GYVENIMO AKTUALIJOS

 

KĄ ATNEŠ PERMAINŲ VĖJAI?


Nuo šių metų sausio 1 dienos reorganizuota viena valstybės institucija, turinti (reikia manyti, ir turėsianti) didelės svarbos daugelio neįgalių žmonių gyvenimui, jų sėkmingam integravimuisi į visuomenę - tai Lietuvos invalidų reikalų taryba (LIRT) prie LR Vyriausybės. Dabar ši institucija vadinasi Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Kodėl apskritai buvo reikalinga ši reorganizacija, kokios jos priežastys, kokios galimos pasekmės? Šiuos klausimus uždavėme keturiems žmonėms: Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkui Osvaldui Petrauskui, Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos "Viltis" pirmininkei Danutei Migaliovai, Lietuvos žmonių su negalia garbės prezidentui, vienam iš neįgaliųjų sąjūdžio Lietuvoje pradininkų Jonui Mačiukevičiui ir SADM neįgaliųjų integracijos skyriaus vadovei Eglei Čaplikienei.

Reformos priežastys

Visi kalbintieji sutiko, kad LIRT reikėjo reformuoti. Reforma buvusi reikalinga štai dėl ko: LIRT iki šiol dirbo visuomeniniais pagrindais. Be abejo, buvo samdomų darbuotojų, gaunančių atlyginimą, bet jie nebuvo pati Invalidų reikalų taryba (jie buvo tarybos sekretoriatas). LIRT sudarė didžiausių neįgaliųjų organizacijų atstovai, ministerijų deleguoti asmenys. LIRT rinkdavosi kartą ar du kartus per mėnesį, svarstydavo neįgaliųjų reikalus, priimdavo sprendimus, skirstydavo lėšas. Šitokia LIRT veikla neatitiko Valstybės tarnybos, Biudžetinių įstaigų ir dar kelių kitų įstatymų, kuriuos kažin ar yra prasmės vardinti. Tokia taryba, dirbdama visuomeniniais pagrindais, negalėjo būti valstybės biudžeto asignavimų valdytoja. Nei taryba, nei jos pirmininkas, pasirašantis tarybos sprendimus, juridiškai nebuvo atsakingas už jų vykdymą. Kitaip sakant, žiūrint griežtai teisiškai, už neįvykdytus sprendimus, netaupiai naudotas lėšas niekas negalėjo jam prikirpti uodegos. Taigi, kaip jau sakėme, visi kalbintieji sutiko, kad reforma buvo neišvengiama, nuomonės skyrėsi kitu klausimu: kaip reformą reikėjo atlikti?

LASS pirmininkas O. Petrauskas: "Invalidų reikalų tarybos veikla prasidėjo 1992 metų pabaigoje, kai mes, nevyriausybinių organizacijų vadovai, susibūrėme ir pasivadinome Lietuvos invalidų reikalų taryba. Pasivadinome patys, nederindami su jokia Vyriausybe. Tiesa, prielaidų tam buvo: LIRT sukūrimas buvo numatytas Invalidų integracijos įstatyme, todėl niekas į naujos institucijos atsiradimą nekreipė pernelyg didelio dėmesio. Juridiškai visus tuos metus buvome prie Vyriausybės, faktiškai - prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Prie LR Vyriausybės atsirado daug visokių institucijų, todėl čia kilo noras šias institucijas pagal veiklos sritis išskirstyti atskiroms ministerijoms. LIRT pagal savo veiklos funkcijas atitenka Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, bet visada panašiai ir buvo: visi LIRT sprendimai pirmiausia pereidavo SADM filtrą ir būdavo ministrės palaiminami arba nepalaiminami. Neįgaliųjų reikalų taryba veiks kaip ir veikusi, tik taps visuomeniniu, patariamuoju organu, o LIRT sekretoriatas (samdomi tarybos darbuotojai) tampa prie SADM veikiančiu Neįgaliųjų reikalų departamentu."

