LASS LITERATŲ KŪRYBA

Stasys BABONAS

SUSITIKIMAS SU NAKTIKE - GAL ŽIŪRĖTOJA, GAL LAUME

(Ištrauka iš knygos "Apsnigta obelis")

Ant korio vis dar ropinėja bitės... Kad ir ką Dobilius darė: gražiu žodžiu prašė, gąsdindamas rankomis mojavo, alksnio šakele krapštė - zyziantys vabalėliai vis tiek nepalieka korio. Nei sprigtu, nei akmeniu bičių nemuši...

Sudėjo į molio indą riešutus, neišsirpusias bruknių uogas, korius, pilnus saulės spalvos medaus. Ir bites...Susuko juodą molio indą į avies kailį.

Pas ją išskubėjo. Į girią. Pas moterį... Ji - laumė. Gal šmėkla? Panaši į Naktikę. Labai panaši. Ji - žiūrėtoja. Naktimis iš sapnų į Dobilių žiūri. Anądien, kai vyrai ėjo jos medžioti, šmėkla, gal laumė, gal moteris, žiūrėjo Dobiliui į akis. Jis trokšta, kad rudos didelės akys žvelgtų jam į krūtinę. Nors trumpam. Paskui tegul jį akmeniu paverčia, molio grumstais išmėto po pievas... Paskui nebesvarbu... Jos rudos akys! O didelės rudos akys! Paskui nesvarbu.

Kerinčiu ošimu pasitiko giria. Tarsi moteris alsuotų... Gal laumių burtai? Šešėliai krinta rudi. Gal girių dvasios spalvas sukeitė? Negrįš Dobilius į girių kalną. Rudomis akimis, ilgais juodais plaukais laumės ieškos. Suras! Pasiliks pas ją.

Ilgai Dobilius keliavo girių takais. Pavargo. Atsisėdo ant nuvirtusio eglės kamieno. Pašauks ją... Naktikę, žiūrėtoją... laumę, gal šmėklą?

- Aūūū! Ū-ū!

Neatsako aidas. Tik giria ošia, lyg moteris čia pat alsuotų. Akimis jos neregi Dobilius. Medžių šešėliai ją dengia. Ne juodi, o rudi medžių šešėliai. Gal išsidrėbusios ant samanų miega girių šmėklos? Gal šešėlių girioje nėra?.. Rudos ir šmėklos akys. Gal moters? Dobilius nusikvatoja. Juokas braunasi į girios ošimą. Gal išgirs žiūrėtoja? Kvatojimu atsilieps? Dobilius griūva į samanas. Miegas jį puola... Užsimerkia. Laumės kvatojimas lyg griaustinio dundėjimas atsklinda. Ne debesų keliais. Girių samanomis šliaužia, apie medžius raitosi, sliuogia kamienais, viršūnių nepasiekia, vėl drimba į minkštuosius patalus. Gal Dobilius nebuvo užmerkęs akių, gal sapnas tęsiasi: rudaakė laumė, užkritusiais ant pečių, ant krūtinės garbanotais plaukais... Ji klesteli šalia Dobiliaus. Šypsosi:

- Ko slėpeisi su savo bičiuliais nuo manęs? Ar toli nubėgai? Nuo manęs nepabėgsi!

- Aš valgyti tau atnešiau.

- Valgyti? Duok. Aš ėsti noriu.

- Pasiimk. Prie beržo. Susukta į avikailį.

Lyg katė liuoktelėjo. Rankomis suplasnojo. Plaukai nesuspėja, ištįso juodas knibždantis kamuolys. Gal jame nakties spalvos vabalai? Gal plonytės, apsivijusios viena kitą juodos gyvačiukės? Juodos spalvos garbanos... Jos vėl apgaubė pečius, krūtinę, ant rudų akių sruoga užkrito. Žiūrėtoja prie beržo palinko. Regis, nevyniojo, o plėšė kailį, molio indą į gabalus laužė. Ant žiūrėtojos klubų, ant nugaros (Dobilius neklydo) maskatavo į siaurutes ilgas juostas suplėšytos Senojo Babilo drapanos.

