MENAS

Henrikas STUKAS

KELIONĖ PO TAMSĄ

"Tai žodžiais nenusakoma. Niekad gyvenime nejutau tokios baimės. Buvau pasimetusi, bejėgė, o galvoje skambėjo viena vienintelė mintis - kuo greičiau ištrūkti iš tamsos. Ši trumpa ekskursija mane privertė susimąstyti apie tamsą. Neduok, Dieve, netekti regėjimo ir nematyti šviesos. Tik dabar suvokiau praradimo skausmą, kurį išgyvena aklieji. Daugiau tokio išbandymo nenorėčiau..." - tai pirmieji įspūdžiai vienos iš daugelio kauniečių, aplankiusios naująjį muziejų Kaune.

Šių metų rugsėjo 19 d. Kauno Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje buvo atidarytas muziejus neregiams ir regintiesiems.

Projektas "XXI amžiaus katakombos"

"Visi esame savotiški neregiai - artėdami prie aklųjų pasaulio, jį geriau galime suvokti. Akivaizdu, kad skirtingų religijų ir kultūrų žmonės vis dar rezervuotai įsivaizduoja bendravimą su silpnaregiais ir nematančiais žmonėmis - mes nežinome, kaip su jais elgtis, kalbėtis," - tokiais žodžiais savo tarptautinių mainų projektą "XXI amžiaus katakombos" pristatė Kauno technologijos universiteto studentų atstovybė. Muziejaus neregiams ir regintiesiems projekto idėja - tai jutiminė patirtis ir šios patirties raiškos būdai: klausa, uoslė, lytėjimas. Vykdydami projektą "XXI amžiaus katakombos" studentai, pasitelkę visuomenę, realizavo žymaus skulptoriaus, nacionalinės premijos laureato Roberto Antinio bei architekto Lino Tuleikio kūrybinius sumanymus.

Skulptorius Robertas Antinis jau dvidešimt penkerius metus domisi neregių pasauliu. 1980 m. menininkas sukūrė skulptūrą "Neregiai". 1997 m. Kaune surengė parodą "Šeštojo pojūčio beieškant". Po kelerių metų Maskvoje atidarė parodą "Paskutinė pojūčių stotis". Skulptorius R. Antinis pasakoja: "Šiandieninės parodos idėją brandinau seniai. Jeigu ne studentų postūmis, tai ji vis dar tebebūtų mano galvoje. Viskas prasidėjo nuo to, kad pernai Kauno technologijos universiteto studentai dalyvavo Turkijoje vykusioje Europos studentų kultūros mainų programoje. Šiemet lietuviai turėjo priimti studentus iš kitų Europos šalių. Jaunimas paprašė mano pagalbos. Iš pradžių studentams nieko negalėjau pasiūlyti. Tuo metu Kauno Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčia minėjo šimtą dešimtąsias atidarymo metines. Ta proga vyko daug renginių. Viename minėjime man staiga kilo pašėlusi mintis. Bažnyčios rektoriui Tomui Karkliui pasiūliau idėją: bažnyčios rūsiuose įkurti muziejų neregiams ir regintiems."

Kunigą T. Karklį sužavėjo idėja įkurti Lietuvoje visoje Rytų Europoje analogų neturintį muziejų. Dvasininkas sutiko, tačiau šiam sumanymui įgyvendinti reikėjo gauti bažnyčios hierarchų pritarimą. Rektorius kartu su skulptoriumi R. Antiniu kreipėsi į arkivyskupą S. Tamkevičių. Apsvarstęs pasiūlymą arkivyskupas leido muziejui bažnyčios rūsiuose įsikurti trejiems metams. Tada prasidėjo kūrybiniai bei techniniai darbai. Šį sumanymą įgyvendinti padėjo keliasdešimt žmonių. Idėjos realizavimą vainikavo dešimties dienų projektas "XXI amžiaus katakombos".

Dešimt dienų trukusio projekto metu buvo sukurti eksponatai vienam iš pirmųjų tokių muziejų, skirtam neregiams ir matantiems. Šį sumanymą padėjo įgyvendinti Jaunimo tarptautinė bendradarbiavimo agentūra, Kauno miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija, "Senukų" prekybos centras bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno ir Marijampolės apskričių taryba. Kūrybinio projekto metu studentai iš Lietuvos kartu su jaunimo nevyriausybinės organizacijos atstovais iš Turkijos ("TVS International Youth Council") bei neformaliomis jaunimo grupėmis iš Graikijos ir Vengrijos, prižiūrimi profesionalių menininkų, konstravo, gamino ir ekspozicijos vietoje dėliojo instaliaciją.

