JUBILIEJAI

APIE SCENĄ, MEILĘ IR DAINASVLADAS BAGDONAS - CHORO DIREKTORIUS

Šių metų lapkričio pradžioje operos solistas Vladas Bagdonas šventė dvigubą jubiliejų: savo penkiasdešimtmetį bei sceninės veiklos trisdešimtmetį.

Vladas Bagdonas gimė 1955 metais. 1974 m. su pagyrimu baigė Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. Vėliau Lietuvos muzikos akademijoje įgijo dvi specialybes - choro dirigento (1982 m., prof. P. Gylio klasė) ir operos dainininko (1990 m., prof. E. Kaniavos klasė). V. Bagdonas, kaip operos solistas, pripažinimo sulaukė iškart po studijų akademijoje: 1990 m. tapo tarptautinio konkurso, vykusio Latvijoje, laureatu, o po metų tokius pat laurus parsivežė iš Čekijos. Dirbdamas solistu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sukūrė 29 vaidmenis. Tarp jų Bartolo (G. Rossini "Sevilijos kirpėjas"), Osmino, Alfonso, Mazeto (W. A. Mozarto operose "Pagrobimas iš Seralio") ir kt.

V. Bagdonas žavi sodriu, malonaus, minkšto tembro balsu ir puikia vaidyba. Artistas scenoje dainuoja ir vaidina "bagdoniškąja" maniera, kurios svarbiausi skiriamieji bruožai: santūrumas, šiluma, humoro jausmas, dainavimo kultūra ir geras muzikinis skonis. Jis visada įtaigus ir soliniuose koncertuose.

Gražaus jubiliejaus proga V. Bagdonas sutiko atsakyti į žurnalo "Mūsų žodis" klausimus.

"M.Ž." Jūs garsėjote kaip geras matematikas, o tapote muziku. Kodėl?

V. B. Apie tai dažnai pagalvoju. Racionalaus atsakymo nesurandu. Matyt, tai likimo pirštas. Kitais žodžiais tariant, mane į sceną atvedė nesugebėjimas taisyklingai, be klaidų rašyti. Mokykloje rašydamas rašinius gaudavau ne itin gerus pažymius. Jeigu už literatūrinės temos dėstymą buvo ketvertai, penketai, tai už klaidas - labai blogi pažymiai. Matyt, šis negabumas yra paveldėtas iš mamos. Ji besimokydama seminarijoje susidūrė su analogiška problema. Baigęs Kauno aklųjų mokyklą ruošiausi studijuoti Žemės ūkio akademijoje ekonomiką. Laikydamas stojamuosius egzaminus suklupau. Visus dalykus išlaikiau penketais, išskyrus vieną - lietuvių kalbą ir literatūrą. Iš rašinio gavau trejetą. Norėjau studijuoti dieniniame skyriuje. Deja, pritrūkau vieno balo. Man pasiūlė mokytis neakivaizdžiai, o į dieninį skyrių pereiti vėliau. Nesutikau, tad grįžau namo pas mamą į Plungę.

"M.Ž." Teko girdėti, jog pradėjote ne nuo visiškai rimto muzikinio žanro?

