SEMINARAI, KONFERENCIJOS

Ivona KUCHAREVIČ

DAR VIENAS ŽINGSNIS JAU ŽENGTAS


"Tik žmonėse žmogus gali pažinti save," - teigė vokiečių literatūros klasikas Johanas Volfgangas Gėtė. Deja, šiuolaikiniame pasaulyje šiuos žodžius dažnai pamirštame. Kartais būna nepakeliamai sunku išdrįsti paklausti ar paprašyti, ištiesti pagalbos ranką. Neįgaliam žmogui tampa savaime suprantama, jog jis kitoks, tad belieka kartoti, kad visuomenė jo nesupranta, atstumia, dažnas skundžiasi nematoma siena tarp jo ir kitų žmonių.

Šią butaforinę "sieną" griauti bandė ne vienas Lietuvoje vykęs seminaras, deja, susidaro įspūdis, jog tikslas taip ir nebuvo pasiektas. Teoriškai neįgalus žmogus puikiai suvokia, jog viskas yra jo rankose. Euforijos apimtas seminaro dalyvis aiškina, kad dabar jau tikrai gyvens kitaip, sugriaus egzistavusius stereotipus, pakeis esamą situaciją. Apmaudu, tačiau likęs vienas jis grįžta prie savo gyvenimo būdo ir dar kartą įrodo, jog tarp teorijos ir praktikos plyti praraja.

Tikro gyvenimo iššūkis

Seminaro dalyviaiŠių metų rugpjūčio 22 - 26 dienomis Filadelfijos Overbruko aklųjų mokyklos finansavimo dėka Vilniuje įvyko precedento neturintis seminaras - "Žingsnis į visavertį gyvenimą". Šio seminaro organizatorius - Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras - sukvietė savo jėgas išbandyti devyniolika jaunų regėjimo negalią turinčių žmonių bei juos lydėjusius pedagogus iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Penkias dienas trukusiuose užsiėmimuose dalyviai akis į akį susidūrė su realaus gyvenimo sunkumais, lavino komandinio darbo, bendravimo, orientacijos, sprendimų priėmimo ir kitus visaverčiam gyvenimui būtinus įgūdžius.

Seminaro dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes taip, kad į vieną komandą patektų visų trijų šalių atstovų. Smalsumą žadino bei jaunimo aistras kaitino kelios pagrindinės sąlygos: komandos turėjo nuolat konkuruoti viena su kita, užduotys buvo netikėtos ir sudėtingos, o jas įvykdžius vyko išsamios tiek dalyvių elgesio, tiek pačių ekstremalių situacijų analizės.

Trys didžiosios užduotys

Kad išmoktum plaukti, turi bent jau įbristi į vandenį. Suvokdami šių žodžių prasmę seminaro organizatoriai nutarė kiek paspartinti procesą ir įmetė savo dalyvius į nuolat nerimstančią kasdienybės jūrą.

Pirmosios užduoties metu visos trys komandos gavo po Vilniaus senamiesčio lankytinų vietų sąrašą, fotoaparatą, Vilniaus turizmo informacijos centro lankstinukų bei žemėlapių. Laimėjo ta komanda, kuri pirmoji aplankė visus dešimt nurodytų objektų ir prie jų nusifotografavo.

Buvo itin įdomu stebėti, kaip dalyviai kūrė strateginius planus, ieškojo trumpiausių maršrutų ir bandė susidoroti su net puikiai matančiam žmogui sunkiai suvokiamais žemėlapiais. Ore nuolat tvyrojo nerimo nuotaikos. Ypač akivaizdžiai savo susirūpinimą demonstravo pedagogai, tačiau, laimei, dalyviai pasirodė esą daug komunikabilesni, nei buvo tikimasi. Svarbu pabrėžti, kad visapusiškas pasitikėjimas lietuviais komandoms sėkmės neatnešė. Pasirodo, nepažįstam savo sostinės! O štai komandinis darbas, kruopštus maršruto sudarymas bei mokėjimas laiku paklausti atnešė neįtikėtiną pergalę. Su šia gana nelengva užduotim viena iš dalyvių grupių susidorojo per 3 valandas.

Pavargę nuo itin skubotos ekskursijos po Vilnių, aptarę savo pasiekimus ir nusivylimus jau kitą dieną seminaro dalyviai draugiškai rinkosi išklausyti naujos užduoties, kuri tikrai nebuvo lengvesnė. Šįkart komandoms teko sukurti darbo vietą regėjimo negalią turinčiam žmogui. Dalyviai turėjo pasirinkti įmonę bei motyvuoti, kodėl jai reikalingas naujas darbuotojas. Po to kiekviena grupė, naudodamasi internetu, telefonu bei netoliese esančių parduotuvių paslaugomis, turėjo sukurti projektą, t.y. surašyti, kokių prekių ar paslaugų reikės darbo vietai įkurti. Visus projektus seminaro dalyviai turėjo pristatyti kompetentingai komisijai, kuri ir išrinko nugalėtoją.

Trečioji užduotis buvo orientuota į visapusišką bendravimą su visuomene. Visos trys komandos gavo įvairiausių kanceliarinių priemonių, drabužių, skrajučių bei vizitinių kortelių ir visišką saviraiškos laisvę. Užduoties esmė - sukurti reklamą vienam Vilniaus centre įsikūrusiam masažo salonui. Dalyvių pasiekimai buvo vertinami tą dieną iki 18 valandos į saloną paskambinusių ir masažui užsiregistravusių klientų skaičiumi. Susidomėjusių masažu nebuvo daug, tačiau patiems seminaro dalyviams ši užduotis davė itin didelę naudą. Jie patys stebėjosi tuo, kaip įsidrąsino kalbinti žmones, o vakare vienas kitas puse lūpų prasitarė, jog net norėtų tokį darbą dirbti nuolat.

Realybės šou "zuikiai"

Žengti pirmąjį žingsnį nėra lengva, tad ir seminaro metu būta visko - net ašarų, kai orientacinės užduoties metu viena iš komandų nespėjo pažymėti autobuso bilietų ir pakliuvo į nagus trims piktoms kontrolierėms. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Juk integracija į visuomenę yra abipusis procesas. Per ilgus darbo metus autobusų parke girdėjusios ir keistesnių pasiteisinimų nei tas, jog šeši visiškai arba beveik nematantys žmonės nespėjo susirasti komposterio, o skuba todėl, jog po Vilniaus miestą lenktyniauja su kitomis taip pat iš nematančių žmonių sudarytomis komandomis, niršo dar labiau. Vis dėlto seminaro dalyvių bendravimo gabumų nenuvylė - kontrolierės pakeitė nuomonę, sumažino baudą iki dešimties litų ir net pasisiūlė palydėti į reikiamą vietą.

Paskutinę seminaro dieną tiek lietuviai, tiek latviai ir estai elgėsi taip, lyg pažinotų vieni kitus jau metų metus. Skambėjo juokas ir dėkingumo žodžiai, o seminaro organizatoriai buvo apdovanoti gėlėmis. Šiandien gera suvokti, jog šis gana rizikingas eksperimentas davė geresnių rezultatų, nei buvo tikėtasi. Tebūnie tai tik pirmas žingsnis, tebūnie tai tik maža realaus gyvenimo pamokėlė, tačiau ji ilgam išliks seminaro dalyvių širdyse. Tik tegul jie nesustoja ties tuo, ką pasiekė šiandien, ir mes tikime, jog jiems gyvenime pasiseks.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]