Muziejaus atidarymo metu studentai, numanydami galimas naujojo muziejaus lankytojų, pirmą kartą patekusių į tamsos karalystę, reakcijas, surengė nuotaikingą koncertą. Gausiai susirinkę kauniečiai bei svečiai gėrėjosi Turkijos, Graikijos, Vengrijos nacionaline muzika bei šokiais. Po uždegančių šokių prasidėjo oficialios kalbos. Kalbėję oratoriai ilgai neužtruko - sukliudė krapnojantis lietutis. Skulptorius R. Antinis džiaugėsi: "Smagu kada atsiranda vieta, kur galime suartėti, kur per tamsą išvystame šviesą, kur kasdienybę keičiame į nepatirtus pojūčius. Čia, tikiuosi, praturtėsime dvasiškai." Kauno miesto meras A. Garbaravičius teigė: "Šis projektas unikalus. Jį realizuojant susivienijo verslas, valdžia, mokslas, bažnyčia, jaunimas bei neregiai. Tai nutinka labai retai. Man belieka tik didžiuotis, jog tokio vykusio sumanymo realizavimo vieta pasirinktas Kaunas". Kauno technologijos universiteto rektorius R. Vansevičius naująjį muziejų palygino su M. K. Čiurlionio, M. Žilinsko galerijomis. Rektoriaus nuomone, Kaunui reikėjo ir reikia naujų idėjų, o ši kaip tik tokia.

"Man, kaip Įgulos bažnyčios rektoriui, malonu, kad šiais jubiliejiniais bažnyčios metais po jos skliautais atsirado dar vienas unikalus dalykas - šis muziejus. Smagu, kad jaunimas paneigė suaugusiųjų nuomonę, kad jauni nieko nenori ir nieko negali. Tikiu, kad su tokiu jaunimu mūsų šalis klestės", - teigė Kauno Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčios rektorius T. Karklys.

Po rektoriaus kalbos sudundėjo dideli būgnai - tai muziejaus atidarymo fanfaros. Lydima studento, Kauno silpnaregių internatinės mokyklos moksleivė Irma perkirpo garbės juostelę.

Aštuonios tamsos stotelės

Pakilę centriniais Šv.Mykolo Arkangelo bažnyčios laiptais patenkame į šventovės vidų. Dešinėje pusėje - įėjimas į bažnyčios požemius. Čia ir prasideda kelionė per aštuonias tamsos stoteles. Prieš nusileisdami į muziejų atkreipiame dėmesį į informacinę lentą. Ten randame daug naudingos informacijos. Besileidžiant vingiuotais metaliniais laiptais mus apgaubia tamsa. Iš pradžių dar šis tas matyti, vėliau pasitinka aklina tamsa.

Įžengus į pirmą tamsos stotelę - brastą, kojos iki kelių nugrimzta į švelnią ir purią masę. Per ją žengdamas prarandi stabilumo jausmą, po kojom liūliuoja, lyg eitum per pelkę. Tai palyginti plati ir erdvi patalpa. Klampi masė iš pradžių klaidina, vėliau apsipratus, apsičiupinėjus užčiuopi virvę. Tai savotiškas gelbėjimosi ratas, kuriuo patenki į kitą tamsos stotelę. Pasak R. Antinio, tai lyg savotiškas ištirpimo momentas.

Toliau - landa. Darbinis pavadinimas - vartai arba šliuzai. Įėjęs per tam tikrą angą patenki į atgrasią ir asketišką patalpą. Tave apsupa didžiuliai, sunkūs maišai. Pajudinti jie pradeda siūbuoti lyg bokso kriaušės. Maišai trankosi vienas į kitą, taip pat ir į tave, taip klaidindami. Muziejaus įkūrėjai iš pradžių buvo pakabinę dvigubai sunkesnius maišus. Vėliau dėl saugumo šios idėjos buvo atsisakyta, nes tokį maišą būtų sunku pajudinti iš vietos - tai sukeltų tikrą paniką. Išėjimą iš landos tenka susirasti pačiam. Išsivadavus iš nemalonių pojūčių citadelės laukia atokvėpio ir atgaivos stotelė -sodas.

Sodas - tai lengvai pereinama patalpa, pagaminta iš minkštų, elastingų medžiagų. Jeigu pirmose dviejose stotelėse mus supo ne tik aklina tamsa, bet ir tyla, sode išgirstame švelnius garsus bei pamatome šviesos blyksnius. "Tai optimistiškos giedros nuotaikos oazė. Ją sukuria ne tik garsai, šviesos atšvaitai, didesnė erdvė, bet ir kvapai. Giliau įkvėpę pajuntame tolimą Graikijos, Turkijos dvelksmą. Šie kvapai atkeliavę iš anų šalių", - pasakojo skulptorius R. Antinis.

Dar yra pirmasis slenkstis. Čia laiptais leidžiamės žemyn ir po kelių metrų, praėję "Ribą", lipame antru slenksčiu aukštyn. Laiptai nepaprasti. Pakopos pagamintos iš standžios, elastingos medžiagos. Žmogus leisdamasis ne tik jaučia savo, bet ir to, kuris lipa aukštyn, žingsnius. Lipantysis aukštyn jaučia besileidžiančiojo žingsnius. Žinoma, kad slenksčius ir įvairiausias kliūtis yra labai sunku įveikti ir matančiam, ir neregiui. Slenksčiai buvo kuriami ne neregiams, nes jie puikiai juos įveikė, o regintiesiems, kad pajustų, ką reiškia tamsoje įveikti kliūtį.

