RENGINIAI

Juozas GRŪDA

AKLŲJŲ MALDOS DIENA

Po Lietuvą keliaujanti aklųjų maldos diena pasiekė ir Šiaurės Lietuvą - Žagarę.

Kaip ir visada, taip ir šiais metais, maldos diena prasidėjo šv. Mišiomis Žagarės bažnyčioje. Į mūrinę bažnyčią sugužėjo gausus būrys vietos gyventojų ir apie keturis šimtus neregių, silpnaregių bei jų bičiulių, atvykusių iš visos Lietuvos. Vietiniai žmonės kalbėjo, kad net per didžiausius atlaidus tiek nesusirenka. O vienas pradinukas suskaičiavo, kad atvažiavo net penkiolika autobusų ir autobusiukų.

Šventąsias Mišias aukojo net trys kunigai: Katalikiškojo Prano Daunio fondo prezidentas mons. Juozapas Antanavičius, Joniškio parapijos dekanas Eduardas Semaška ir vietos parapijos klebonas Aldonas Virclovas. Bažnyčioje vyravo rimtis, susikaupimas ir viltis. Jau po pamaldų pašnekinta Domarkų šeima iš Mažeikių džiaugėsi, kad jie čia atvyko, o mons. J. Antanavičiaus pasakytas gražus pamokslas jiems - tarsi gaivus oro gurkšnis niūrioje kasdienybėje. Dviejų neregių sūnų mama Irutė Domarkienė atsidususi pasakė: "Pasijutau tvirčiau, pajutau palaikymą, supratimą - bus lengviau gyvenimo kelyje".

Po Mišių kultūros namų salėje vyko susitikimas ir koncertas. Renginį sveikinimo žodžiu pradėjo Žagarės miesto seniūnė Stasė Eidukienė. Priminsime, kad ir kiti Žagarės bei Joniškio atsakingi darbuotojai savo dalyvavimu pagerbė maldos dienos dalyvius. Nuotaikingą koncertą vedė mons. J. Antanavičius. Pirmieji koncertą pradėjo šiauliečiai, aklųjų ir silpnaregių kultūros namų folkloro ansamblis "Sedula". Po poros dainų, liaudiškos muzikos paveikti, netrukus ir žiūrovai entuziastingai jau talkino ansambliečiams. Žiūrovų palaikymo ir gausių aplodismentų sulaukė ir visi kiti pasirodžiusieji: panevėžiečiai dainininkai Arvydas Markevičius ir Petras Simonaitis, kelmiškiai Justinas Kasparas ir Jonas Samušis, poetė ir pasakotoja iš Panevėžio Janina Pipirienė. Mons. J. Antanavičiui netikėtai į sceną pakvietus žinomą dainininkę iš Kauno Oną Matusevičiūtę pasigirdo šūksniai. Padainavusi kelias dainas O. Matusevičiūtė neliko skolinga ir pakvietė monsinjorą padainuoti jo labai mėgstamą romansą "Už tave, už tave atiduočiau". Jųdviejų duetas buvo nuostabus, o priedainį dainavo visa salė. Galima drąsiai teigti, kad tai buvo pati įspūdingiausia daina tame koncerte. Su gera nuotaika ir sveiku humoro jausmu mons. J. Antanačius susirinkusiems pasakojo apie aklųjų gyvenimą, jų veiklą ir nepaprastus sugebėjimus muzikai.

Tuose pačiuose kultūros namuose, šalia koncertų salės, kitoje patalpoje, veikė skulptūrų paroda. Šią parodą aklųjų maldos dienos dalyviams atvežė šiauliečiai. Ši paroda buvo pritaikyta akliesiems ir silpnaregiams. Eksponuota dešimt jauno šiauliečio skulptoriaus Martyno Gaubo vidutinio dydžio skulptūrėlių. Skulptūras buvo galima liesti rankomis, brailio ar padidintu reginčiųjų raštu perskaityti informaciją apie kiekvieną skulptūrą. Norintieji informaciją išklausyti galėjo ir garso kasetėje. Skulptūros padarytos iš įvarių medžiagų: medžio, akmens, metalo. Svečiai dėkojo šiauliečiams už parodos pristatymą, o vilniečiai pareiškė norą, kad rudenį su ja galėtų susipažinti ir sostinės neregiai.

Pažinome Žagarę

Po koncerto, šiek tiek atsipūtę, visi buvo pakviesti į ekskursiją po Žagarę ir jos apylinkes. Organizatoriai pasirūpino, kad viskas vyktų sklandžiai. Atvykusieji buvo suskirstyti į tris grupes, kiekviena grupė turėjo gidą. Vilniečiams, klaipėdiečiams ir uteniškiams ekskursiją vedė vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Vida Paulauskienė. Iš kompetentingos šio krašto žinovės ir patriotės sužinota labai daug.