D. Migaliova prisimena: "Nuo pat savo veiklos pradžios LIRT buvo atsakinga už Valstybinės invalidų medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos programos krypčių vykdymą. Aš pati LIRT veikloje aktyviai dalyvauju nuo 1996-97 metų. Kaip tik tais metais LIRT atsinaujino: buvo patvirtintas jos darbo reglamentas, sukurti nuostatai, atnaujinta sekretoriato veikla. Pakviesti nauji žmonės valstybinei programai administruoti. LIRT veikla tapo atviresnė, prieinamesnė daugeliui neįgaliųjų organizacijų. Buvo pradėta galvoti apie naują dešimtmetį, kad nuo medicininio modelio turėtume pereiti prie psichosocialinio ir edukacinio. LIRT prie LR Vyriausybės buvo ne vienos ministerijos padalinys, o struktūra būtent prie Vyriausybės. Mes dalyvaudavome Vyriausybės strateginio planavimo posėdžiuose, kasmet rengdavome susitikimus su premjeru, bendravome su įvairių ministerijų vadovais. Su jais diskutuodavome ne tik dėl valstybinės programos vykdymo, programai reikalingų lėšų, bet aptardavome ir kitus dalykus, padedančius gerinti neįgaliųjų gyvenimo kokybę, - pensijų reformą, pagalbą šeimoms, ryšių ir komunikacijos reikalus. Kitaip sakant, LIRT politinis svoris buvo didelis. LIRT buvo žinoma, vertinama kaip institucija, kuri nebuvo pasyvi stebėtoja to, kas vyksta Lietuvos valstybėje. Teisiškai sureguliuoti tarybos veiklą reikėjo, bet buvo pereita prie nelaukto sprendimo: LIRT tampa Neįgaliųjų reikalų departamentu prie SADM. Naujasis departamentas dar tik pradeda dirbti ir turi praeiti šiek tiek laiko, kad galėtume jo darbą vertinti. Tačiau esama pavojų, kad naujojo departamento politinis svoris, lyginant su buvusia LIRT, sumažės. Reformos pliusas - valstybės pinigų valdymas neprieštaraus įstatymams. Minusas - neįgaliųjų reikalai vėl grįžta į vieną - Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Prieš kitus kraštus didžiavomės, kad mūsų valstybėje neįgalieji yra tikri socialiniai partneriai. Mes laikėmės principo: nieko apie neįgaliuosius be pačių neįgaliųjų. Taigi, priimant vienokius ar kitokius sprendimus, iki šiol aktyviai dalyvaudavo pačios neįgaliųjų organizacijos. Mes galėjome numatyti ir nustatyti veiklos prioritetus: vienais metais daugiau dėmesio skirsime socialinėms, kitais - transporto paslaugoms ir pan. Kaip bus ateityje? Ar neįgaliųjų balsas išliks toks pat svarbus ir svarus, koks buvo iki šiol? Tai klausimai, į kuriuos atsakys laikas, bet, kaip minėjau, jie mums kelia nerimą."

J. Mačiukevičius: "Netikiu, kad LIRT veiklos nebuvo galima suderinti su jau veikiančiais įstatymais. Pagaliau juk įstatymus galima keisti, taisyti. Kad ir kaip kalbėsime, naujasis departamentas yra tam tikras nevyriausybinės veiklos suvalstybinimas. Pasigedau aiškesnės pačių neįgaliųjų organizacijų pozicijos. Jos nebuvo. Galėčiau sutikti su nuomone, kad gal čia tikrai nieko bloga, bet pats procesas nedemokratiškas. Negražu, kai pirmininkai susirinko Valakupiuose ir, nesitarę su savo organizacijomis, kažką nutarė. Neįgaliųjų nomenklatūra susitarė su valstybine nomenklatūra. Kas bus, ko nebus - tai jau kitas klausimas. Liūdniausia, kad reikalai buvo sprendžiami "partizaniškai". Viską kažkodėl matome vien "buitinėje šviesoje": gausime daugiau pinigų ar negausime? Pirmiausia turime atsakyti į klausimą, ar neįgaliųjų organizacijų veikla buvo sėkminga ar nesėkminga? Manau, kad, nors buvo kai kurių nesklandumų, ji buvo sėkminga. Neįgalieji, jų visuomeninės organizacijos, kaip ir visos kitos nevyriausybinės organizacijos, turi eiti pilietinės visuomenės link. Šiuo konkrečiu atveju pilietiškumo, civilizuotumo klausimai visiems pasirodė esą labai "aukštai". Niekam neatėjo į galvą jų pasvarstyti."