V. B. Grįžęs namo prisiminiau muziką. Kreipiausi į tuometinį kultūros skyrių. Jo vedėjas mane įdarbino Norvaišų kultūros namų direktoriumi. Vadovaudamas kultūros namams panaudojau visą turimą muzikinę patirtį. Pirmoji pažintis su muzika prasidėjo vidurinėje mokykloje, kada, nusilpus regėjimui, teko apleisti mokslus Plungėje ir kraustytis į Kauną. Čia mane priėmė į septintą klasę. Mano nauji klasės draugai beveik visi grojo įvairiais instrumentais. Aš nuo jų nenorėjau atsilikti. Žemaitiškai užsispyriau ir stačia galva pasinėriau į muzikos pasaulį. Mokiausi ne tik muzikos pagrindų, bet ir šokau, dainavau mokyklos estradiniame ansamblyje. Mokykloje įgyta patirtis labai pravertė tolesniame gyvenime. Kultūros namų direktoriumi išdirbau vienerius metus. Per metus subūriau kelis muzikinius kolektyvus, pradėjome aktyviai koncertuoti. Sako, pavasaris susuka galvas. Aš - ne išimtis. Pavasarį į Norvaišas atvažiavo jaunos panelės tikrinti mano darbo. Mano savimeilė neleido aiškintis apie savo nuveiktus darbus vos keleriais metais vyresnėms panelėms. Nedelsdamas nuėjau į kultūros skyrių ir paprašiau mane atleisti. Kultūros skyriaus vedėjas nenorėjo. Rietave siūlė geresnį darbą bei butą. Manęs pažadai nesuviliojo. Tvirtai nusprendžiau mokytis. Mama pritarė šiam sumanymui. Ji nenorėjo, jog išvažiuočiau į Rietavą. Jos nuomone, greitai apsikraučiau vaikais, prasigerčiau ir karjera būtų baigta. Išvažiavau į Klaipėdą krimsti muzikos mokslų. Klaipėdos aukštesniojoje Stasio Šimkaus muzikos mokykloje mokiausi pianino ir chorvedybos.

"M.Ž." Ar tiesa, jog muzika padėjo susirasti žmoną?

V. B. Tai visiška tiesa. Norvaišose, dirbdamas kultūros namų direktoriumi, susipažinau su labai simpatiška panele. Jai tuo metu buvo vos šešiolika. Ji iš karto man "įkrito" ne tik į akį, bet ir į širdį. Mes su būsima žmona draugavome ilgai. Šeimą sukūrėme tik po aštuonerių metų. Per tą laiką nesuradau geresnės, gražesnės, simpatiškesnės. Retkarčiais apmąstau savo gyvenimą. Jame daug atsitiktinumų. Štai kad ir mano šeima. Jeigu ne Norvaišos, tikrai neturėčiau tokios puikios gyvenimo palydovės.

"M.Ž." Tik pradėjęs dainuoti aklųjų chore, neišvengėte dualistinės egzistencinės problemos?

V. B. Dar mokydamasis Klaipėdoje, pradėjau dirbti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių draugijos Klaipėdos tarprajoninių kultūros namų estradinio orkestro vadovu. Su šiuo ansambliu koncertavome visoje Klaipėdos apskrityje. Išgyventi iš studento stipendijos ir kuklaus atlyginimo nebuvo paprasta. Mane gelbėjo vestuvės. Tai mano audringos jaunystės neatsiejama dalis. Grojau ir dainavau daugiau nei dviejuose šimtuose vestuvių. Na, grįžkime prie rimtesnių dalykų. Baigdamas studijas Klaipėdoje, netikėtai gavau pasiūlymą studijuoti Vilniaus konservatorijoje. Anais laikais mokytis į konservatoriją nukreipdavo ir rekomenduodavo aukštesnio lygio muzikinės mokyklos. Taip aš atsiradau Vilniuje. Įstojęs į Vilniaus konservatoriją pasinėriau į naujus mokslus. Jokia paslaptis: silpnaregiui studentui mokantis reikia daugiau pastangų. "Vilniaus" chore pradėjau dainuoti tik baigęs tris kursus, 1981-aisiais. Tais pačiais metais ir vedžiau. Tada prasidėjo ramesnis gyvenimas. Tačiau būtent tada ir iškilo ta nelemta egzistencinė dilema: sustoti vietoje ties pasiekta riba ar veržtis tolyn, ieškant naujų aukštumų? Juk chore dainuodavau tik keturias valandas. Laisvo laiko likdavo daug, o papildomų pinigų nebuvo. Ta paprasto choro dainininko rutina mane slėgte slėgė. Išsigandau dėl beprasmiškai praleidžiamo gyvenimo. Norėjau būti pastebimas, norėjau dainuoti. Ne kaip choro dalyvis, o kaip solistas. Gelbėdamasis nuo pesimistinių minčių ėmiausi veiklos. Prisiminiau chorvedybą. Nutariau neregiams ir silpnaregiams įkurti mėgėjišką chorą. Taip atsirado "Skroblo" choras. Pasinėręs į choro organizacinius reikalus neužmiršau ir savo svajonės. 1986 metais, paakintas docentės O. Kavaliauskienės, pradėjau studijuoti dainavimą.