Žagarė - tai labai senas, garbingos praeities šiaurės Lietuvos miestas Joniškio rajone, prie pat Latvijos. Prieš kelerius metus miestas atšventė 800 metų jubiliejų. Rašto šaltiniuose miesto vardas pirmą kartą paminėtas 1198 metais.

Žagarės gyvenvietė kūrėsi istorinėje Žiemgalos krašto lietuviškoje dalyje prie svarbių piliakalnių - Raktuvės ir Žvelgaičių. XVI a. pabaigoje oficialiuose raštuose Žagarė jau vadinama miestu. Miestas augo ir plėtėsi dėl palankios geografinės padėties - čia ėjo prekybos kelias į Rygą. Klestėjo prekyba su Ryga, Varšuva, Peterburgu, Karaliaučiumi, Vokietija bei Anglija. Mieste buvo paplitę įvairūs amatai, o XIX a. sparčiai vystėsi ir smulkioji pramonė, mieste vykdavo didelės mugės. Sparčiai augo gyventojų skaičius. 1914 m. Žagarėje gyveno apie 14 tūkstančių gyventojų. Deja, vėlesni metai ekonomine ir istorine prasme Žagarei buvo nepalankūs, sumažėjo gyventojų. 1939 metais oficialiuose dokumentuose Žagarė - antraeilis miestas. Antrasis pasaulinis karas taip pat skaudžiai ir tragiškai palietė žagariškius. Šiuo metu mieste gyvena apie du tūkstančius gyventojų.

Ekskursijos dalyviai vis stebėjosi, iš kur tokiame nedideliame miestelyje tiek daug istorijos, architektūros, archeologijos, gamtos paminklų ir kito paveldo. Daugeliui tai buvo tikras netikėtumas ir mažojo šiaurės Lietuvos miestelio atradimas. Žagarė tuo ir graži, kad jos nepalietė šiuolaikinė modernizacija, o vietos gyventojų noras atkurti senosios architektūros paminklus teikia vilčių, kad miestelis gyvuos ir tęs šimtmečių tradicijas.

Tai buvo prieš šimtą metų

XX a. pradžioje Žagarėje vyko gana reikšmingi įvykiai, kuriuos verta prisiminti, nes tai svarbu Lietuvos aklųjų istorijai.

Šių metų balandžio mėnesį paminėjome garsaus Lietuvos oftalmologo ir aklųjų globėjo profesoriaus Petro Avižonio 130 metų gimimo sukaktį. 1902 - 1910 m. P. Avižonis tuo metu klestinčioje Žagarėje dirbo bendrosios praktikos gydytoju. Jam teko gydyti pačias įvairiausias ligas, dirbti chirurgu ir akušeriu, kovoti su infekcijomis ir gydyti akis. Taip jau susiklostė, kad gydytojas vis labiau pradėjo domėtis akių ligomis. Pasitaikius progai, kurį laiką buvo išvykęs, gilino žinias oftalmologijoje. Grįžęs į Žagarę ėmėsi gydytojo okulisto darbo. Įgytas teorines žinias taikė praktikoje, pasiekė gerų rezultatų ir tapo labai populiarus ir žinomas Žagarės apylinkėse. Jis gydė ne tik vaistais, bet ir chirurgiškai. Jo pastangomis išsirūpinta, kad Žagarėje būtų įsteigta ligoninė - aklųjų globojimo punktas su lovomis operuotiems ligoniams. Be to, gyvendamas Žagarėje, P. Avižonis pradėjo domėtis aklųjų globos ir švietimo reikalais. Kaupė šia tema įvairią literatūrą - knygas ir periodinius leidinius. Vėliau, jau gyvendamas Kaune ir būdamas garsus oftalmologijos profesorius, paskelbė straipsnių aklųjų globos ir švietimo klausimais. Profesorius visą gyvenimą rūpinosi aklaisiais ir globojo juos.

Kitas svarbus, prieš šimtą metų buvęs įvykis Žagarėje tas, kad pradinės mokyklos vedėjas, vėliau garsus lietuvių pedagogas Antanas Vokietaitis ėmėsi mokyti akląjį vaiką kartu su reginčiaisiais. Šis faktas gal ir bus pirmasis bandymas Lietuvoje pradėti neregius mokyti integruotai.

Pasibaigus dvyliktajai aklųjų maldos dienai, galima drąsiai pasakyti, kad Žagarė pasirinkta neatsitiktinai. Renginio dalyviai gavo ne tik dvasinio peno, bet ir praturtino savo žinias, pažino dar vieną mūsų šalies vietovę - Žagarę.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]