RENGINIAI

Rita ŠIDLAUSKAITĖ

KAD MUZIKUOTUME VISA ŠIRDIMI


Šiltą ir gaivų gegužės 20 dienos rytą Kauno Vytauto Didžiojo universiteto didžioji salė prisipildė vaikų šypsenų, klegesio ir jaudulio. Čia prasidėjo trečiasis aklųjų ir silpnaregių vaikų meninės raiškos festivalis-konkursas "Aš noriu dainuoti visa širdimi". Į jį sugužėjo vaikai iš didžiųjų Lietuvos miestų ir miestelių, taip pat atvyko svečių iš Latvijos ir Lenkijos. Konkursą vertino kompetentinga tarptautinė žiuri. Renginys truko beveik visą dieną. Galima tik nujausti, kiek energijos, triūso ir jėgų jis kainavo organizatoriams. Susigulėjus įspūdžiams ir pabendravus su kolegomis - konkurse dalyvavusių ugdytinių mokytojais, norėčiau pasidalinti keletu minčių. Gal jos bus naudingos būsimų festivalių dalyviams, rengėjams ir pedagogams.

Pirmiausia reikėtų pasidžiaugti, kad festivalis-konkursas tapo tarptautinis. Tai suteikia galimybę bendrauti, pažinti, kokia kryptimi dirba kitų šalių vaikai, pasisemti naujų idėjų ir, žinoma, parodyti, ko patys esame verti.

Scenoje vaikai

Renginys buvo puikiai organizuotas. Vaikai pasirodė didelėje scenoje, žiūrovai patogiai įsikūrė erdvioje salėje, tačiau ar nevertėtų geriau pasitenkinti kuklesne sale ir pasirūpinti, kad jaunieji dalyviai turėtų patalpas, kur galėtų ramiai pailsėti po kelionės bei pasiruošti pasirodymui?

Suprantame, kad organizatoriai, nuomojantys salę, neturi į ją daug teisių, bet, sutikite, kad fortepijonas, nustumtas į scenos gilumą (mat buvo išlakuotos grindys) negali tobulai atlikti savo funkcijos, nekelia estetinio pasigėrėjimo. Dainininkai, nesinaudojantys fonogramomis, jį prastai girdėjo, o ką jau kalbėti apie pianistus, kurie buvo priversti groti vos ne atsukę nugarą žiūrovams. Iš pradžių tą "vargšą" buvo mėginta net įgarsinti - kaip kokiame džiazo vakare.

Scena - šventa vieta: ar ji būtų filharmonijoje, ar universitete, ar mokykloje, į ją įeiti, atlikti kūrinį, atrodyti ir joje elgtis derėtų pagarbiai. Čia nėra nesvarbių dalykų. Lydint į sceną neregį, nereikėtų jo stumti pirma savęs: jis juk nemato, kur eiti. Krito į akis aklų ir labai silpnai matančių mokinių stereotipiniai judesiai. Juos sunku išgyvendinti, bet būtina skirti tam daug dėmesio. Visi vaikai buvo išpuošti, tačiau scenai ne bet koks drabužis tinka. Žinau, kad sunku rasti lėšų, bet, jeigu jau vežam vaikus atstovauti mokyklai, tai verskimės per galvą, bet aprenkim (ypač LASUC vokalinį ansamblį).

Koncertas tęsėsi penkias valandas. Vaikams sunku tiek laiko ramiai ištverti, natūralu, kad jie kėlė šurmulį, tačiau stebina tai, jog mokytojams tai netrukdė (žinoma, ir jie buvo pavargę). Bet kas tada turi mokyti pagarbos atlikėjui?

Labai gerai, kad jau daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių muzikuoja akli ir silpnaregiai vaikai, tačiau pedagogai turėtų dirbti profesionaliai, be kompromisų. Neturintys patirties mokytojai galėtų ir turėtų konsultuotis ugdymo centruose su labiau patyrusiais pedagogais. Nemanau, kad kas nors atsisakytų patarti ir tikiu - tada nesidžiaugtume, kad mažametis mūsų ugdytinis iš visos sveikatos plėšia E. Kučinsko "Už tuos, kurie".

