apgynė ir mokslo daktarų disertacijas. Šioje plejadoje buvo ir vienas talentingiausių aklųjų poetų Antanas Jonynas (1923-1976). Jis apako 1940 m. nuo gripo komplikacijų, būdamas paauglys. Jo pagalba - kūrybinis aklųjų lavinimas - yra neįkainojama. Jis padėjo kurti organizuotą aklųjų aprūpinimo sistemą, buvo Lietuvos aklųjų draugijos centro valdybos pirmininkas, LAD leidyklos direktorius, dirbo "Pergalės", "Moksleivio", "Literatūros ir meno" leidinių redakcijose. A. Jonynas išleido daugiau kaip 20 knygų.

Įtraukta į sąvadą ir nemažai vidurinės kartos atstovų. Dauguma jų susidūrė su regėjimo problemomis dėl patirtų ligų. Tai Rūta Aleksandravičiūtė (1971-2003), Stasys Babonas (1960), Galina Stefanovič-Bogdel (1952-1995),Rasa Misiukaitė (1986), Laimutė Navickaitė (1972), Henrikas Stukas (1968), Valdas Sušinskas (1957-2000), Alvydas Valenta (1963) ir kiti. Iš šių vidurinės ar jaunesnės kartos išsiskiria Alvydas Valenta, jau dabar išleidęs bent keturias ryškų talentą rodančias poezijos knygas.

Tai maždaug tokie įspūdžiai susipažinus su svarbiausia ir pagrindine sąvado dalimi "Literatų gyvenimas ir kūryba". Į šią medžiagą pažiūrėjau daugiau kaip į aklųjų istorijos ir kūrybinės veiklos panoramą. Pateikta informacija turės didelę išliekamąją vertę. Nors įtraukti ne visi kūrybinę galią turintys neįgalieji, bet atrankos kriterijai, matyt, teisingi. Aš negalėjau patikrinti kūrėjų biografijų faktų. Jais reikia tikėti, nes jau 40 metų Lietuvos aklųjų biblioteka renka tokius duomenis ir įveda juos į elektroninės informacijos laikmenas. Ir tai yra labai svarbu, tą darbą būtina tęsti.

Knygoje yra ir kelios kitos dalys: pratarmė (beje, turinio aprašyme neatsispindi), neregių literatų išleistos knygos, literatūros leidiniuose skelbta neregių kūryba, neregių literatų konkursų nugalėtojai, literatų sąrašas, santrumpos.

Pratarmėje labai lakoniškai, sakyčiau, vyriškai, pristatoma pati knyga, medžiagos atrankos kriterijai, šaltiniai. Čia nurodoma, kad per 20 kūrėjų anksčiau buvo įtraukti į V. Vanago sudarytą "Lietuvių rašytojų sąvadą", "Lietuvių literatūros enciklopediją". O tai liudija apie tų žmonių įnašą į literatūros procesą.

Iš šių dalių išsiskiria savarankiškas, vėlgi abėcėlės tvarka sudarytas skyrius, susumavęs grožinę ir memuarinę aklųjų kūrybą. Tai neregių literatų išleistos knygos. Jį laikau vienu iš svarbiausių bibliografiniu požiūriu. Jame akivaizdžiai parodyti kiekvieno kūrėjo darbai, pateikti chronologine jų pasirodymo tvarka. Kūrinių aprašas labai sutrumpintas, ne visur išlaikyta aprašo forma. Antai nevienodai aprašomi knygų sudarytojai, bendraautoriai. Vienur jie teisingai nurodomi po įstrižo brūkšnio, o kitur (neteisingai) - lenktiniuose skliausteliuose. Pavyzdžiui, A. Adomaičio knygą galėtume aprašyti: Adomaitis Antanas. Mano laimė manęs palauks: meninė apybraiža / Antanas Adomaitis; sudarė Gintarė Adomaitytė. - Vilnius, 2000. - ? p. Turint duomenis apie knygas, nesunku būtų buvę apraše nurodyti ir leidyklą, puslapių skaičių. Dabar gi, norint susidaryti išsamesnį vaizdą apie leidinį, duomenų reikia ieškoti papildomai kituose šaltiniuose. Vis dėlto medžiaga parodo ryškiausius autorius, daugiausia grožinių knygų išleidusius kūrėjus. Aišku, čia neišryškėja visa asmenų kūrybinė veikla. Kai kurie iš jų yra parengę daugybę mokslinių ar populiarių darbų, kurie nėra šio sąvado objektas. Pavyzdys galėtų būti kad ir mokslų daktaras V. V. Toločka. Tai apie 1000 darbų paskelbęs autorius, o grožinių knygų - tik tris. Nagrinėjamoje knygoje paskelbtame sąraše tik jos ir aprašytos. Tai ne kaltinimas, o konstatavimas, kad kai kuriems autoriams grožinė kūryba buvo tik hobis, o kai kuriems - gyvenimo tikslas. Todėl, pavyzdžiui, poeto Antano Jonyno personalinėje rubrikoje - net 32 įrašai. Atskirai dėstant biografinę medžiagą ir išleistas knygas, neišvengta kartojimosi. Dėl to man kilo mintis apie bibliografijoje žinomus biobibliografinius žodynus, kur viename personalijai skirtame skyriuje pateikiama biografinė, po to - bibliografinė medžiaga. Gal ir šiuo atveju būtų buvę racionaliau taip pasielgti?

Tenka pastebėti, kad skyriaus "Literatūros leidiniuose skelbta neregių kūryba" pavadinimas neatitinka turinio. Ten aprašyta ne neregių kūryba, o tik leidiniai, kuriuose ta kūryba skelbta. Kelia abejonių ir atskiro "Literatų sąrašo" prasmė. Jame jau trečią kartą abėcėlės tvarka išskaičiuojami kūrėjai. Sąrašą galima buvo sudaryti chronologine gimimo datų tvarka ar bent nurodyti knygos puslapius, kuriuose tas autorius minimas.

Nors galėjo būti ir kitokių knygos parengimo variantų, nors esama pasikartojimų, bibliografinio aprašo netikslumų, reikia pažymėti, kad į informacinių leidinių sąrašą turime įtraukti rimtą, daug paieškų pareikalavusį darbą apie atskirą kūrėjų grupę - akluosius literatus. Baigiant norisi pastebėti, kad knygoje pateikta medžiaga įrodo: fizinė negalia suformavo tokią dvasinę neregių žmonių stiprybę, kurios turėtų semtis iš jų visokios depresijos kankinami fiziškai sveiki žmonės.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]