E. Čaplikienė įsitikinusi, kad, reformavus LIRT, niekas iš esmės nesikeis: "Ministerijoje veiks Neįgaliųjų socialinės integracijos skyrius ir Neįgaliųjų reikalų departamentas. Skyriaus kompetencija platesnė: įstatymų, kitų teisės aktų rengimas (kitaip sakant, politiniai sprendimai); departamentas kuruos Nacionalinę žmonių su negalia socialinės integracijos programą, rūpinsis jos vykdymu. Juo labiau kad atskirų, mažesnių ar didesnių programų padaugės: prisidės gestų, būsto pritaikymo ir kitos programos. Kai kas nuogąstauja, kad ministerijoje veiks du neįgalių žmonių reikalus kuruojantys padaliniai, bet skirtumai tarp jų akivaizdūs, todėl skyriaus ir departamento veikla nesidubliuos. Panaši praktika yra susiklosčiusi ir tarp kitų ministerijos padalinių: veikia darbo rinkos skyrius, veikia ir darbo birža; yra socialinio draudimo skyrius, yra "Sodra". Darbo rinkos skyrius formuoja politiką, darbo birža ją įgyvendina. Pati neįgaliųjų reikalų taryba niekur nedingsta: tik tampa tuo, kuo ir turi būti, - visuomeniniu patariamuoju organu. Lieka ta pati tarybos sudėtis: neįgaliųjų organizacijų atstovai, svarbūs įvairių ministerijų valdininkai. Nuogąstavimai, kad sumažės neįgaliųjų organizacijų įtaka, neįgaliųjų priimamų sprendimų reikšmė, nepagrįsti. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, daugelį dalykų lems pačių nevyriausybinių organizacijų aktyvumas. Jeigu neįgaliųjų organizacijos būdavo pasyvios, tai ir praeityje jos nieko nepasiekdavo. Reikia manyti, ne kitaip bus ir ateityje.

Svarbiausia, išliko Nacionalinė žmonių su negalia socialinės integracijos programa, finansavimas jai nemažėja, o visa kita priklauso nuo pačių neįgaliųjų organizacijų aktyvumo."

Užkulisiai

Kiekvienas sutvėrimas, išskyrus gal tik nelabąjį, meta šešėlį, kiekviena lazda turi du galus, kiekvienas reiškinys - matomą ir nematomą savo pusę. Taip yra, buvo ir tikriausiai bus iki laikų pabaigos, ir vargu ar žmogus čia ką pakeis. Tą nematomą reiškinių pusę dažnai vadiname "užkulisiais", "kuluarais". Po užkulisius pasižvalgyti kartais būna ne tik įdomu, smalsu, bet ir naudinga. Tad praskleiskime vienų užkulisių užuolaidą ir mes.

Jau senokai kalbama (tiesa, neoficialiai, puse lūpų), kad valstybinės struktūros nevyriausybines neįgaliųjų organizacijas nori nustumti į "žaidimo aikštelės" pakraštį ar net užribį, pačios perimti paslaugų neįgaliesiems teikimą ir pan. Dar kalbama, kad ir LIRT reforma yra tokios valstybinės politikos tąsa.