"M.Ž." Operos solistas - gyvenimo pokštas ar dėsningumas?

V. B. Po pedagoginės aspirantūros 1991 metais debiutavau operoje. Deja, Operos ir baleto teatre ne iš karto pavyko įsitvirtinti. Iš pradžių vaidmenys buvo epizodiniai. Norėjau solidesnių partijų. Laimei, gyvenimas suvedė su J. Aleksa. Paklausęs mano dainavimo jis pasakė: "Tu turi dainuoti operoje." Taip tapau operos solistu. Apie tai svajojau nuo dainavimo studijų pradžios. Solistas, pajutęs didžiosios scenos skonį, to niekad gyvenime nepamirš. Viską darys, kad tik galėtų joje dainuoti. Tai daroma ne tik dėl šlovės, bet ir dėl neįkainojamos patirties. Patirtis operos menininką scenoje priverčia kurti.

"M.Ž." Kaip greitai įsitvirtinote operos scenoje?

V. B. Esu ne vieną kartą sakęs - gyvenimas mane apdovanojo didžiule dovana. Jeigu neturėčiau stipraus balso tembro, tikrai nedainuočiau didžiojoje scenoje. Operos ir baleto teatre dirba tikri savo srities žinovai. Jie mato kiekvieno solisto galimybes. Aišku, jie mato mano mažą trūkumą. Čia kalbu apie regėjimą. Aš jį sugebu paslėpti. Ne iš karto bendradarbiai suvokė, jog silpnai matau. Dainuoti į sceną lipu ne su akiniais, bet su kontaktiniais lęšiais. Iki šiol esu dėkingas gydytojai okulistei D. Baltrūnienei, kuri man suteikė papildomą regėjimo erdvę. Akys ne iš karto priėmė svetimkūnius - lęšius. Aišku, scenoje pasitaiko visko. Akinant prožektoriams vaidini vadinamu "autopilotu". Kartais pažeidi režisieriaus sumanymus. Štai aš dainuoju visada arčiau scenos krašto, kad galėčiau matyti žiūrovus. O režisieriaus sumanymas - dainuoti scenos gilumoje.

"M.Ž." Ar jums nesvetimas bohemiškas gyvenimo būdas?

V. B. Šis klausimas operos solistams, ir ne tik jiems, yra labai skaudus. Visuomenė apie meno žmones yra susidariusi iškreiptą vaizdą. Menininkai - rimti žmonės, tikri profesionalai, vertinantys savo darbą. Jeigu gyveni bohemišką gyvenimą, tau darbas tampa nesvarbus. O tai asmenybės degradavimo pradžia. Aišku, tarp menininkų yra tokių žmonių, bet jų nėra daugiau kaip normalioje visuomenėje. Kita kalba, kad mūsų operos solistų nėra daug. Jiems - visas visuomenės dėmesys. Neduok Dieve, nors vienam "paslysti" - tada kalbų daugiau negu jūroje vandens. Nesu audringo gyvenimo šalininkas. Myliu šeimą bei draugus. Matyt, grojimas vestuvėse, audringa jaunystė ištrynė norą gyventi bohemiškai.

"M.Ž." Muzikologas V. Gerulaitis apie jus atsiliepė kaip apie savito dainavimo solistą. Šis dainavimas yra vidinės būsenos išraiška ar sceninio įvaizdžio dalis?

V. B. Ši V. Gerulaičio sparnuota frazė labai prasminga. Tokia nuomonė susiformavo pasirodžius mano pirmai kompaktinei plokštelei. Joje atsiskleidžiau kaip daugiažanris dainininkas. Įdainavau liaudies, originalių dainų, romansų, estradinių dainų. Kėliau sau tikslą kompaktinę plokštelę įdainuoti profesionaliai. Galvojau ne tik apie muzikos "vilkus", bet ir apie paprastą klausytoją, kuris, klausydamas šių įdainavimų, rastų sau kažką paprasta, miela, patrauklaus. Kiekvienas atlikėjas turi savitą laikyseną, būseną. Į dainą įdedi savo vidinio pasaulio dalelytę. Kitaip kūrinys neskambės. Visa tai ir sudaro mano savitą dainavimo manierą.

