SEMINARAI, KONFERENCIJOS

Genovaitė VAITKUVIENĖ

CHEMNICO KONFERENCIJOJE

"Švietimas siekiant meistriškumo" - taip skambiai ir prasmingai vadinosi šių metų rudenį vykusi Europos žmonių su regėjimo negalia švietimo tarybos (ICEVI) konferencija, surengta Chemnice (Vokietijoje).

Beveik 400 dalyvių iš Europos valstybių bei Alžyro, Brazilijos, Kamerūno, Ganos, Nepalo, Nigerijos, Pakistano, Siera Leonės klausė aklųjų švietimo korifėjų pranešimų plenariniuose posėdžiuose, diskutavo per teminius seminarus, prie stendinių pranešimų ir per pertraukas.

Visada stebina žinomų pedagogų pranešimai, jų gebėjimas paprastai ir suprantamai perteikti svarbius dalykus tokiai įvairialypei auditorijai. Nors ten dalyvavusių šalių ekonominis lygis buvo skirtingas, vis dėlto didžiausias dėmesys buvo skiriamas švietimui ir aklųjų bei silpnaregių mokymui.

Hamburgo universiteto prof. dr. Svenas Degenhardtas itin akcentavo pedagogo darbo svarbą ir to darbo esmę. Nepakanka, kad vaikas su regėjimo negalia yra mokomas specialioje ugdymo įstaigoje, jeigu jam netinka mokymas bendrojo lavinimo mokykloje. Pedagoginio darbo pagrindas yra pateikiamos medžiagos atranka. Žinant ugdytinio diagnostiką parenkama medžiagos apimtis ir jos pateikimo būdai. Aklojo ir silpnaregio vaiko mokytojas gerai išmano savo dalyko specifiką ir nuolat ieško būdų, ką dar galima padaryti. Kaip ypač svarbias sritis prof. S. Degenhardtas pažymėjo vaiko savimonės stiprinimą ir darbą su tėvais.

Kita tema, kuriai dėmesio skyrė dauguma prelegentų, - tai profesionalumas ir kompetencija, kurie įgyjami praktiniame darbe. Specialiojo ugdymo įstaigos pedagogas privalo įdiegti ugdytiniams pakankamai socialumo, kad šie gerai jaustųsi tarp sveikųjų. Apie socializacijos problemas kalbėjo kitas Vokietijos prof. Michaelis Brambringas, kuris priminė žinomą tiesą: aklajam ir silpnaregiui nepakanka vien akademinių žinių - jam reikia įdėti pastangų, vystant savo juslumą, budrumą, orientaciją aplinkoje.

Savarankiškumo svarbą gražiai apibūdino prof. Antonia Adamovič - Hummel iš Varšuvos specialiojo ugdymo akademijos. "Savarankiškumas reikalingas ne tam, kad išgyventum, bet kad gyventum", - kalbėjo pranešėja. Pasak jos, vaikus su regėjimo negalia reikia skatinti siekti savarankiškumo, reikia jiems pateikti lavinančių priemonių, mokyti nevengti protingos rizikos, kelti didesnius reikalavimus tiems, kurie gali daugiau pasiekti.

Prof. A. Adamovič - Hummel priminė, kad itin svarbu Europos tiflopedagogams susiburti į bendrą asociaciją ir pasiekti, kad šalių valdžia pripažintų jų kompetenciją ir svarbą ugdant žmones su regėjimo negalia. Kad taip įvyktų, pasak profesorės, reikia būti veikliems, nuolat tobulėti, perimti kitų kolegų patirtį, ieškoti resursų ir juos panaudoti savo darbe.

Apie savarankiškumą kitu aspektu kalbėjo Sietske Brandenburg iš Olandijos. Būti savarankiškam nereiškia viską daryti pačiam. Tai reiškia žinojimą, kokias paslaugas neįgalusis gali gauti, ir jis pats sprendžia, ką pasirinkti.

Europoje įsigali nauja savarankiškumo forma - padėjėjo pasirinkimas. Neįgalusis pats planuoja ir organizuoja, ką, kaip ir kada padėjėjas turi daryti ir pats jam moka už atliktą darbą. Manoma, kad nemokami padėjėjai daro neįgaliuosius nuo jų priklausomus. Visos strategijos turi pliusų ir minusų. Gerai, kai žmogus gali individualiai nuspręsti, kas jam geriau. Svarbu, kad viskas būtų daroma neįgalaus žmogaus labui.

Negaliu nepaminėti dar vienos asmenybės - tai itin įsimenančius pranešimus skaičiusi prof. Renate Walthers iš Dortmundo universiteto. Ji kalbėjo apie aklųjų ir silpnaregių mokytojų kompetenciją: pedagogas turi kelti mokiniui abilitacinius uždavinius, kad šis aktyviai reaguotų į aplinką ir išmoktų prisitaikyti prie jos. Vaikas pats turi jausti savo vystymosi kryptį, o mokytojas privalo sukurti mokymosi sąlygas. Šiuolaikinėje mokykloje turi būti užtikrinta vaiko nepriklausomybė, jo aktyvus, su patirtimi susietas mokymasis, gebėjimas bendradarbiauti, tinkama aplinka.

Kita tema, kuri irgi visiems aktuali, - tai mokytojų kompetencija dirbant šeimose, auginančiose vaikus su regėjimo negalia. Prof. R. Walthers klausia: ar tokia šeima privalo prarasti privatumą, ar ji pati negeba auginti vaiko, ar ateinantis konsultantas visada pajėgus suprasti žmonių iš kito socialinio sluoksnio arba kitos kultūros problemas? Klausiama, kas yra tobulumo siekimas ir ar kas nors turi teisę jo reikalauti? Ar vaiko negalia daro šeimas panašias? Ar dėl negalios kyla socialinių reakcijų? Paanalizavusi šeimų situacijas, profesorė pateikė ir ne itin optimistinę išvadą, kad, deja, nėra realiai į vaiką orientuoto požiūrio.

Šios konferencijos medžiaga nebus išleista atskira knyga.

Susidomėjusiems tektų informacijos pasiieškoti internete.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]