O. Petrauskas: "Nedrįsčiau to, kas vyksta, vadinti sąmoninga kampanija, nukreipta prieš nevyriausybines organizacijas, tačiau konkurencija tarp valstybės struktūrų ir NVO egzistuoja, ir šito nematyti negalima. Tokia konkurencija egzistuoja ne tik Lietuvoje: viena globos ir rūpybos skyriaus vedėja man pasakojo, kad Švedijoje visą laiką vyksta tam tikra kova tarp valstybinio sektoriaus ir NVO. "Mes, valstybininkai, esame labiau kvalifikuoti už nevyriausybines organizacijas, todėl dažniausiai konkursus ir laimime", - sakė šiai darbuotojai kolega iš Švedijos. Manyčiau, kad išvada čia gali būti tik viena: turime tapti ne blogesni už valstybininkus. Kur stipri mūsų organizacija, geri santykiai su vietos politikais, ten gauname pinigų, patys perkame, mumis pasitiki. Kur esame silpnesni, kiti nori mums teikti paslaugas, pirkti kompensacinę techniką. Rajonų merai kartais pasako tiesiai šviesiai: "Pasakykite, ko jums reikia, mes padarysime". Aišku, kad tie, kas darys, tie ir lėšomis naudosis. Esu girdėjęs net tokių kalbų: "Kodėl aklaisiais turi rūpintis Aklųjų ir silpnaregių sąjunga? Skelbkime atvirą konkursą, tegu visi norintys rašo programas: kieno bus pigesnė, tie ir rūpinsis." Gerai, sakau, naujokai parašys pigią programą, neįvertins savo jėgų - po metų paaiškės, kad jie nesugebėjo nieko gera nuveikti, bet LASS jau bus atleidusi geriausius darbuotojus, sunaikinusi efektyviai veikusias struktūras. Jeigu neįgaliųjų organizacijos bus stiprios, kompetentingos, joks politikas ar valdininkas nenorės eiti į atvirą konfliktą. Jeigu būsime silpni, susiskaldę, gali atsitikti visaip..."

J. Mačiukevičius, kalbėdamas apie neįgaliųjų organizacijų išstūmimą "į užribį", buvo atviras ir tiesus: "Neįgaliųjų organizacijos į užribį save išsistūmė pačios. Organizacijos turi tarnauti neįgaliajam - ar visada taip yra? Pamokanti yra vieno svarbaus valdininko istorija. Pats ilgą laiką dirbo buvusioje Medicininės socialinės ekspertizės komisijoje, palaikė neblogus ryšius su neįgaliaisiais ir neįgaliųjų organizacijomis - viskas buvo lyg ir gerai. Žmogus gavo invalidumo grupę ir paaiškėjo: "Jonai, neįgaliųjų interesai ir čia, ir ten neginami...." Amerikoje, jeigu kas negerai, tuojau piketai, žmonių nepasitenkinimas, o pas mus kažkas kažkur paskambina, neįgalųjį įtraukia į ekskursiją, neįgalieji padainuoja, pakoncertuoja... Dažniausiai tuo viskas ir baigiasi. Nesvarstoma, neapmąstoma neįgalaus žmogaus patirtis, jo vieta šiuolaikinėje visuomenėje. Nors turime savo spaudą, šių problemų dažniausiai nekeliame. Kai kurie Seimo nariai neskiria Lietuvos invalidų draugijos (LID) nuo Lietuvos invalidų reikalų tarybos (LIRT). Naivu būtų tikėtis, kad tokie skirs, ką Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje veikia Neįgaliųjų socialinės integracijos skyrius ir Neįgaliųjų reikalų departamentas, - užeis taupymo kampanija, abu skyrius sujungs, tuo viskas ir baigsis. Žinoma, gal šitaip piešti ateitį per daug niūru, bet jokių garantijų nėra, kad taip nebus."

D. Migaliova: "Akivaizdus vienas labai paprastas dalykas: neįgalieji tampa geru verslo šaltiniu. Yra daugybė Europos Sąjungos direktyvų, kurių mūsų valstybė turi laikytis. Neįgaliųjų pagalbai, socialinėms paslaugoms, ugdymui skiriama vis daugiau lėšų. Socialinių paslaugų rinka - Lietuvos ateitis, kuria valstybė su neįgaliųjų organizacijomis dalinasi nenoriai. Politikai gerai perprato vieną tiesą: neįgaliųjų reikalus labiau apsimoka tvarkyti jiems patiems, o ne atiduoti į neįgaliųjų organizacijų rankas. Pavyzdžiu galėtų būti kad ir socialinių paslaugų pirkimas. Savivaldybės socialinėms paslaugoms pirkti gauna lėšų kiekvienais metais, o neįgaliųjų socialiniai centrai kasmet savo biudžetą turi įrodinėti, nežino, gaus lėšų ar negaus. Šitaip slopinamos socialinės iniciatyvos. Panašių pavyzdžių galime rasti ir daugiau. Neįgalieji turi rimtai susirūpinti savo padėtimi ir savo teisėmis. Aktyvesnę poziciją ginant neįgalių žmonių teises turi užimti ir Lietuvos neįgaliųjų forumas."

Parengė Alvydas VALENTA

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]