NEREGYS IR VISUOMENĖ

Ramunė ŽORŽOJUTĖ

AR VILNIUS BUS MUMS SAUGUS?

Viskas prasidėjo nuo Vilniaus mero Artūro Zuoko kvietimo į susitikimą-diskusiją tema "Jaunimas - Vilniui". Šiame susitikime dalyvavo apie 50 jaunimo atstovų, tarp jų - straipsnio autorė ir Lietuvos aklųjų inovacininkų sąjungos (LAISA) prezidentas Egidijus Biknevičius. Meras išklausė visų - tiek nevyriausybinių organizacijų atstovų, tiek riedutininkų ir grafiti piešėjų. Mes taip pat pasinaudojome galimybe ir išsakėme pastabas apie Vilniaus miesto aplinką, kuri kol kas nėra pritaikyta regėjimo negalią turintiems žmonėms. Vilniaus miesto savivaldybė į šią pastabą sureagavo beveik iš karto: nepraėjus nė dviems savaitėms, buvo suorganizuotas neįgaliųjų jaunuolių ir savivaldybės atstovų pasivaikščiojimas po Vilnių, kurio metu neįgalieji galėjo akivaizdžiai pademonstruoti, kokie sunkumai jiems iškyla.

Improvizuotoje ekskursijoje po Vilnių dalyvavo šie savivaldybės atstovai: Vilniaus mero patarėjas Vytautas Toleikis, Energetikos ir ūkio departamento miesto ūkio skyriaus miesto tvarkymo poskyrio vedėja Irena Mikalauskienė, gatvių ir statinių poskyrio vyriausieji specialistai Steponas Vitaitis ir Alfredas Valatka. Neįgaliesiems atstovavo Rūta Rolytė, Lietuvos studentų sąjungos projektų, susijusių su neįgaliaisiais, koordinatorė, Jurgita Masiulionytė, Lietuvos žmonių su negalia sąjungos Vilniaus neįgaliųjų centro darbuotoja, bei du atstovai iš LASS. Su mumis vyko ir žurnalistai - 5 kanalo reporterė ir operatorius, dienraščio "15 min" žurnalistė, "Mūsų žodžio" vyriausiasis redaktorius Vytautas Gendvilas.

Dviem mikroautobusiukais pirmiausia pajudėjome Gedimino prospekto link - pačios svarbiausios Vilniaus gatvės. Apsistojome buvusioje Savivaldybės aikštėje: ji puikiai atrodo po remonto, tačiau laiptai, kurie silpnaregiui visiškai nesiskiria nuo vienodo pilko grindinio, gali būti pavojingi. Savivaldybės atstovai į mūsų pastabas reagavo geranoriškai, tačiau perspėjo, kad bet kokį silpnaregiams ar neregiams tinkamą sprendimą reikėtų derinti su Vilniaus miesto architektais, kurie ne visada taip paprastai nusileidžia. Gedimino prospekto projektas buvo derintas su visų negalių atstovais, ir LASS buvo pareiškusi nemažai pastabų ir pageidavimų: kad laiptai būtų pažymėti, kad stulpai, suoliukai, šiukšliadėžės ir medžiai būtų vienoje eilėje, kad skirtųsi šaligatvio ir važiuojamosios dalies grindinys ir pan. Iš šių pastabų atsižvelgta tik į vieną - suoliukai ir medžiai atsidūrė vienoje linijoje. Visa kita yra taip, kaip yra, - vienodai pilka ir be jokių kontrastų. Baltos juostelės laiptų pakraščiuose gadintų prospekto vaizdą. Tačiau savivaldybės atstovai pažadėjo paieškoti visiems tinkamo sprendimo.

Parodėme ir kitas pavojingas vietas: kelio ženklų stulpus Totorių gatvėje, kurie stovi pačiame siauro šaligatvio viduryje, pačius kelio ženklus, kurie yra per žemai, ir aklasis rizikuoja atsitrenkti į juos kakta, laiptus be turėklų, nuo šaligatvio vedančius į parduotuvių pusrūsius, pastatus, kurių pamatai yra siauresni, o aštrūs stikliniai kampai "pakimba" virš šaligatvio... Jurgita turėjo dar daugiau pastabų - pati važiuodama vežimėliu, ji savivaldybės atstovams demonstravo, kad nuo Vilniaus gatvės iki pat Katedros negalėtų užsukti į jokią kavinę. Senamiesčio šaligatviai jai neįveikiami ne tik dėl stačių bordiūrų, bet ir dėl siaurumo ir išklaipytų plytelių.