- Tik tiek atnešei man ėsti?! - laumės, gal šmėklos (tik ne moters), rudos akys šokčioja nuo Dobiliaus kojų ligi galvos, nuo galvos ligi kojų. - Aš mėsos noriu! Aš noriu ėsti mėsą!

- Bičių atnešiau, - šypsosi Dobilius. - Papjauk, bus mėsos.

- Bites!? - laumė, šmėkla (tik ne moteris), sviedžia į samanas molio indą, išskečia pirštus, iššiepia dantis. - Tave papjausiu!

- Ką? - Dobilius cypteli lyg iš vandens išplėšta žuvis.

- Bijai, kad nesuplėšyčiau tavęs į gabalus? - šmėklos išskėsti pirštai artėja prie Dobiliaus krūtinės. - Bijai... Tada nugalabyk šerną, žuvų iškepk. Aš ėsti noriu.

- Žuvies? - Dobilius dairosi. Neštų jis iš čia kudašių... Tikriausiai, per vėlu. - Mirksinčio ežero krantai statūs... O jei priburbuliuosiu?

- Vyruti, tu baikštus lyg ilgaausis, - laumės, šmėklos, pirštai įsiremia į Dobiliaus krūtinę. - Aš žuvis sušauksiu prie kranto. Jų būriai priplauks. Tu ugnį įžiebk, dideles liepsnas išskleisk.

Dobilius jaučia, kas jo laukia... Liepsnose ne žuvys čirškės! Jį šmėkla, jį laumė... iškeps. Samanose pūpso molio indas... Dobiliau, čiupk molio indą, smok šmėklai į kaktą. Ko lauki? Nedelsk. Tave iškeps kaip kvailą šerną...Šmėkla nusišypso. Graži ji. Ji ne šmėkla, ne laumė. Ji - visų gražiausia moteris! Dobiliaus krūtinė verda iš laimės.

- Drąsusis vyre, - gražiausia moteris užsimerkia, vėl atsimerkia. - Aš tavo širdį išplėšiu. Dobiliau, man reikia tavo širdies.

- Kaip mano vardą atspėjai?

- Drąsusis vyre, - gražiausia moteris užsimerkia, - aš kai nežiūriu, tave pažįstu. Pažįstu jau ir kai žiūriu... Širdį tavo išplėšiu! - ne moters - šmėklos akys išplėstos. Žėri lyg ankstyvo rudens žvaigždės nakties danguje. - Suplėšysiu tavo širdį. Į trupinius sugnaibysiu. Į gabalėlius mažesnius nei bitė... Ugnį paleisiu jiems. - Šmėklos krūtinė... Jauna pusnuogė moteris glaudžiasi. Tik juodos garbanos skiria jų kūnus... Kiek gražiausia moteris turi rankų? Jos velia plaukus, kutena kojų padus, bėgioja nugara. Ji turi daug rankų, labai daug. Jos prisilietimai lyg liepsnos degina. Jis visas paskendo ugnyje. Jį kepa laumė. Šmėkla... Nereikia laužo.

- Paleisk mane! - Dobiliaus akys bėgioja ištekiniais pušų kamienais, šakomis ropinėja.

- Ko spoksai į tą pasaulį? Viskas čia juoda. Viskas! Tik šešėliai spalvoti po saule, - gražiausios moters delnai (ne laumės, ne šmėklos) uždengia Dobiliaus akis... Šmėkla, gal laumė, tamsą paleido lyg vabzdžių debesį. Tamsa siūbuoja. Artėja moters kvėpavimas. Skausmas pervėrė ausį. Ji, laumė, šmėkla... ji Dobiliui į ausį dantis suleido.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]