SEMINARAI, KONFERENCIJOS

Marija Ramutė JAGMINIENĖ, Jūratė JAKŠTIENĖ

"PO MĖLYNU DANGUM GIMIAU, GIMIAU ŽMOGUM..."

Prasidėjus vasarai, birželio mėnesio 14-17 dienomis, žaliame Nemuno vingyje, Birštone, susitiko panašaus likimo vaikai, jų tėvai ir pedagogai.

Seminarą vaikams su regos negalia ir jų tėvams organizavo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras pagal 2005 metų žmonių su negalia socialinės integracijos programą. Iš planuotų 30 žmonių būrio seminare dalyvavo 28 žmonės. Iš jų - 11 vaikų, 12 tėvelių, dvi pedagogės, psichologė ir seminaro vadovė Irena Matulienė.

Iš Vilniaus rajono, Vilniaus miesto, Ignalinos, Visagino, Švenčionių rajono, Varėnos, padedant Aklųjų ir silpnaregių sąjungai, suvažiavo vaikai ir jų tėvai, kupini vilties, kad kažkas gero, naujo, įdomaus atsitiks jų gyvenime.

Nedrąsiai, toli nuo namų, nuo įprasto ritmo ir įprastų sąlygų stebėtinai greitai sušilo vaikų širdelės, sužydo šypsenos tėvų veiduose. Atrodo tiek nedaug tereikėjo - suburti komandą, sueiti į būrį.

Seminare tėvai bendravo vieni su kitais, atskirai su psichologe, dalyvavo pažintinėse išvykose po Birštoną su savo vaikais, konsultavosi su pedagogais, stebėjo vaikų veiklą, susipažino su jiems pateikta metodine medžiaga, džiaugėsi vaikų darbeliais ir nenutylančiu jų juoko varpeliu.

Kiek džiaugsmo, užslėptų galių atradimu virpėjo vaikų širdyse užsiėmimų metu. Ir metų, ir penkiolikos, ir vežimėlyje, ir ant rankų - visi vaikai klausėsi, lietė, bandė įžiūrėti, spalvino, grožėjosi ir brangino. Taip, ir savo nudažytą akmenuką, ir iš kriauklelių sukurtą leliją, ir nematančio vaiko nupieštą Nemuną vaikai norėjo parsivežti namo...

Tylus, baikštus berniukas pirmą kartą gyvenime surado draugą, atsirado pasitikėjimo kitu žmogumi, nors vaikas jau lanko mokyklą. Visko bijanti mergaitė atsisveikinant žydėjo šypsena ir išbučiavo seminaro dalyvius. Pleveno širdyse ir ore bendrumo jausmas, supratimas, kad gera kartu, kad ir aš esu toks kaip visi. To labiausiai reikia - ir tai seminaro organizatoriams pavyko. Pirmasis bandymas nuostabus, daug ko iš jo reikia pasimokyti, daug ką daryti kitaip, bet esmė, kad reikia būti kartu ir kartu būti dažniau, - visuose tėvų atsiliepimuose. Štai kelios mintys iš jų:

"Esame laimingi, galėdami sutikti panašaus likimo žmonių. Pasidalinta kančia ne tokia skaudi. Jautiesi laimingas galėdamas pasidalinti patirtimi, o gal net padėti. O kiek teigiamų išgyvenimų patyrė mūsų vaikučiai! Kaip jie susidraugavo! Būtų smagu vėl susiburti, susitikti. Norėtųsi kartu su visa šeima, kad ir tėtis, ir seneliai, ir broliai, ir seserys neliktų nuošalyje. Ačiū." "Mums labai patiko. Lauksime ir vėl iš jūsų pagalbos." "Esu dėkinga, kad mus pakvietėte. Norėtųsi geresnių gyvenimo sąlygų, tiesiog svajonė - toks seminaras prie jūros. Mano vaikui reikėtų individualaus darbo su tiflopedagogu, norėčiau ir aš dalyvauti, kad pasimokyčiau. Aš, mano vaikas ir specialistas... Būtų gerai, kad nepamirštumėte ir tėtukų. Šeimai tai padėtų - juk sveiki, laimingi tėveliai savo vaikui gali duoti daug daugiau. Norėčiau, kad mano vaikui būtų lavinamas išlikęs regėjimas ir ne tik - vienu žodžiu, kad galima būtų sužinoti ir padėti sūneliui... Už tas laimingas kelias dienas ačiū, ačiū ir pedagogėms, ir psichologei, ir organizatoriams, ir kartu buvusiems žmonėms."

O mes, tiflopedagogės, dirbusios tas kelias dienas su vaikais, ilgai nepamiršim jausmo, kai iš tavo širdies ir rankų mažose širdyse apsigyvena patiklumas - tai laukas, kuriame sėji ir augini.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]