Savivaldybės atstovai žadėjo pasidomėti galimybėmis kaip nors pritaikyti Gedimino prospektą ir aplinkines gatves žmonėms su regėjimo negalia. Jie iškėlė mintį, kad reikėtų peržiūrėti statybos ir projektavimo normas, tačiau tam reikėtų ir mūsų, Aklųjų sąjungos, iniciatyvos.

Kitas taškas, kuriame apsistojome ilgesnei valandėlei, buvo Skroblų gatvė - Vilniaus aklųjų rajonas. Čia vadovu buvo Egidijus - pats būdamas neregys, jis vedžiojo visą grupę ir rodė išklaipytas šaligatvių plyteles, nepatrumpintas medžių šakas, į kurias lengva susižeisti veidą, pernelyg aukštą bordiūrą ties biblioteka, gėlių vazonus ties "Dubingiais" Naugarduko gatvėje, dėl kurių šaligatviu beveik neįmanoma eiti, - lazdelė painiojasi tarp vazonų ir šalimais sustatytų automobilių ratų. Ten pat, ties "Dubingiais", ties įvažiavimu į aikštelę, yra toks žemas šaligatvio nuolydis, kad aklajam visiškai nesijaučia, kur baigiasi pėsčiųjų ir prasideda automobilių zona.

Apsistojome ties Naugarduko ir Žemaitės gatvių sankryža. "Šnekantį" šviesoforą įmanoma išgirsti tik atsistojus tiesiai po juo ir gerai įsiklausius. Be to, Egidijus informavo savivaldybės atstovus, kad garsiniai šviesoforai Vilniaus mieste nevienodi - vieni pypsi dažnais signalais, kai dega žalia, kiti - kai raudona. Akliesiems reikia įsiminti labai daug tokių signalų. Pavyzdžiu pateikėme Prahos šviesoforus - jie pypsi retais signalais, kai eiti negalima, ir dažnais garsiais - kai galima. Ir visose sankryžose vienodai.

Dalies Vilniaus aplinkos detalių, kliūnančių akliesiems, nespėjome parodyti, tačiau apie jas papasakojome savivaldybės atstovams: tai per maži mikroautobusų numeriai; vis dar nelabai tvarkinga troleibusų "kalba"; virš šaligatvių pakilę laiptai, po kuriais lieka ertmė. Atliekant statybų ar remonto darbus, pavojinga zona aptveriama tik plona kontrastinių spalvų juosta - to pakanka reginčiam, gal - silpnaregiui, tačiau tikrai maža aklajam: apsauginės juostos nepajusi nei baltąja lazdele, nei kūnu, ypač jei žiemą žmogus daug apsirengęs.

Savivaldybės atstovai kraipė galvas: jie net neįsivaizdavo, kad Vilniuje - tiek kliūčių neįgaliesiems. Žinoma, sveikam žmogui sunku suvokti mūsų poreikius: ne veltui juk sakoma "Sotus alkano neužjaučia". O savivaldybės atstovams tenka atsižvelgti ne tik į akluosius ar kitus neįgaliuosius: galioja tam tikros inžinerinės, transporto ir statybų normos, kurių privalu laikytis. Pavyzdžiui, kelio ženklas negali būti per arti gatvės, kad jo "nenuskintų" pravažiuojantis sunkvežimis.

Pirmieji mūsų "ekskursijos" vaisiai pasirodė jau tą pačią dieną: vyrai nustūmė šonan gėlių vazonus, kuriais buvo "nusagstytas" šaligatvis šalia "Dubingių" parduotuvės. Po poros dienų pasirodė dar vienas rezultatas: ties stačiu šaligatvio bordiūru padarytas nuolydis ir turėklas (Skroblų gatvėje, prie bibliotekos).

Dar vienas rezultatas - tai apie akluosius ir jų poreikius pasklidusi informacija: mus rodė per "Penkto kanalo" žinias, apie mus rašė nemokamas Vilniaus dienraštis "15 min".

Suderinti visus reikalavimus ir visiems įtikti - beveik neįmanoma. Todėl mes ir negalime tikėtis, kad į mūsų poreikius bus vienareikšmiškai atsižvelgta: juk esame tik didelio miesto dalis, ir, pripažinkime, ne pati gausiausia. Vienaip ar kitaip, - svarbiausia, kad buvome išgirsti, ir mūsų balsas jau davė rezultatų. Esame dėkingi Vilniaus miesto savivaldybei, merui Artūrui Zuokui, jo patarėjui Vytautui Toleikiui ir atstovams iš Energetikos ir ūkio departamento.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]