"M.Ž." Ar Muzikos akademijoje savo studentus taip pat mokote savito dainavimo paslapčių?

V. B. Jau aštuoneri metai dirbu su studentais. Atvirai prisipažinsiu, jog gyvenime neplanavau dirbti pedagogu. Norėjau visą energiją nukreipti scenai, chorui. Gyvenimas daro savo. Esu baigęs dirigavimo mokslus. Būsimiems solistams svarbu atitikti dirigento keliamus reikalavimus. O kas geriau supras šiuos reikalavimus, jeigu ne aš. Todėl ir atsidūriau Muzikos akademijoje. Mano, kaip dėstytojo, tikslas, kad studentai suvoktų, kas yra vokalas, kokia jo prigimtis. Aš jiems patariu ir atskleidžiu silpnąsias ir stipriąsias turimo balso savybes. Studentų yra visokių: vieniems reikia tik gerų pažymių, kiti dirba iš širdies. Su šiais tobulėju ir aš. Nuolatinės kūrybinės paieškos. Atrodytų - darbo man netrūksta. Gyvenime vadovaujuosi principu: jeigu Dievas siunčia darbą, tu jo negali atsisakyti. Jeigu tik pradėsi darbų nusikratyti, stengsiesi jų atsisakyti, vieną gražią dieną pastebėsi, jog tu iš viso neturi ką veikti. Šitą nuostatą stengiuosi įdiegti ir savo mokiniams, kurie yra labai išradingi ir darbštūs.

"M.Ž." Kiek jūsų mokinių dainuoja didžiojoje scenoje?

V. B. Mano mokiniai pasklido po visą Lietuvą. Vieni dainuoja Operos ir baleto teatre, kiti - "Vilniaus" chore, treti - "Lietuvos" ansamblyje.

"M.Ž." Kaip suderinate du pradus - racionalų ir kūrybinį?

V. B. Šie du pradai man netrukdo, jie vienas kitą papildo. Būdamas operos solistas, aš geriau suprantu "Vilniaus" chore dainuojančių artistų poreikius. Kita vertus, būdamas atlikėjas aš žinau, kiek reikia įdėti pastangų ir širdies, kad suskambėtų tam tikra daina. Tas mano, menininko, amplua padeda tvarkyti choro reikalus. Įsivaizduokit - Bagdonas yra niekam nežinomas. Nueina pas valdžios vyrus tvarkyti choro reikalų. Kitais žodžiais tariant, prašyti pinigų. Kas su manimi kalbės? O dabar valdininkai priversti skaitytis. Jie pažada padėti, o pažadus tesėti - būtina. Aišku, dažnokai tenka tuos pažadus priminti. Na, apie tai jau kita kalba.

"M.Ž." Intensyvus kūrybinis, administracinis darbas atima daug jėgų. Papasakokite, kaip atsipalaiduojate?

V. B. Su šia problema susiduriu labai dažnai. Būdamas studentu aktyviai dalyvavau muzikiniame gyvenime. Būdavo, kad vienu metu turėjau groti ar dainuoti trijose vietose. O to nepadarysi. Tada nusipirkdavau kaitinančio gėrimo, pasiimdavau meškerę ir išvažiuodavau į gamtą. Po dienos grįždavau atgavęs jėgas. Vieno muzikinio kolektyvo vadovams sakydavau, jog dainavau su kitu kolektyvu ir panašiai. Suprantu, jog elgiausi negražiai, bet... Dabar sau tokios prabangos negaliu leisti. Laisvų akimirkų lieka vis mažiau ir mažiau. Dažniausiai ilsiuosi šeimoje. Nieko neveikiu, tik pasiėmęs alaus spoksau į televizorių. Jis man padeda užsimiršti. Pasitaikius laisvai dienai su sūnumi ar geru draugu pasiimu meškeres.

"M.Ž." Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Henrikas STUKAS

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]