Kita stotėlė - riba. Čia turime įdėmiai klausyti. Šios stotelės akcentas - akustika bei pojūčiai. Įsiklausęs išgirsti tolimą vėjo šnarėjimą. Žingsnis po žingsnio artėdamas pajunti silpną vėjelio dvelksmą. Vėliau jis stiprėja. Pajunti prie veido besiliečiančias lyg voratinklio gijas, lyg po kombaino kūlimo laukuose paliktų ir vėjo nešiojamų smulkių šiaudelių plevenimą.

Šeštuoju slenksčiu kylame į viršų. Toliau - fragmentai. Įžengus į šią stotelę, laukia netikėtumas. Pajunti, jog kažkas tave liečia. Iš šonų, iš viršaus. Nuo lytėjimo negali pasislėpti. Apsičiupinėjęs užčiuopi begales rankų. Jos visos skirtingos. Vienos - švelnios, minkštos, šiltos, suglebusios. Kitos - šaltos, kietos, standžios, šiurkščios, sugrubusios. Tai tikrai labai nemalonus pojūtis. Iš čia norisi kuo greičiau pasprukti. Paskutinėje stotelėje neskubėkite atsipūsti - čia jūsų laukia dar vienas netikėtumas.

Ši stotelė - tai atmintis. Ji paskutinioji ir, atrodo, sudėtinga. Tiesa, judėti nelengva, nors čia erdvė labai suspausta. Dešinėje pusėje - turėklas. Šį kartą turėklas - ne pagalbininkas, o klaidintojas. Jis neišves iš labirinto į šviesą. Turėklas padalintas į tris dalis. Jis prasideda ties antruoju slenksčiu ir kiaurai pralenda pro "Atminties" (darbinis pavadinimas - bendravimo) sieną. Tai ekspozicijos galutinis taškas. Žmogus turi savarankiškai surasti siaurą angą. O ten, palypėję keliais laiptais į viršų, grįžtame į šviesą ir lengviau atsikvepiame...

Keli atsiliepimai

Naujasis muziejus sulaukė nevienareikšmių atgarsių. Neregiai naują ekspoziciją vertina atsargiai, be didesnių liaupsių. Regintieji negaili susižavėjimo šūksnių. Štai kelios nuomonės.

Šiaulių pedagoginio universiteto profesorius Vytautas Gudonis pasakoja: "Įveikęs ekspozicijos maršrutą dar kartą įsitikinau, kaip sunku būti neregiu. Tai tikrai unikali galimybė suartėti regintiesiems su neregiais. Ne vienas džiaugdamasis pasaulio dovanotomis spalvomis neretai užmiršta, jog greta yra tamsa. Kai kuriuos ji lydi visą gyvenimą. Daugelis išėję akcentavo tamsos baimę. Aš nepabūgau. Žinojau, jog išeisiu. Mokslindamas savo studentus, kurie dirbs su neregiais ir silpnaregiais, per praktikos užsiėmimus užrišu akis. Šio muziejaus sumanytojai pasirinko kitą kelią - akys neužrištos, bet tamsu. Nematyti nė menkiausio šviesos spindulėlio. Kada tenka pačiam tamsoje nematant orientuotis, ieškoti išėjimo - tai su niekuo nepalyginama patirtis."

Menotyrininkė Diana pasakojo: "Vilniaus dailės akademijoje studijuoju menotyrą. Gilinuosi į neregių estetinį suvokimą. Šis muziejus atidarytas pačiu laiku. Tai dar viena galimybė giliau suvokti neregių dvasinį pasaulį. Važiuodama į muziejaus atidarymą daug tikėjausi. Deja, apžiūrint ekspoziciją mane užvaldė egzistencinė baimė. Ji užgožė pažinimo trauką. Todėl būtinai dar kartą aplankysiu šį muziejų."

Anot neregio Alvydo: "Idėja patiko, sumanymas geras! Dar labiau būtų patikę, jeigu kelionė požemyje būtų trukusi ne penkias ar dešimt minučių, o bent pusvalandį. Bet galbūt aš per daug noriu: regintiems žmonėms, iškart patekusiems iš šviesos į tamsą, ilgesnis buvimas joje ir sudėtingesnis kliūčių ruožas - gal ne pagal jėgas? Apskritai įdomu stebėti žmonių reakciją. Būtų labai naudinga, jeigu šitą "požeminį išmėginimą" bent kartą pereitų žmonės, save laikantys mažesniais ar didesniais politikais, visuomenės veikėjais."

Muziejus jau veikia ir laukia lankytojų! Norintieji jį gali aplankyti Kaune, Laisvės alėjoje esančioje Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje. Tereikia kreiptis į bažnyčios zakristijoną.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]