Vaikus reikia pagirti. Jie kaip magnetofonas beveik tiksliai atkartoja visa, ką mes jiems parodome (deja, ir klaidas). Nemanykime, kad aklieji ir silpnaregiai mažiau gabūs. Kažkodėl daugelis einame lengviausiu keliu - sukuriam scenarijų, įjungiam fonogramą, o jau tas vaikelis kaip dainuoja, taip ir gerai, o jei dar ir į toną pataiko! Turiu daugiau nei dvidešimties metų darbo patirtį su aklais ir silpnaregiais ir galiu drąsiai teigti, jog mūsų vaikai gali daug, kartais daugiau už mus pačius. Taigi padėkime jiems arba bent jau jų negadinkime.

Ryškiai skiriasi muzikos mokyklas lankančių mokinių lygis, nors ir čia pastebimas mažesnių miestų mokytojų sparnų nuleidimas, o jau jiems kompetencijos tikrai netrūksta, nes, atsimenu, kaip jų vaikai grojo antrajame festivalyje. Sakysite, bepigu jiems - valandų daugiau turi. Šventa teisybė - turi, bet ir požiūris į darbą kitoks, ir atsakomybė didesnė, ir padaryti kur kas daugiau reikia. Žiuri, o tikriausiai ir kitus besiklausančius sužavėjo latvių varinių pučiamųjų ansamblis. Šitie vaikai nelanko jokios muzikos mokyklos - jie tiesiog turi nepagydomai muzika susirgusį mokytoją, kuris šia liga užkrėtė ir savo ugdytinius. Aš jau rašiau, kad šie vaikai pernai Estijoje nurungė visus suaugusiuosius. Lenkai taip pat atvežė ne muzikos mokyklos mokinius, tačiau jiems, matyt, svarbesnė kokybė, o ne kiekybė, todėl ir klausytis malonu.

Nė vienam mokytojui ne paslaptis, kad repertuaras gali pakelti ligi žvaigždžių, bet laisvai gali ir "nužudyti". Kai kuriems jis buvo aiškiai per lengvas, o kitiems - ne pagal jėgas.

Visi dalyviai buvo apdovanoti I, II ir III laipsnio diplomais ir padėkomis, bet vaikams, kaip ir suaugusiesiems, geriau mažutė dovana, negu "didelis ačiū". Suprantu, kad viskas - pinigai, bet organizatoriams reikėtų ieškoti rėmėjų - bent jau saldainių krepšeliui. Aklųjų sąjunga dosni, tačiau ji viena visko finansuoti negali.

Renginyje dalyvavo beveik du šimtai atlikėjų, kuriuos atlydėjo nemažas būrys sirgalių. Smagu būtų visus priglobti ir pavaišinti, bet ir vėl - pinigai: finansavimas skirtas tik dalyviams ir jų pedagogams.

Konkurso programa labai marga, todėl gal vertėtų prieš pagrindinį renginį organizuoti respublikinį turą ir atrinkti pačius gabiausius. Manau, kad tikslinga būtų rengti konkursą ne pagal amžiaus grupes, bet ir pagal instrumentus, žanrus ir t.t. Grupėse eilė turėtų būti nustatoma burtais, kolektyvai galėtų varžytis atskirai, galėtų būti įsteigta papildomų prizų (pavyzdžiui, geriausiai pasirodžiusiai mokyklai, jauniausiam dalyviui, labiausiai publikai patikusiam kolektyvui ar solistui ir t.t.). Jei norime, kad apie mus žinotų visuomenė, turime apie save skelbti, todėl įvairiausios informacijos apie renginius niekuomet nebus per daug.

Nieko čia nenorėjau pamokyti ar įžeisti. Tiesiog, jei visi imsimės, tai kitas festivalis turėtų būti daug geresnis.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]